Išsigelbėjęs iš bolševikų nelaisvės. Iš Povilo Pakalnio prisiminimų

Šiemet minime 125-ąsias paprasto mūsų krašto žemdirbio Povilo Pakalnio, gimusio Degėsių kaime, Skrebotiškio (vėliau Vaškų) valsčiuje (dabar Pakruojo r.), gimimo metines. Povilas Pakalnis buvo 1919 m. Joniškėlio Mirties bataliono, Vaškų kuopos partizanas, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis. 

Tarp Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA) saugomų to laikotarpio dokumentų yra vienas iš unikaliausių liudijimų apie įvykius Vaškų valsčiuje, o įdomiausias ir vertingiausias – Povilo Pakalnio pasakojimas apie nuotykius, patekus į bolševikų nelaisvę. Nedaug Lietuvos partizanų, patekusių į bolševikų nelaisvę, išgyveno. Jo užrašytame tekste – ne tik pasakojimai apie mūšius su bolševikais, bet ir kelios tų laikų dainos. Tai labai retas ir unikalus atvejis.

1919 m. sausio pradžioje, bolševikams užėmus Vaškus, Povilas Pakalnis agitavo prieš juos. Buvo suimtas, bet, prisižadėjus tarnauti bolševikams, paleistas. Jam pasisekė pabėgti į Joniškį, ten įstojo į vokiečių dalinį. Vokiečiai jį siųsdavo į bolševikų užimtą kraštą žvalgybon. 1919 m. vasario 9 d. savanoriu su savo arkliu įstojo į Vaškų partizanų kuopą. Dalyvavo mūšiuose su bolševikais prie Tetirvinų, Pasvalio, Krinčino, Daujėnų. 1919 m. balandžio 15 d. mūšyje buvo sužeistas ir pateko bolševikų nelaisvėn. Iš nelaisvės pabėgo birželio 20 d. ir grįžo į Vaškų kuopą. 1919 m. birželio 25 d. paskirtas į krašto vidaus apsaugą. Dalyvavo žygiuose prieš bermontininkus.

LCVA yra išlikęs įdomus dokumentas apie jo grįžimą namo: 

K. A. M. [Krašto apsaugos ministerija]

Raguvos miesto ir apskrities karo komendantas

1919 m. birželio 12 d.

LEIDIMAS

Piliečiui Povilui Pakalniui, mūšyje prieš bolševikus prie Pasvalio m. papuolusiam į nelaisvę, o dabar pabėgusiam iš bolševikų ligoninės ir grįžtančiam į savo Tėvynę į Paliepių sodžių, Vaškų parapijos Joniškėlio apskrities.

Raguvos komendantas prašo p. komendantą Panevėžio miesto ir apskrities praleisti be jokio kliūčių.

Pasirašo: Raguvos komendantas karininkas – parašas

[LCVA, f. 1174, ap. 1, b. 34, l. 5. Kalba netaisyta – red. past.].

1926 m. rašyti prisiminimai

1919 metais kaip ir kitur buvo sudaryti bolševikų komitetai. Aš nors buvau jaunų metų, bet bolševikų režimui buvau priešingas.

Sausio 7 d. per Vaškus važiavau į Gineikių malūną maltis grūdus miltams. Vežiau gal centnerį. Pamatė mane važiuojant ir iš aptiekos [vaistinės] išgirdau riksmą „Stoj“ [Stok]. Tuojau išėjo ginkluoti bolševikai Bronius Jovaiša ir J. Šliavas. Nuvarė mane į komitetą, atėmė grūdus ir apkaltino spekuliacija. Protokolą surašė Plačiakis ir liepė važiuoti namo, grasino uždėti kontribuciją [baudą].

Papasakojau, kas atsitiko, ir kaimynams pasakiau, jei kas man padėtų, tai eičiau ir šiandien mušti bolševikų. O vienas buvo bolševikas, tai Zalnaris iš Vienžindžių. Ir aš nemaniau, kad jis tuos žodžius atsakys bolševikams.

Sausio 9 ar 10 d. pamatėme, kad pas mus atjoja 4 bolševikai. Jie jojo manęs areštuoti. Pasislėpiau. Prigąsdino namiškius, liepė atrakinti tvartą ir išsivedė arklį. Liepė man perduoti, kad kitą dieną prisistatyčiau į bolševikų komitetą. Išėjo šaudydami. Tai buvo bolševikai Bronius Jovaiša, J. Šliavas, J. Milišauskas ir Povilas Uniūnas. Pasitariau su savo tėveliu, bet nieko gero nenutarėm. Iš ryto nuėjau į Vaškus. Plačiakis aprėkė, nes žinojo mano pasakytus žodžius apie juos. Liepė stoti į jų miliciją, sutikau, tik, sakau, atiduokit mano arklį. Atidavė ir dar leido išsirinkti balną. Pasiėmiau Petro Dulevičiaus, kuris buvo iš jo atimtas. Paprašiau, kad leistų parjoti namo pasikeisti drabužius.

Išjodamas pasakiau: sudiev, Vaškai. Jojau, net nusmuko prie Šilaikonių tupelis [batas] nuo smarkaus lėkimo. Sakiau: nešk mane, gelsviuk, nuo šitų valkatų. Namiškiai labai apsidžiaugė, bet kai pasakiau, kokiom sąlygom ištrūkau, tai visi namiškiai ir kaimynai ėmė raudoti. Aš skubiai apsirengiau ir išjojau į inžinieriaus Juozapo Skripkaus mišką slėptis. Ten, sulaukęs nakties, išjojau į Joniškį, kur buvo apsistoję vokiečiai. Jau Pašvitinyje vokiečiai sustabdė, ištardė. Nujojus į Joniškį išgirdau vokiečius dainuojant bolševikines dainas. Tada pagalvojau, kad čia kaip toje patarlėje: bėgau nuo vilko, o užbėgau ant meškos. Vokiečių leitenantas man nurodė dirbti virtuvėje, virėju. Taip prabuvau apie mėnesį.

1919 m. vasario 20 d. mane pasiuntė į žvalgybą pasižiūrėti, kur yra bolševikai. Užėjau į Degėsių k. pas Paušą. Tas man papasakojo, kad bolševikai suėmė mano tėvą ir jis yra uždarytas Vaškuose. Grįžau į Joniškį ir papasakojau, kad bolševikai Vaškuose atiminėja grūdus, gyvulius iš gyventojų.

Kovo 16 d. man atidavė arklį, šautuvą ir patraukėm į Pašvitinį, o ten pradėjo rinktis daugiau vokiečių. Kovo 19 d. išjojom link Žeimelio, bolševikai traukėsi. Pasiprašiau, kad išleistų namo, o tuo pačiu išžvalgysiu, kas dedasi Vaškuose. Išleido. Kovo 22 d. pasiekiau namus Degėsių kaime. Mama pasakė, kad tėvas dar bolševikų rankose, Vaškuose. Bekalbant su mama, išgirdom atsargų beldimą. Aš su brauningu atsistojau prie durų, pagalvojau, kad bolševikai. Girdim, kad tai tėtušio balsas, atidarėm duris, apsikabinom. Didžiulis džiaugsmas. Tėtušis džiaugėsi, kad baigėm kentėti nuo tų valkatų ir velnias visus bolševikus neša pakratydamas. Pakalbėjom, paskui aš nulėkiau į krūmynus, kur buvau paslėpęs savo arklį. Iš to džiaugsmo jį išbučiavau ir skubiai parjojau namo. Nuo sausio 10 d. iki kovo 22 d. mūsų arkliukas nebuvo sugrįžęs. Pašėrėm, nes supratom, kad vėl laukia kelias.

Rytojaus ryte sulaukėme svečio. Atjojo Jonas Dulevičius, pasidžiaugėm, o J. Dulevičius sako: imam valdžią į savo rankas. Išjojau į Vaškus, kur sutikau karininką Petrą Gudelį, Kazį Maldutį, Antaną Maldutį, Igną Gudelį, Igną Petrikonį, Zenoną Meiliūną, Juozą Garlauską, Antaną Vegį, Motiejų Strazdą, Joną Dulevičių, Vladą ir Antaną Bytautus, Juozą Rūką ir Antaną Niauronį. Pradėjom gaudyti bolševikus ir uždarėm juos į klėtį. Vaclovą Karvelį su būriu vyrų išsiuntė į Bauskę parvežti ginklų. Parvežė apie 300 šautuvų, daug šovinių, granatų. Tiek ginklų buvo pavojinga laikyti Vaškuose, todėl didžioji dalis ginklų buvo išvežta į Joniškėlį. Joniškėlyje mūsų atvežtų ginklų jau laukė karininkai Antanas Stapulionis ir Linkuvos partizanų vadas Jonas Lingė.

Balandžio 4 d. raitelius išsiuntė Pasvalin į žvalgybą. Kartu jojo Povilas Povilionis, Kazys Jukna, Ignas Petrikonis, Jurgis Gruzdas, Motiejus Strazdas, Kazys Stuogis. Ustukiuose sužinojom, kad vakar bolševikai buvo Pasvalyje. Prijoję miestą išsiskirstėme po du: aš su Ignu Petrikoniu žvalgėme Lėvens gatvę; M. Strazdas su K. Stuogiu – Vilniaus gatvę; K. Jukna su J. Gruzdu – Biržų gatvę. Sutarėme susitikti rinkos [turgaus] aikštėje. Atjojome pirmi, nieko nesutikom. Žmonės pasakojo, kad vakar bolševikai atsitraukė. Prie mūsų priėjo trys vyrai iš Sintautų ir pasakė, kad nori stoti savanoriais į partizanų būrį.

Pasvalyje nesutikę bolševikų, nujojom į Kiemelių kaimą. Ten taip pat nieko neradom. Jojant link Daniliškių stipriai pradėjo šaudyti bolševikai. Po kiek laiko jie atsitraukė. Su I. Petrikoniu pėsti nuėjom į žvalgybą, o sutikti ūkininkai papasakojo, kad bolševikai buvo atėję grobti jų gyvulių. Metę juos, pabėgo.

Grįžom į Pasvalį, visur ramu. Ir išgirdom triukšmą nuo arklių kanopų, pagalvojom – bolševikai. Pasiruošėm šautuvus, granatas. Bet priartėjus išgirdom, kad šneka vokiškai. Klausinėjo, kur bolševikai, tai pasakėm, kad už 9 km. Atsisveikinom ir jie išjojo į Biržus.

Apsistojom Ustukiuose, o K. Jukną išsiuntė su žiniomis į Vaškus. Ryte vėl nujojom į Pasvalį, ten sutikom tuos tris partizanus iš Sintautų. Po kiek laiko atjojo didelis būrys partizanų iš Vaškų. Sužinojome, kad Barklainių dvare įsikūrė bolševikų komitetas. Nutarė, kad geriausia pulti bolševikus paryčiais. Nakties metu išjojom iš Pasvalio ir pagal planą apsiautėm pastatą. Ten radom tik septynis bolševikus, suėmėm. Toliau jojom ieškoti bolševikų į Krinčiną. Įjojom į Krinčiną, buvo šventa diena, daug žmonių susirinko po pamaldų. Petras Gudelis pasakė kalbą, paaiškino, kad mes esam baltųjų [kovojančių už Lietuvos nepriklausomybę] žvalgai.

Per Pasvalį grįžom į Vaškus ir vadas įsakė pernakvoti namuose, pailsėti ir kitą dieną atvykti į Vaškus tolesniems žygiams. Vėl jojome į Pasvalį, iškėlėme tautinę vėliavą ir išjodami sudainavome dainą:

Užaugino mane motinėlė,

Užnešiojo ant baltų rankelių. 2 k.

Užsodino ant bėro žirgelio,

Liep man joti per žalią girelę. 2 k.

Kai aš jojau per žalią girelę,

Nusilaužiau putino šakelę. 2 k.

Ir sudrožiau žirgui per galvelę,

Ir nukrito putino uogelė. 2 k.

Ir nukrito putino uogelė,

Ir suminė žirgas po kojelėm. 2 k.

Kiek ten buvo putino uogelių,

Tiek man buvo griaudžių ašarėlių. 2 k.

Ir nujojau per žalią girelę,

Ir sustojau prie stiklo gonkelių. 2 k.

Išein mana mylima mergelė,

Duod man savą baltąją rankelę. 2 k.

Duod man savą baltąją rankelę,

Duod man gerti žaliojo vynelio. 2 k.

Ūpas geras, dainas dainuojam, visi linksmi, kad jojam mušti bolševikų. Mūsų tarpe nemažai partizanų, kurie jau tarnavo carinėje armijoje ir matė karo aukų, kiti jauni. Bejojant sutikome vežant į Pasvalį prie Unciškių kaimo sužeistą partizaną Povilą Lazdyną. Jauniesiems, kurie pirmą kartą pamatė sužeistą mūšyje žmogų, pasidarė nejauku. Pavakarėje jau buvome Daujėnuose. Nakvojome mokykloje.

Balandžio 9 d. išjojome į Smilgius ir ten sutikome Vabalninko būrio partizanus, kurie vakar kovėsi su bolševikais. Sužinojome, kad arti nėra nei vokiečių, nei bolševikų. Kazys Maldutis davė įsakymą joti vieškeliu link Vabalninko. Vėl skambėjo daina:

Prie tėvelio dvaro sakalai krypavo,

Sakalai krypavo, dūdelėm dūdavo.

Ar aš nelaimingas tėvelio sūnelis,

Ar aš nepašėriau sau bėro žirgelio.

Reiks man rytoj joti į tolimą šalį,

Į tolimą šalį, į svetimą šalelę.

Neverk, mergužėle, balta lelijėle,

Aš tau atrašysiu margo laiškutėlį.

Aš tau atrašysiu margo laiškutėlį,

Dėsiu parašėlį, vardą pavardėlę.

Kas man iš to laiško, kas iš to vardelio,

Kad nebematysiu savo bernužėlio.

Prijoję Guodžių dvarą, ten palikome arklius ir išsiskleidę grandine praėjome mišką. Paskui išžvalgėme ir apylinkes, nieko neradom. Kiek vėliau Guodžių miško pakraštyje pastebėjom du raitus bolševikų žvalgus, bet jie, matyt, mus pastebėjo, tai skubiai vėl sulindo miškan. Grįžom nakvoti vieni į Smilgius, kiti – į Daujėnus.

Ryte Kazys Maldutis paskyrė mane su kitais raiteliais joti žvalgybon į Levaniškius. Kartu jojo Povilas Pakalnis, Juozas Rūkas ir Jonas Ulys. Nujojom ir iš ūkininkų sužinojome, kad bolševikų frontas yra už kilometro. Nutarėm pražvalgyti. Pamiškės krūmuose pastebėjome einančius bolševikus, atidengėme ugnį, jie atsakė tuo pačiu. Skubiai grįžome į Levaniškius, kur iš mūsų laukė žinių. Papasakojome situaciją ir tuo metu nuo Barklainių ir nuo Valakų kaimo užpuolė mus bolševikai. K. Maldutis pasiuntė mane nujoti į Barklainių kaimą ir pasakyti, kad puola dideli būriai bolševikų ir reikia trauktis. Netoli Barklainių sutikau partizaną Povilą Valiušį ir jis papasakojo, kad bolševikai jau Barklainiuose, kad yra žuvęs Juozas Škirpa.

Vėl grįžau ir pranešiau apie tą mūšį. Vadas davė įsakymą trauktis link Pasvalio, o vėliau persikėlėm į Ustukius. Dalis partizanų apsistojo Vytartų dvare ir saugojo, kad bolševikai nesikeltų per upę.

Ryto metu pas mus atvažiavo apie 20 vokiečių su dviem kulkosvaidžiais. Nutarėm, kad reikia keltis į kitą upės pusę. Persikėlė vokiečiai ir mes keturi partizanai: aš, Juozas Rūkas, Jonas Ulys, Antanas Aidukas. Nukeliavom prie Šv. Jono pakalnės ir iš ten pamatėme, kad geležinkeliuku iš Biržų pusės artėja bolševikai. Sugulėm ir pradėjom šaudyti iš šautuvų bei kulkosvaidžių. Bolševikai atsakė stipria kulkosvaidžių ugnimi. Sužeidė vieną vokietį, nutarėm trauktis paromu [keltu] atgal per upę. Sėkmingai persikėlėm, nupjovėm kelto linus, kad bolševikai negalėtų persikelti.

Pasitraukėm į Ustukius, vėliau į Tetirvinus. Mane paliko sargyboje kartu su Kaziu Čepuliu, Povilu Pakalniu, Juozu Garlausku, Kaziu Armonavičiumi, Benediktu Lukštu ir Aleksu Krikščiūnu. Bolševikai ties Parvalkais persikėlė per Mūšą. Mane su K. Čepuliu pasiuntė žvalgybon į Norius, o tuo metu atvažiavo pastiprinimas – vokiečių kulkosvaidininkų kuopa. Bolševikų Noriuose nebuvo, bet, grįžtant į Tetirvinus, prie malūno išgirdome tris šūvius. Vėliau prasidėjo stiprus šaudymas, mūšis vyko apie dvi valandas. Vokiečiai pradėjo trauktis, o bolševikų puolimas dar padidėjo. Sužeidė mane į dešinę ranką, bandžiau grioviu ropoti, bet apalpau. Mane suėmė keturi bolševikai, numovė batus, iškratė.

Pristatė bolševikų vadui, o ten jau buvo suimtas Juozas Rūkas ir vokiečių kulkosvaidininkas. Grasino nušauti, bet komisaras neleido. Nuvarė į Tetirvinų kaimą, o ten pamatėm, kad guli keturi nušauti bolševikai ir nemažai sužeistų. Kiti buvo labai pikti ir puolė mus, norėdami sušaudyti. Vėl komisaras apgynė. Pikčiausi buvo lietuviai bolševikai, kurie mus pažinojo, tai Jasiūnas iš Butniūnų, Keršys iš Vytartėlių, Stuogis iš Maskolijos. Su bolševikais buvo ir mano giminaitis – mamos sesers sūnus. Jis manęs pagailėjo ir pasirūpino, kad man sutvarstytų žaizdas. Išvarė mus į pono Chodakausko dvarą Vytartuose. Ten mums surado apavą ir su sargyba nulydėjo iki Pasvalio, o paskui į Dagilynės dvarą. Ten prabuvome keletą dienų. Paskui pėsčiomis varė iki Kupiškio geležinkelio stoties ir traukiniu vežė iki Daugpilio. Tai buvo 1919 m. balandžio 19 dieną.

Traukinyje prigąsdino, kad veža sušaudymui į Daugpilį. Uždainavom:

Oi tu, Lietuva, nepastebėjai,

Kada saulutė liūdnai tekėjo.

Tada sauliutė liūdnai tekėjo,

Kad su komunistais karė prasidėjo.

Kada bolševikai pradėjo joti,

Pradėjo žmonės griaudžiai raudoti.

Bėgo iš namų, kur kas galėjo,

Matyt bolševikų nieks nenorėjo.

Bėga iš namų, vargsta, dejuoja,

Iš bado alpstantis, taip jie rokuoja.

Oi tu, Lietuva, Žemela mūsų,

Kam tu aplaidei bolševikais rusų.

Sudiev tėveliam, kur mus augino.

Lopšely supė, verkiančius ramino.

O dabar nežinat, kur pakavoti,

Šalia miesta Dvinska žemelas ruskas.

Sudiev, Lietuva, gal nebegrįšiu,

Dvinska mieste galvą paguldysiu.

Po juodu žemela mes atsilsėsim,

Lietuvas kalnelių neberegėsim.

Oi jūs, komunai, jų velniukai,

Kam jūs pražudėt Rūko Juozuką.

Atėjus komunai, visi kaip velniai,

Norėjot nušaut Povilą Pakalnį.

Nuvažiavom į Dvinską [dabar Daugpilis]. Sutiko komendantas, ištardė. Kartu buvo Juozas Rūkas ir [Petras] Uogintas iš Nečionių, o kai nuvarė į kalėjimą, tai ten radom Kazį Armonavičių ir keletą vokiečių, iš kurių vienas buvo sužeistas.

Mano sužeista ranka ištino, pradėjo stipriai skaudėti, taip, kad net vaitojau. Tai pamatę, bolševikai nusiuntė mane į ligoninę, bet nepriėmė, tai varė į kitą, ten taip pat nepriėmė, nes nebuvo vietų. Vežė traukiniu į Vitebską, paskui – į Smolenską, bet vietų niekur nebuvo. Patalpino netoli nuo Smolensko lenkų belaisvių stovykloje. Perrišdavo žaizdas, ranka pagerėjo. Taip prabuvau du mėnesius. 1919 m. birželio 14 d. išrašė iš ligoninės ir nuvedė į geležinkelio stotį, susodino į vagonus ir užkalė. Po kiek laiko traukinys pajudėjo. Užlipęs ant narų [lentynos], pamačiau, kad viena lenta nestipriai prikalta, tai atplėšiau ir išlindau lauk. Dar kažkas lindo per tą skylę ir mane nustūmė. Kritau į ravą [griovį] ir netekau sąmonės. Po kiek laiko atsigavęs pradėjau eiti nuo geležinkelio tolyn, įėjau į mišką. Ten ir nakvojau. Ryte išgirdau, kad kažkur gieda gaidys, pasukau į tą pusę. Priėjus sodybą pamačiau vyrą, ariantį lauką, pasikalbėjom, pamaitino. Paprašė pasaugoti gyvulius. Būnant prie gyvulių, pamačiau ateinančius vieną, paskui dar du vyrus. Išsigandau, bet neišsidaviau. Pasirodo, tokie pat kaip ir aš, pabėgę iš to paties traukinio. Papasakojo, kad sargyba pamatė, jog kaliniai bėga, tai sustabdė traukinį ir pradėjo šaudyti.

Tas kaimietis visus pamaitino ir parodė artimiausią kelią, sakydamas, kad frontas arčiausiai yra prie Minsko. Ėjome keletą dienų, kol priėjom didelę upę. Valčių nebuvo, nutarėm ieškoti durų, o suradę jas kliugomis [karklo vytelėmis] surišom į plaustą, pasiėmėm po lentą ir yrėmės. Kėlėmės dviese, o du pasiliko krante. Pasiekus vidurį upės, išgirdome, kad mus pamatė ir šaukė stoj [stok]. Mūsų bendrakeleiviai vėl pateko į bolševikų nelaisvę. Mes sėkmingai persikėlėm ir užėjom į sodybą. Šeimininkas buvo lenkas, pamaitino ir traukėm Lietuvos pusėn.

Beeinant vieną dieną išgirdom smarkų kulkosvaidžių ir artilerijos šaudymą, praskrido keturi orlaiviai [lėktuvai], kurie ant bolševikų mėtė granatas. Puolė lenkų kariuomenė, bolševikai smarkiai traukėsi, o mes pasislėpėme tankiame eglyne. Kai viskas nurimo, atsargiai ėjome pirmyn pro mūšio lauką. Pamatėme keletą nušautų arklių, išdaužytus abazus [arklinius vežimus], dar toliau pamatėme dviejų nušautų bolševikų kūnus. Praėjom tą baisenybę. Sutemus priėjom kaimą, o ten mus sustabdė lenkų žvalgai. Mano bendrakeleivis buvo lenkas Marcinkevič, papuolęs į nelaisvę prie Smurgainių miestelio. Kiek paėjus, vėl sustabdė lenkų kariškiai, ištardė, pamaitino ir paskyrė dirbti prie virtuvės.

Kitą dieną atvarė labai daug rusų belaisvių – pilną kaimą. Paskui juos varė toliau į Vilnių ir mane su tais belaisviais. Vilniuje tardė lenkų karininkas, kuris laisvai kalbėjo lietuviškai. Nutarė, kad mane reikia vežti į kitą stovyklą prie Varšuvos, nes paleisti nenori, nes yra karo stovis, su lietuviais ir aš, būdamas laisvėj, vėl stosiu į kariuomenę ir gal būt kariausiu prieš juos. Nuvedė į kitą stovyklos teritoriją. Pagalvojau, kad reikia vėl bėgti. Nakties metu peršokau tvorą ir pabėgau. Už trijų parų pasiekiau Raguvą, kur jau buvo Lietuvos kariuomenė. Po kelių dienų jau buvau Panevėžyje, o ten komendantūroje sutikau [Juozapą] Rutkauską, kuris buvo vedęs [Anastaziją] Stapulionytę – Joniškėlio bataliono vado Antano Stapulionio seserį.

Nuvažiavom į Pazūkų kaimą, aš buvau labai sublogęs, kad manęs nepažino senoji Rutkauskienė. Apsiverkė pamačiusi. Pernakvojau ir kitą dieną nuvežė į Gustonis, o iš ten Karolis Stapulionis parvežė iki namų.

Namo grįžau birželio 20 d. Patėvis nepažino, buvau labai suvargęs. Mama apsiverkė, nes kaime kalbėjo, kad aš buvau sušaudytas Dvinske [Daugpilyje].

Po poros dienų, pailsėjęs, nuvažiavau į Vaškus. Buvo šventadienis. Miestelyje radau atsargoje paliktus Kazį Maldutį, Antaną Aiduką, Strazdą, Kazį Vaičiūną ir kitus. Mane sutiko kaip iš sapno, manė, kad esu bolševikų sušaudytas. K. Maldutis pasiūlė vėl stoti atsarginiu į partizanų būrį. Buvau labai įpykęs ant bolševikų, tai sutikau, gavau šautuvą ir 50 šovinių. Grįžau namo pailsėti ir namuose padėti ūkio darbuose.

1919 m. liepos 29 d. gavau iš K. Maldučio atvykti į Antanapolio palivarką. Nakčiai išstatė sargybas, bet nieko nepastebėjom. Vėl paleido namo.

Po kiek laiko prasidėjo neramūs laikai. Prie Saločių pasirodė kolčiakininkai [Bermont-Avalovo daliniai]. Tuo metu vietoje K. Maldučio apsaugos būriui vadovavo A. Rudzinskis. Sukvietė visus raitus atsarginius, milicininkus, atvyko Žeimelio ir Saločių vyrai. Nujojom į Paliepių dvarą, kur mokėmės, kaip apsupti priešus, buvo ir šaudymo pratybos. Ir taip keletą kartų treniravomės. Liepė grįžti namo ir būti pasiruošus susirinkti, kai gausime komandą.

Gavom komandą susirinkti ir, Rudzinskio vadovaujami, nujojom į Pasvalį. Ten mus sutiko Jonas Navakas. Jis pasisveikino ir paklausė, ar pasiruošę joti vaduoti Vilniaus. Rudzinskis komandavo, o mes rodėme, ko išmokome per pratybas. J. Navakas mus pagyrė. Vėl paleido namo.

Spalio pabaigoje gavome komandą kartu su Jonu Uliu vykti sargybon po Vaškus. Milicijos štabas persikėlė į Paliepių dvarą, nes buvo sužinota, kad artinasi kolčiakininkai. Budėjimo metu sulaikėme vieną asmenį, apsirengusį su vokiška uniforma, iškratėme ir suradome brauningą, o tada nuvedėme pas Vaškų viršaitį Juozą Garlauską. Viršaitis įsakė jį nuvaryti į Joniškėlį.

Spalio 26 d. Saločius užpuolė kolčiakininkai. Jų mušti buvo nusiųsta kariuomenė ir atsargos partizanai, milicininkai. Kilo tikras karas. Priešai buvo įsitvirtinę varpinėje, bet kariai juos per langus pasveikino granatomis. Nuo tos dienos jie mūsų kraštą paliko ir daugiau nesirodė.

Įstojau į šaulius [Šaulių sąjungą]. 1920 m. rugpjūčio mėnesį buvau pakviestas naujokų šaukimo į Lietuvos kariuomenę. Medicinos komisija ištyrė, kad dėl sužeidimo 1919 m. balandžio mėn. esu netinkamas karinei tarnybai. Ir dabar esu pasiruošęs stoti kovoti su Lietuvos priešais ir nesitrauksiu nei vieno žingsnio.

[LCVA, f. 561, ap. 5, b. 597, l. 100–102. Šiek tiek taisyta skyryba – red. past.]

1923 m. vasario 6 d. Povilas Pakalnis Vaškų bažnyčioje vedė Rozaliją Kremenskaitę. Vaikai: Valerija Misiūnienė (apie 1924–?), Antanas (1928–?), Adolfas (1933–?), Povilas (apie 1935–1942), Aldona Ladavičienė.

Šaltiniai ir literatūra

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 561, ap. 5, b. 597, l. 100–102; f. 561, ap. 5, b. 601, l. 99; 561-5-602: 10-13; f. 1174, ap. 1, b. 34, l. 5; f. 1174, ap. 1, b. 39, l. 42.

Lietuvos gyventojų genocidas 1948 m., 3 t., Vilnius, 2009, p. 63.

Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. V–5, ap. 1, b. 10111, l. 1–37.

Autorius: Algimantas Stalilionis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama