Modernų Vilnių kūrusi Lietuvos architektūros legenda

Mintis parašyti apie architektą Gediminą Baravyką kirbėjo jau senokai. Paspirtį suteikė šiemet minimos dvi jo gyvenimo sukaktys: gimimo 85-metis ir mirties 30-metis. Be to, prieš 15 metų vienai Vilniaus gatvelei buvo suteiktas šio architekto vardas.

Turbūt daugelis nustebs, kad Gediminas Baravykas kilęs iš Pasvalio: čia gimė ir, nors praleido tik pirmuosius gyvenimo mėnesius, Pasvalys negrįžtamai įrėžtas jo biografijoje kaip gimimo miestas. Jis, beje, itin reikšmingas architekto tėvams: Vaclovas ir Vanda Baravykai dirbo Pasvalio inž. Petro Vileišio valstybinėje gimnazijoje. V. Baravykas čia 1934–1940 m. dėstė anglų kalbą, 1935 m. vedė geografijos mokytoją Vandą Žukauskaitę. Tais pačiais 1940-aisiais, kai gimė Gediminas, šeima su juo ir pirmagimiu Kęstučiu išvažiavo iš Pasvalio į Švėkšną.

Šiame tekste bus aptariama architekto kūrybinė veikla, indėlis į Vilniaus architektūrą. Sovietmečiu G. Baravykas buvo ryškus šios meną ir mokslą sujungiančios srities veidas. 

Architektūros žvaigždė

Buvęs kraštiečio studentas, architektas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Architektūros katedros docentas Romualdas Kučinskas sako, kad G. Baravyką galima vadinti Lietuvos modernizmo žvaigžde dėl keleto priežasčių: „Visų pirma jis buvo žinomas dėl savo pareigų įvairiu metu – Miestų statybos instituto vyriausiasis architektas, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas. Antra, Baravykas buvo itin aktyvus architektų bendruomenės narys, konkursų, švenčių, kelionių dalyvis, konferencijų pranešėjas, šmaikštus pasakotojas ir įdomus pašnekovas. Trečia, buvo populiarus studentų, būsimųjų architektų, dėstytojas. Visa tai formavo jo, kaip architektūros žvaigždės, įvaizdį.“

Skaitant įvairius tekstus, teko aptikti G. Baravyką pristatant kaip vieną iš modernaus Vilniaus kūrėjų kartu su kitomis Lietuvos architektūros legendomis Algimantu Nasvyčiu, Vytautu Edmundu Čekanausku ir Vytautu Brėdikiu. Kraštiečio architekto vizitinėmis kortelėmis neabejotinai galima laikyti Santuokų rūmus ant Tauro kalno ir Nacionalinę dailės galeriją (buv. LTRS Revoliucijos muziejų, bendraautorius architektas A. V. Vielius).

„Manau, kad modernusis Vilnius yra išskirtinis keliais dėmenimis, suformuotais XX a. 6–8 dešimtmečiais. Pirmasis dėmuo – naujieji stambiaplokščiai gyvenamieji rajonai, supantys miesto centrą ir demonstravę tuometinius sovietinės santvarkos pasiekimus gyvenamojoje statyboje. Kitas Vilniaus dėmuo – reikšmingi visuomeniniai statiniai Vilniaus centre bei senamiestyje, sulaukę dėmesio ir įvertinimų visoje Sovietų Sąjungoje. Šie objektai išsiskyrė kontekstualumu, statybos kokybe ir sumanymais, dvelkiančiais vakarietišku modernizmu“, – dėsto doc. R. Kučinskas. Šiuo laikotarpiu G. Baravykas ir tapo aukščiau paminėtų dviejų visuomeninių pastatų autoriumi. 

Vilniaus santuokų rūmai – išskirtinis architekto kūrinys

G. Baravyko kūryboje – greta visuomeninės paskirties statinių, urbanistinių kompleksų, viešųjų erdvių bei paminklų projektavimo – vietą rado ir sakralinės paskirties pastatai. Architektas suprojektavo dvi bažnyčias: Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo, pastatytą 1994 m., ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio, kuri pastatyta 1996 m. Vilniuje.

Paklaustas, koks dėstytojo projektuotas pastatas labiausiai imponuoja, pašnekovas išskiria Santuokų rūmus Vilniuje: elegantišką, neperkrautą detalėmis ar prasmėmis statinį, vidinėse erdvėse žaidžiantį šviesa ir lenktomis sienų plokštumomis. Doc. R. Kučinskas sako, kad G. Baravykas mėgo bendradarbiauti, įsitraukti į bendrą kūrybą su aktyviausiais architektais ir dailininkais, kuriuos pažinojo nuo studijų tuomečiame Vilniaus dailės institute: „Todėl jo kūryba kaskart būdavo vis kitokia, siūlanti ar adaptuojanti vis kitokius sprendimus. Toks darbo būdas lėmė, kad įgyvendinti objektai labai skiriasi dydžiu ir charakteriu. Kaip, tarkime, nelabai žinomi Anykščių santuokų rūmai, kur naujas pastatas integruoja savyje seną koplyčią, arba IX forto memorialas Kaune, sukurtas kartu su architektu V. A. Vieliumi ir skulptoriumi A. V. Ambraziūnu.“

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė straipsnyje „Naujųjų apeigų dramaturgija – santuokų ir laidotuvių rūmai sovietų Lietuvoje“ teigia, kad 1968 m. pradėti projektuoti Vilniaus santuokų rūmai tampa pirmuoju ir dėl to išskirtiniu atveju SSRS kaip originalus pastato tipas, o Vilniaus santuokų rūmų reikšmę sąjunginiu mastu patvirtina SSRS Ministrų Tarybos premija, suteikta 1976 m., ir pastatą šlovinanti publikacija sąjunginiame leidinyje „Geriausi 1975–1976 metų SSRS architektų kūriniai“.

„Pasak kolegų, vienas svarbiausių Baravyko architektūros bruožų buvo emocinis paveikumas, ir jam pavyko architektūrinėmis priemonėmis sumodeliuoti iš esmės naują vestuvių ir vardynų apeigų tradiciją“, – rašo Vilniaus universiteto profesorė M. Drėmaitė. 

„Našlaičių“ kartos simbolis

Šalia savo žinomumo ir žvaigždiškumo G. Baravykui netrūko autoironijos. Doc. R. Kučinskas yra girdėjęs pasakojimą, kad, skambindamas artimiems kolegoms telefonu, garsusis architektas prisistatydavo: „Čia našlaitis Baravykas – Guga“. Iš šio pasakojimo kilo 2010 m. pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos pavadinimas „Našlaičiai“.

Doc. R. Kučinskas, vienas jos kuratorių, pasakoja, kad bendradarbiauti, ruošiant parodą, jam pasiūlė tuometis kolega ir vadovas, architektas Leonardas Vaitys. Jo sumanymas buvo parodyti artimiausių jau mirusių kolegų darbus. Norėta bent fragmentiškai supažindinti su G. Baravyko, Algimanto Aleknos, Žvaigždro Drėmos, Gintauto Likšos, Gyčio Ramunio, Sauliaus Šarkino, Henriko Šilgalio ir Gintauto Telksnio kūrybiniu palikimu. Apibendrinant net bandyta suteikti jiems „našlaičių“ kartos vardą.

Medžiaga parodai kaupta iš įvairių šaltinių, tarp jų – ir asmeninių, šeimyninių archyvų. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta rodyti tik originalius dienoraščius, eskizus ir piešinius, brėžinius ranka ir kelis išsaugotus maketus. Tokia idėja padėjo labai tiksliai atskleisti kiekvieno architekto temperamentą ir darbo braižą. Nuo plačių, grubių mostų ir didelių popieriaus formatų vieno architekto iki brėžinių elegancijos kito, juvelyriško kruopštumo, kuriant miniatiūras ant kalkės lopinėlių, trečio ir t. t.

„Negausi išlikusi medžiaga apie Gediminą Baravyką atskleidė, kad jis neskyrė daug dėmesio savo darbams išsaugoti, nekaupė asmeninio archyvo. Eksponatais tapo puslapiai iš kišeninių užrašų knygelių arba nedidelių bloknotų, kurie buvo naudojami greitai užfiksuoti kilusį kūrybinį sumanymą. Sumanymą, kuris greičiausiai virsdavo brėžiniais jau kitų kolegų rankomis. Šalia bloknotų eksponuotas Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Vilniuje maketas, kurį skolinomės iš klebonijos. Šie maldos namai projektuoti kartu su architektais G. Aperavičiumi, V. Balčiūnu, R. Krištapavičiumi“, – prisimena VDA docentas. Ekspoziciją papildė VDA Architektūros katedros organizuoto atviro studentų darbų konkurso „Gedimino Baravyko kūrybinio stiliaus interpretacija“ nugalėtojų darbai.

Gedimino Baravyko kūryba atrandama iš naujo

Svarbią kraštiečio gyvenimo dalį užėmė pedagoginė veikla, tad kokius ryškiausius prisiminimus apie savo dėstytoją atminty išsaugojęs doc. R. Kučinskas? „Gediminas Baravykas buvo mėgstamas, populiarus tarp studentų dėstytojas. Pakliūti į jo vedamą projektavimo kursą, „gauti“ Baravyką baigiamojo darbo vadovu buvo laikoma didele sėkme. Tam kartais net tekdavo imtis gudrybių – užsiimti eilę iš anksto, gerokai prieš prasidedant semestrui. Kasdienėse paskaitose jis atrodydavo tolerantiškas, nepriekabus, nuolat pokštaujantis ir visada skubantis atgal prie savo darbų dėstytojas-praktikas“, – prisimena pašnekovas, pridurdamas, kad G. Baravykas buvo vertinamas už erudiciją ir mokėjimą pasidalinti naujienomis apie užsienio architektūrą, apie kurią sovietiniais laikais bibliotekose tebuvo trupiniai. Kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą ir užsienį, įgimtas smalsumas ir gebėjimas apibendrinti, prieiga prie vakarietiškų architektūros žurnalų G. Baravyką pavertė neišsemiamu naujausių žinių šaltiniu. Turbūt ne veltui jam buvo pavesta dėstyti šiuolaikinių architektūros tendencijų discipliną.

Doc. R. Kučinskas, bandydamas apibendrinti G. Baravyko kūrybinį palikimą, sako, kad jį įvertinti nelengva. Vilniaus veidą formavęs architektas ir visa „našlaičių“ karta užaugo bei susiformavo sovietmečiu. Vėliau buvo Lietuvos nepriklausomybė, nauja, nelabai pažįstama kapitalizmo santvarka, o valstybės užsakymus pakeitė privatūs užsakovai: „Tai buvo lūžis, prie kurio prisitaikyti sugebėjo ne visi. Todėl vėlyvieji Baravyko ir jo komandos darbai atrodo neišbaigti idėjiškai arba ne tokie reikšmingi visuomeniškai. Žvelgiant į brandųjį architekto kūrybos etapą, viskas atrodo kur kas šviesiau“, – tvirtina pašnekovas.

Anot jo, didėjantis jaunų, ką tik studijas baigusių architektų ir visuomenės dėmesys lietuviško modernizmo architektūrai, nuolat stiprėjantis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ rodo, kad Gedimino Baravyko kūryba atrandama iš naujo, o jis pats tvirtai stovi svarbiausių XX a. Lietuvos architektų sąraše. Pašnekovas taip pat priduria, kad Pasvalyje gimęs architektas visada buvo paniręs į Vilniaus problematiką, o amžinybėn išėjo dar gana anksti, greičiausiai nespėjęs realizuoti visų sumanymų, kurių jam, rodos, niekada netrūko.

Autorius: Agnė Grinevičiūtė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama