(Ne)surastieji. Iš palaukių ir miškų – į amžinojo poilsio vietą

Laisvės kovų istorija – sudėtingas reiškinys, tyrinėjamas daugybe aspektų. Tačiau apie ką bekalbėtume, viena nepalanki aplinkybė neišvengiama – laikas... Jis dešimtmečiais negailestingai trynė faktus iš žmonių atminties, raizgė juos į voratinklį, kurio nei pradžios, nei pabaigos atsekti paskui jau nepavyko. Ir kai pagaliau išmušė tiesos akimirka, supratome, kiek daug praradome istorijų, pamiršome likimų. Pamatėme, kiek tūkstančių kapų nesupylėme. Tuomet skubėjome atsigriebti, pasivyti, dažnai patikėdami mitais ir beverčiais liudijimais. Kartais pasisekdavo. Atgimimo metais Sąjūdis kvietė Lietuvos žmones į partizanų pagerbimo iniciatyvas, prasidėjo žūties, užkasimo vietų paieškos. Emocinė banga sugrąžino artimiesiems tūkstančius tėvynės gynėjų, kurių kūnai tūnojo užkasti grioviuose, laukuose, pamiškėse. Dar daugiau nerasta, sunaikinta, ieškoma iki šiandien. Šis rašinys – apie Pasvalio krašto žmonių ryžtą ieškoti ir surasti savo didvyrius. Kelios istorijos, vienos įkvepiančios, kitos paliekančios tik nedidelę viltį. 

Sudeginti kūnų nepavyko

Apie šią istoriją ką nors pasakyti galėtų ne vienas vyresnio amžiaus joniškėlietis. Ir visai nebūtų keista, jeigu apie tą patį jie kalbėtų skirtingai. Praėjo per daug laiko, kad dar galėtume pažadinti gyvus, iki šiol neišklausytus atsiminimus. Tokių tiesiog nebėra. Netgi Atgimimo laikų įvykiai jau nutolo taip, kad liudijimus reikia vertinti ypač atsakingai. Ar kada nors pavyks atskleisti vieną didžiausių paslapčių, gaubiančių laisvės kovų Pasvalio krašte epochą?

1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime rytas išaušo kaip visada, tačiau jau netrukus kelioms dešimtims jaunų vyrų ši diena virs pragaru. Uniūnų kaimas dabar yra Pakruojo rajono pakraštyje, vos už kelių kilometrų nuo Pasvalio rajono Grūžių kaimo, o anuomet priklausė Joniškio apskrities Linkuvos valsčiui. Medzeliauskų sodyboje po nakties poilsio dar buvo likę apie 30 Motiejaus Belecko-Paleckio būrio vyrų. Popietę NKVD vidaus kariuomenės kareiviai ir Vaškų stribai pradėjo kruopščiai parengtą karinę operaciją. Partizanai buvo netikėtai užklupti ir atkirsti nuo akmeninio tvarto, kuriame liko jų arkliai, rogės, kulkosvaidžiai. Priešams padegamosiomis kulkomis uždegus medinį namą, laisvės kovotojai pateko į spąstus, krito kryžminėje ugnyje arba užduso dūmuose. Nepaisant visko, vyrai laikėsi beveik keturias valandas, kol nebeliko šovinių. Praradimai buvo skaudūs: žuvo 22 partizanai[1]. Nė vienas nepasidavė gyvas.

Žuvusiųjų palaikus stribai išniekino ir atpažinimui vežiojo po Vaškus, Pasvalį, Joniškėlį. Joniškėlyje, aikštėje priešais NKVD būstinę, gulėjo numesti nuo 12 iki 16 nukautų partizanų; apnuogintus kūnus sustatė prie tvorelės, buvusios prie vėliavos stiebo. Po savaitės 12 kūnų buvo nuvežti prie Girelės miško, sumesti po ąžuolu, apdėti šiaudais ir padegti. Suledėjusių lavonų stribams sudeginti nepavyko, tad apanglėję jie liko miške, kol atšilo ir pradėjo irti. Penkis kūnus slapta išsivežė ir palaidojo artimieji. Likusių septynių vyrų palaikai vietos valdžios įsakymu buvo užkasti tik kovo 9-ą. Tai būrio vadas M. Beleckas-Paleckis, Bronislovas Pakalnis-Aukštikalnis, Jonas Bajoriūnas-Varniukas, Vakaras, Adolfas Biliūnas-Cvirka, Jonas Momeniškis-Lionginas, Jurgis Petrauskas-Rasputinas, Dobras, Juozapas Žandaris-Mūsiškis.

Užkasti negalima palaidoti

Kur padėti kablelį šiame teiginyje? Įprasta partizanų kapavietes skirstyti į palaidojimo arba užkasimo vietas. Palaidojimas – tai bent minimali pagarbos ceremonija su aiškiai suformuota kapaviete. Užkasimas buvo stribų rūpestis, kad niekas niekada nesurastų palaikų – nusikaltimo įrodymo. Įvykių dalyvis Boleslovas Jarašiūnas Pasvalio Sąjūdžio leidinyje (1989 m. rugsėjo 29 d.) rašė, kad Austakynės kaimo žmonės tuometinio valsčiaus pirmininko maldavo leisti lavonus palaidoti. Esą gresia epidemija, be to, jokia kultūringa tauta nemėto lavonų laukuose. Ilgai galvojęs, pirmininkas leido, tik liepė niekur nevežti, o užkasti čia pat Girelės pamiškėje be jokių iškilmių. Kovo 9 dieną kaimo vyrai surinko laukinių gyvūnų išdraskytus palaikus, duobėje užklojo eglių šakomis ir palaidojo. Kapą papuošė eglišakėmis. Tarp vyrų buvęs Povilas Jodinskas vėliau dukrai Aldonai pasakojo apie klaikų vaizdą: kūnai narinosi, sklido tvaikas. Be stipraus alkoholio negalėję dirbti. Tai nebuvęs savanoriškas darbas, valdžia atvariusi. Tikėtina, kad ir prižiūrėjusi. Tad kyla natūralus klausimas: užkasti ar palaidoti buvo partizanai? Archeologų, turinčių didelę palaikų ieškojimo patirtį, gretose yra abejojančių, kad pasirūpinti palaikais buvo pavesta vietos žmonėms. Esą daugeliu atvejų tai darydavo stribai, todėl duobės reikėtų ieškoti atokioje vietoje, miške, su netvarkingai užkastais kūnais. Tačiau turime tiesioginių liudijimų. Be to, įvykių kontekstas neįprastas. Jeigu stribams būtų pavykę lavonus užkasti iškart, klausimų nekiltų. Bet jie nesugebėjo, o per savaitę, kol kūnai gulėjo miške, gavo naujų užduočių ir senuoju savo „žygdarbiu“ nebesirūpino. Vadinasi, daugiau tiesos, kad partizanams duobę (arba duobes) iškasė kaimo vyrai. Ir palaidojo su pagarba, kiek tai leido aplinkybės. Eglišakės jiems atrodė kaip papuošimas, o valdžiai – tiesiog kapą slepianti priemonė. Žinoma, geriau pažymėti kapo ir toliau jį prižiūrėti nebuvo galimybių, o galiausiai viską sutvarkė gamta. Tad šios pastraipos pavadinimą užbaigti galėsime, tik išvydę palaikus duobėje. Kultūros vertybių registre ši vieta kol kas įvardyta kaip Lietuvos partizanų kapai, o ne užkasimo vieta.

Supilti simboliniai kapai

Šią kraupią istoriją 1988 m. atgaivino Joniškėlio Sąjūdžio grupės žmonės. Istorikas dr. Kazimieras Garšva knygoje „Joniškėlis“ rašo, kad kunigas Benediktas Urbonas kvietė kalbėti apie žinomas partizanų užkasimo vietas ir ieškoti jų. 1989 m. spalio 26–27 d. Austakynėje buvusi atkasta duobė, bet joje rasti tik 7 partizanų palaikai, o ne 16, kaip tikėtasi. Paaiškėjo, kad kitus kūnus 1946 m. iš miško pasiėmė artimieji. Surasti septyni partizanai, išvardyti aukščiau šame tekste, spalio 28-ą buvę iškilmingai perlaidoti miestelyje – jiems parinkta vieta prie karininko Jono Stapulionio paminklo. Dabar čia yra Laisvės kovų memorialas[2]. Kun. B. Urbono archyve išliko fotografijų, kuriose įamžinta ceremonija: Trispalvėmis pridengti karstai su procesija nešami iš bažnyčios į kapines; rimties akimirkos prie kapo duobės. Skambėjusios Bernardo Brazdžionio eilės, dainos, giesmės. 1990 m. rugsėjį Austakynėje joniškėliečiai pastatė medinį kryžių šiose vietose numestiems 16 partizanų atminti.

Bet istorija tuo nesibaigė. Apie 1996 m. pamiškėje suburzgė ekskavatorius „Jumz“. Prie vairo sėdėjęs Marius Kazlauskas prisimena, kaip kelias dienas grioviais vagojo teritoriją. Darbuotasi partizano Juozapo Žandario sesers Liucijos Žandarytės iniciatyva. Bet... juk kartą palaikai jau buvę surasti ir perlaidoti? Faktus patikslino K. Garšva ir buvęs Joniškėlio seniūnas Steponas Rimkus. Iš tiesų 1989 m. į duobes nuleistuose šešiuose karstuose buvo ne palaikai, o simbolinė žemė iš Austakynės, tos vietos, kur, kaip manyta, 1946 m. kovo 9 d. kaimo vyrai palaidojo partizanus. Taigi, nesant realių palaikų, nebuvo galima sužinoti ir jų skaičiaus, duomenys buvo patikslinti, remiantis kitais šaltiniais. Paieškos traktoriumi norimo rezultato nedavė, o griovių žymės ir šiandien matomos žemės paviršiuje. Septynių taip ir nerastų partizanų atminimui jų menamoje kapavietėje 1999 m. iškilo granito paminklas su pavardėmis. Ir stojo tyla. Ketvirčiui amžiaus.

Uniūnuose žuvusių partizanų palaikų vieta nuo pat pradžių buvo spėjama, remiantis B. Jarašiūno atsiminimais. Jam su kitais vyrais teko vykdyti valdžios įsakymą – užkasti lavonus. Žmonės nekantravo pagerbti kovotojų atminimą, tam reikėjo vietos, kiek įmanoma artimesnės tikrajai. Anuomet nebuvo laiko ir patirties užsiimti specialiais tyrimais, archyvų durys buvo užvertos. Niekas nepatarė, neprižiūrėjo, žmonės darė, kaip išmanė. Ieškota aklai. Ant Mažupės kranto ties Joniškėlio ligonine tikėtasi atkasti keliolika kūnų, deja, laimikis buvo menkas, vos keli kauleliai, nebūtinai žmogaus. Taip tvirtina dalyvavusieji. Kita vertus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenų bazėje ši vieta vis dar klaidingai įvardijama kaip stambi radimvietė.

Archeologai dar sugrįš į Girelę

2023 m. LGGRTC ryžosi rimtesniems tyrimams Girelės pamiškėje. Liucija Žandarytė prašė pagaliau surasti ir ekshumuoti jos brolio palaikus. Garbaus amžiaus moteris daug metų rūpinosi partizanų atminimo vieta, bet troško suspėti garbingai palaidoti brolį. Birželio–lapkričio mėnesiais palaikų paieškoms vadovavo archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Talkino studentai iš Joniškėlio, Panevėžio, savanoriai iš Jonavos, Rokiškio, triūsė ir Ben Goodburn iš Jungtinės Karalystės. Anglą sudomino galimybė apsilankyti Lietuvoje ir patyrinėti partizaninį karą, tad jis mielai priėmė G. Petrausko kvietimą. Pirmiausia buvo atliekami archeologiniai žvalgymai atminimo vietos aplinkoje. Siekiant nustatyti tikslią palaikų užkasimo duobės vietą, naudotas sukamasis grąžtas. Tvarkingai gręžiant iki 1 metro gylyje, viliamasi aptikti permaišytą duobės užpildą ir nustatyti jos dydį, nesuardant palaikų. Įtarus esant užkasimo duobę, toje vietoje formuojama perkasa arba kelios, jeigu paaiškėja, kad duobių gali būti daugiau. Vis dėlto, padarius 450 gręžinių (484 m² plote), nepavyko užčiuopti net menkiausių kapavietės požymių, radinių nerasta, archeologiniu požiūriu vertingo kultūrinio sluoksnio nenustatyta. Dėl kieto tyrimų vietos grunto grąžtai nuo pat paviršiaus iki įžemio buvo kalami specialiais kūjais, tai pareikalavo daug fizinių pastangų. Pavyzdžiui, 74 cm gylio gręžiniui reikėjo net 123 smūgių kūju.

2024-ųjų lapkritį tyrimus pratęsė archeologo Simono Sprindžio komanda. Lauko tyrimams vadovavo jo kolegė Evelina Mačiokaitė. Žvalgyta vieta, kurią kaip tikėtiną partizanų kapavietę nurodė seniau pamiškėje su tėvais gyvenęs Jonas Jodinskas. Būdamas vaikas, jis girdėjęs žmonių pasakojimus. Tai buvusi ganykla, gerai matoma iš gimtosios sodybos. Šį kartą naudotas kitoks tyrimų būdas – formuojami kasiniai iki įžemio, tikintis aptikti žemės judinimo pėdsakų gilesniuose sluoksniuose. Deja, molingas dirvožemis pasirodė kietas kaip plytos, kurias seniau gamino netoliese veikusi Joniškėlio plytinė. S. Sprindys pripažino, kad buvo menka tikimybė rasti palaikus, tiesiog reikėjo patikrinti nustatytą plotą. Archeologų pastangos kol kas bevaisės, spėjimai nepasitvirtino. Per daug metų kraštovaizdį keitė melioracija, miškas „pasislinko“ nežymiai, bet ir keliolikos metrų paklaida nulemia (ne)sėkmę. Modernias technologijas naudojantys specialistai į dangų buvo pakėlę droną su reikiama įranga, bet žemėje neaptiko jokių neįprastų pakitimų. Todėl nebūtų keista, kad ieškoma visai ne toje vietoje. Kada tyrėjai sugrįš į Girelės pamiškę, kol kas neaišku. S. Rimkus jau yra numatęs vietą už kelių šimtų metrų, kur derėtų sutelkti pastangas. Joniškėlio krašto žmonių viltis gyva – Austakynės mįslė bus įminta. Tačiau partizano sesers tai jau nepaguos. Liucija Žandarytė mirė šių metų vasarį.

Palaikus užkasė bulvių duobėje

Tetirvinų kaimo pakraštyje yra senos Vainiškių kapinaitės. Už akmeninės tvoros, kur prasideda dirbami laukai, Visų Šventųjų dieną žibėdavo žvakelė. Kažkur šioje vietoje pirmosiomis 1945 m. gegužės dienomis bendražygiai paskubomis užkasė trijų partizanų kūnus.

Kautynės Telžių vienkiemyje gerai žinomos rezistencijos tyrinėtojams. Gegužės 5 d. keliolika partizanų ilsėjosi Tinterių sodyboje, kai į ją užsuko stribų būrys. Gal būtų ramiai išėjęs, bet pirtyje pastebėjo verdantį didelį katilą maisto... Spėję pasirengti, mūsiškiai sutiko priešą ir paklojo aštuonis. Deja, patys neteko trijų. Pasak liudininkų, būta nelaimingo atsitikimo. Tvarte įsitvirtinę vyrai išorėn metė granatą, bet ši atsitrenkė į metalinius lango virbus ir sprogo viduje. Žuvo būrio vadas, vienas žymiausių Pasvalio krašto partizanų, leitenantas Kazys Pažemeckas, partizanai Antanas Audzijonis ir Juozas Paplauskas. Visi iš apylinkių. Sutemus jų kūnus kovos draugai suvyniojo į brezentą, nuvežė prie Vainiškių kapinaičių ir slapta užkasė bulvių duobėje netoli ūkininkų Žagrakalių sodybos. J. Paplausko sesers Agotos atmintyje išliko daugiau detalių: „[Žuvusiuosius] sudėjo į medinę žvyro skrynią, užklojo kailinukais ir nuvežė link Tetervinų kaimo kapinių. Manoma, kad netoli kapinių prie Kamaties upelio kranto palaidojo.“[3] Rytojaus dieną Petras Žagrakalys toje vietoje žemę išakėjo, kad neliktų žymės, ir užritino akmenį. Stribai, su pastiprinimu sugrįžę į Tinterių sodybą, kūnų neberado. Juos būtų išvežę į Pasvalį ir numetę turgaus aikštėje. Šeimininkų nepasigailėjo: sodybą sudegino, Antanas Tinteris po metų mirė lageryje, žmona tremtyje išbuvo dešimtmetį, du mažamečius vaikus užaugino močiutė. Panašios nelaimės užgriuvo ir žuvusių partizanų artimuosius.

Žagrakalių sodybos seniai nebėra nė ženklo, už kapinių tvoros likę kolūkio vištidžių pamatai. Tetirvinietė Genovaitė Šakalienė rodo vietą, kur galėtų būti užkasti partizanai, tačiau pripažįsta, kad aktualus plotas tikrai didelis. Jau daugybę metų čia dirbama žemė ir auginamas derlius. Bandyta kūnų ieškoti. Išliko 1992 m. Kultūros paveldo inspekcijos raštas Pasvalio rajono rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų per okupacinius režimus, palaikų perkėlimo komisijai. Juo leidžiama pradėti palaikų paieškas šalia kapinių. Jokių duomenų apie tada vykdytus darbus nepavyko rasti. Buvęs Vaškų seniūnas Vladas Vitkauskas prisimena daug bendravęs su archeologais, dr. Ilona Vaškevičiūte, klausęs patarimų, bet rimtų tyrimų jie nesiėmė. Tetirviniečiai darbavosi tiesiog kastuvais, be jokios aiškios tvarkos. 2004 m., ruošiantis kapines išplėsti, laimę bandė šviesaus atminimo visuomenininkas Algirdas Mulevičius. Jo pakviestas specialistas naudojo virgules, kuriomis ieškoma požeminio vandens šaltinių ir pan. Dalyvavo trijų kartų vyrai: Algirdas, jo tėvas ir sūnus Matas. Per pusdienį apeitas nemažas plotas, kasta vienur kitur – be rezultatų. Galbūt kaulai per daug giliai, nes yra liudijimų, kad, prieš nuleidžiant palaikus, bulvių duobė buvusi pagilinta. A. Mulevičius labai norėjo surasti partizanus, tai jo rūpesčiu menamoje užkasimo vietoje lapkričio 1-ąją plazdėdavo pagarbos liepsnelė. Bendruomenės žmonių lėšomis Vainiškių kapinėse iškilo paminklas žuvusiesiems Telžiuose. Tai simbolinis kol kas nesurastų vyrų kapas.

Mįslingas kapas Krinčine

„Krinčine iškilmingai buvo perlaidojami partizanai. Jų artimieji, slapčiomis pergyvenę netektį, skausmą, ištvėrę patyčias, dabar su gėlių puokštėmis palinko prie naujai supiltų kauburėlių, širdyje linkėdami kritusiems amžino atilsio“, – rašė „Darbo“ laikraštis 1990 m. birželį. To mėnesio 14-oji diena miestelyje buvo neeilinė, bet, praėjus 35 metams, ji yra dar labiau neįtikėtina, nei gali pasirodyti iš spaudos pranešimo. Iš bažnyčios Žalgirio gatve pajudėjo iškilminga procesija. Religinės vėliavos, baltomis suknelėmis pasipuošusios mergaitės, tautiniais rūbais – merginos ir moterys. Priekyje nešamas kryžius liudijo apie ypatingą ceremonijos reikšmę. Procesijos gilumoje lėtai judėjo medinis karstas, gal kiek mažesnis už įprastą. Ėjusieji sustojo prie naujo koplytstulpio, kurį netrukus pašventins kunigas Gintaras Jonikas. Tačiau iš pradžių jis atliko laidojimo apeigas, ir karstas buvo nuleistas į paruoštą duobę.

Kas palaidota karste ir kodėl būtent toje vietoje, ne kapinėse? Daugiau padėjo sužinoti ilgametis Krinčino mokyklos direktorius istorikas Algimantas Kaminskas-Krinčius. Anuomet čia stovėjo valsčiaus milicijos pastatas, kurio teritorijoje pokariu, manoma, buvo užkasami apylinkėse žuvusių partizanų kūnai. Pastatas neišliko, bet žmonių liudijimai paskatino šią vietą pagerbti. Karstas buvo netuščias. 1982 m., statant mokytojų namą Krinčine, darbininkai iškasė žmogaus kaulų. Kieno jie ir kas juos saugojo tuos aštuonerius metus, nėra žinoma. Tikėtina, kad nužudytų vietinių žmonių arba partizanų. Jų kaulai ir buvo palaidoti prie koplytstulpio. Krinčino bažnyčios 1945–1946 m. mirties metrikų knygoje minimi du vyrai (žemdirbiai), užkasti Gaidelionio pievoje Krinčine. Bet kur ta pieva tada buvo, neaišku. Gal mokytojų namo vietoje?

Žmogaus atmintis ribota. Ypač kai kalbama apie skaudžius, tragiškus dalykus ir kai praėjo jau trečdalis šimtmečio. Vyresni krinčiniečiai atmena šventinamą paminklą, bet ne duobėn leidžiamą karstą. Ši istorija turėjo būti kur nors dokumentuota. Pavyko aptikti tik pradžioje pacituotą kuklią žinutę ir Kęstučio Svėrio fotografijas, padėjusias atkurti iškilmių vaizdą. Tautodailininko Viliaus Nemanio sukurtame koplytstulpyje regime lietuvių tautos kančių simboliką, bet prie jo taip ir neatsirado aiškios žinutės, kodėl čia turime sustoti ir apie ką pamąstyti.

Atminties sunaikinti nepavyko

Už Gegabrastos kaimo yra smėlinga vieta – dramatiškų epochų liudininkė. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo palaidoti keli šimtai vokiečių kareivių. 1945–1946 m. kapinaičių pakraštyje NKVD užkasė apie 20 nužudytų Pumpėnų krašto partizanų ir kitų aukų. Prieš tai juos išniekino miestelio aikštėje. Gerai žinomi du atsitikimai. 1945 m. vasario 2 d. Jutiškių miške NKVD kareiviai ir vietos stribai apsupo grupelę partizanų, žuvo Antanas ir Juozas Kirkilai, Povilas Krikščiliūnas, Petras Kulbis ir Fricu vadintas nežinomas vokiečių kareivis. Lygiai po mėnesio Mitkų kaime priešas apsiautė Antano Mitkos sodybą, kur jaujoje slėpėsi Žaliosios girios partizanai. Bėgdami į mišką, žuvo Juozas Aleknavičius, Vytautas Kulbis, Jonas Mitka, Petrulis ir nuo karo užsilikęs vokiečių kareivis Hansas. Be čia išvardintų vyrų, Gegabrastoje buvo užkasta ir daugiau pavienių palaikų. Sovietmečiu Jurgėnų kolūkio pirmininko Viktoro Nosariovo nurodymu kapinaitės buvo sunaikintos ir paverstos dirbama žeme, kuri kartais iškeldavo į paviršių žmonių kaulų.

Bet atminimas nežuvo. Pumpėnietės mokytojos Stanislavos Graniūnienės duomenimis, 1989 m. pavasarį partizanų artimiesiems pavykę surasti dalį palaikų. Balandžio 26-ą į Pumpėnų kapines buvo perkeltas susišaudyme su NKVD žuvęs Juozas Kučinskas bei savo namuose Banionių kaime stribų nužudyti Elžbieta Ragažinskienė ir jos sūnus Petras. Nepriklausomos Lietuvos kareivis grįžo į tėvų ūkį ir ramiai dirbo žemę, kol užgriuvo stribai, išsivedė ir savaitę kankino Pumpėnuose. Grįžo suluošintas, motina maldavo pasigailėti sūnaus, bet nušovė abu. Ant aikštės grindinio šalia išniekintų vyrų gulėjo apnuogintas senos moters kūnas. Paskui visus išvežė Gegabraston. Tik viena iš daugybės tragedijų... 1989-ųjų rudenį buvę atkasti dar penki palaikai – partizanų, žuvusių minėtoje apsuptyje Mitkų kaime. Juos palaidojo Panevėžio kapinėse Ramygalos gatvėje. Niekas nežino, kiek dar laisvės kovotojų ir nekaltai nužudytų žmonių kaulų išblaškyta Gegabrastos senųjų kapinių vietoje. Pumpėnų Sąjūdžio grupė jų atminimui pastatė paminklą.

Partizanai atgulė broliškame kape

1946 m. vasario 16-ą Kantariškių kaimo sodyboje ant Svalios kranto nugriaudėjo sprogimas. Čirvinskų klojime įrengtoje slėptuvėje žuvo Žadeikių miško partizanų būrio vadas Jonas Alenčikas-Dragūnas ir jo kovos draugas Jonas Indrišiūnas-Pušelė. Vyrai sąmoningai pasirinko mirtį, nes klojimą jau supo Pasvalio valsčiaus NKVD poskyrio kareiviai. Įvykio aplinkybės nėra visiškai aiškios. Manoma, kad slėptuvę išdavė pats sodybos šeimininkas Jonas Čirvinskas. Buvęs partizanas, legalizavęsis, tačiau palaužtas kankinimų ir atvedęs stribus prie klojimo. Ties pastato durimis paskutinę akimirką jis dar spėjęs garsiai perspėti pasislėpusius vyrus, kad atėjo ne vienas... Žuvo visi trys Jonai. Sprogimas užmušė ir vieną priešą, kitą sužeidė. Partizanų kūnai buvo atvežti ir numesti Pasvalio turgaus aikštėje prie bažnyčios. Vėliau užkasti dabartinio miesto kultūros ir poilsio parko teritorijoje. J. Čirvinsko palaikus netrukus slapta išsikasė artimieji. Kitus du kūnus, bėgant laikui, paslėpė gamta.

Dramatiški Alenčikų ir Indrišiūnų šeimų likimai. Tėvas Jonas Alenčikas buvo sūnaus būrio partizanas. Suimtas 1945 m., mirė lageryje Karagandos srityje, likus keliems mėnesiams iki sūnaus žūties. Moteris represijos pasivijo 1947 metais. Motina Ona Alenčikienė, seserys Aldona, Elena ir Genė dešimtmetį praleido tremtyje Tomsko srityje. Indrišiūnus ištrėmė 1948 m., tėvas į gimtuosius Ustukius jau nebesugrįžo. Ištuštėjo ir krauju aplaistyta Čirvinskų sodyba. Šiandien apytikrėje jos vietoje stovi atminimo ženklas.

Partizanų žūties faktas ir aplinkybės okupacijos metais nepasimiršo, bet tiksli užkasimo vieta buvo prarasta. Prasidėjus Atgimimui, artimiesiems ją pavyko atrasti ne iš pirmo karto, nes parkas smarkiai pasikeitė. Laimei, dar buvo žmonių, atmintyje išsaugojusių daugiau žinių. Ir 1989 m. rudenį kūnus pagaliau pavyko surasti netoli dabartinio Šilo ežerėlio. Tai prilygo stebuklui. J. Alenčiko sūnėnas Eugenijus Budreika prisimena, kad, kaip ir tikėtasi, abiejų vyrų palaikai gulėjo vienoje duobėje, vos apie 60 cm gylyje. Jokių radinių rasta nebuvo, tik sudūlėjusių rūbų skiautės. Lavonai buvę sumesti netvarkingai, suirus audiniams, kaulai susimaišė ir atskirti du skeletus nebebuvo galimybių. DNR ar kiti tyrimai plačiai pradėti taikyti tik vėliau. Tokiomis aplinkybėmis abiejų partizanų artimieji nutarė palaidoti juos viename kape. Juk iki paskutinės gyvenimo akimirkos jie liko kartu, drauge priėmė lemtingą sprendimą. Sudėti į vieną karstą palaikai buvo pašarvoti J. Alenčiko sesers Aldonos namuose Talačkonių kaime. Palaidoti Pasvalio senosiose kapinėse Stoties gatvėje, šalia mamos Onos Alenčikienės. Į paskutinę kelionę palydėjo Pasvalio dekanas kun. Alfonsas Jančys.

Parkas dar turi paslapčių

Pasvalio parke būta ir pelkėtų, ir smėlingų vietų, kur patogu atsikratyti nužudytųjų kūnais. Atgimimo spaudoje vaizdžiai rašyta, kad „daugelio aplinkinių kaimų partizanų kovos kelio pabaiga čia, po pušim...“ Net buvo minimas skaičius 60, tarp kurių – žinomas Pasvalio siuvėjas Juozas Strazdas. Sovietmečiu ne atsitiktinai šią vietą mėginta paslėpti, įrengta vaikų žaidimų aikštelė, masyvios sūpynės. Kas žino, kiek kaulų ir kur buvo išvežta, kasant ir betonuojant pamatus? Senieji pasvaliečiai jau tada kalbėjo apie užkastus žmonių palaikus. 1990 m. birželio 13-ą jų atminimui pašventintas tautodailininko Petro Janulevičiaus sukurtas kryžius, 2013-ųjų pavasarį naują kryžių su įrašu „Palaimink, Viešpatie, žuvusius už Lietuvos laisvę“ padarė Gražvydas Švaikauskas.

Tų pačių metų liepą už kelių šimtų metrų nuo kryžiaus, ruošiant vietą partizanų atminimo ženklui, buvo iškasta pavienių kaulų fragmentų. Medicinos kriminalistikos laboratorijoje atlikus tyrimą, nustatyta, kad rasti šlaunikaulių fragmentai yra dviejų asmenų. Vienas iš jų buvo 35–55 metų vyras, kito lytis ir amžius nenustatyti. Mirties priežasčiai įminti rastų fragmentų nepakako. Kaulai žemėje išgulėjo nuo 50 iki 100 metų, todėl pagal teisės aktus asmens tapatybės nustatymo byla dėl senaties nepradėta. Ar tai buvo užkastų partizanų palaikų liekanos, jau nesužinosime. Jokie tyrimai radimo vietoje neatlikti.

***

Partizanų užkasimo vietų paieškose mažai romantikos, posakis „Kas ieško, tas randa“ nevartotinas. Tiesiog negali rasti to, kas sunaikinta negrįžtamai, arba nežinai, kur ieškoti. Per 35 metus patikrinta dešimtys vietų, perkasta tonos žemių, bet tik labai retai pasiseka. Niekaip nedokumentuoti atvejai, nors ir sėkmingi, liko artimųjų žinioje. Jie iškeliaus amžinybėn su senąja karta. Pavyzdžiui, ilgametis Pušaloto klebonas Albinas Pipiras išsinešė ne vieną sėkmės istoriją. Gal ir gerai. Deramai palaidotiesiems tebūnie ramybė. Mūsų rūpestis ją suteikti išniekintiems ir užkastiems. 

Panaudoti šaltiniai ir literatūra

Balčiūnaitis G. Archeologai mėgina atskleisti Austakynės partizanų paslaptį. Darbas, 2023 m. liepos 29 d.

Bitinaitė A. Įamžintas Pumpėnų miestelyje išniekintų aukų atminimas. Darbas, 2003 m. lapkričio 25 d.

Garšva K. Partizanų kovos Joniškėlio apylinkėse. In: Petrovas E., Garliauskas A. (sud.) Joniškėlis. Vilnius, 2007, p. 317–318.

Genovaitės Rinkūnaitės-Šakalienės asmeninis archyvas.

Gradinskienė R. Senosios Gegabrastos kapinės. Darbas, 1991 m. lapkričio 6 d.

Graniūnienė S. Nauja okupantų tvarka ir pasipriešinimas. In: Čeponis V. ir kt. (sud.) Pumpėnai. Utena, 2002, p. 46–47.

Jarašūnas B. Kapas pamiškėje. Pasvalio Sąjūdis, 1989 m. rug­sė­jo 29 d.

Kazlauskas A. Sprogimas prie Svalios. Darbas, 1996 m. kovo 7 d.

Magelinskienė Z. „Didžiuojamės, kad Lietuva turėjo tokių žmonių...“. Darbas, 1999 m. rugpjūčio 24 d.

Magelinskienė Z. Šimtametėse kapinaitėse – paminklas partizanams. Darbas, 2004 m. spalio 23 d.

Nukentėję paminklai / sud. M. Skirmantienė, J. Varnauskas. Vilnius, 1994, p. 130–131.

Ožalienė A. „Viešpatie, duok Tėviškės dangaus“. Darbas, 1990 m. birželio 21 d.

Pasvalio rajono savivaldybės administracijoje saugomi kultūros paveldo dokumentai.

Urbaitė G. Perlaidoti palaikai. Darbas, 1989 m. lapkričio 25 d.

Vaičeliūnas A. Ištikimas pareigai ir priesaikai. Šiaurės rytai, 2020 m. gegužės 5 d.

Atsiminimai: Zita Baltrušiūnienė, Eugenijus Budreika, Kazimieras Garšva, Marius Kazlauskas, Algimantas Krinčius (Kaminskas), Matas Mulevičius, Steponas Rimkus, Genovaitė Šakalienė, Vladas Vitkauskas.

Autorius: Gražvydas Balčiūnaitis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama