Kur yra žmonių, ten reikia ir kultūros. Pokalbis su Rimvydu Mitkumi

Pasvalyje mažai kas nežino Rimvydo Mitkaus – vargonininko, choro „Canticum novum“ įkūrėjo ir vadovo, vieno Šiaurės Lietuvos chorų festivalio organizatorių, muzikanto, koncertuojančio su žymiausiais Lietuvos atlikėjais. Kaip ir daugelis, po mokyklos išvyko studijuoti į Vilnių, tačiau, skirtingai nuo daugelio, jis su Pasvaliu išlaiko labai glaudų ryšį. 

Atbėgai iš Vilniaus arkikatedros, kur šiuo metu kažką remontuojate. Ką?

Su draugu restauratoriumi remontuojame Šv. Kazimiero koplyčios vargonus. Jie stovi katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje. Kai katedra buvo dar paveikslų galerija, tas pozityvas (kilnojami vargonėliai) buvo vežiojami kamerinės muzikos koncertams. Prie jų niekieno rankos nesilietė nuo tada, kai juos ten, viršun, užkėlė, o užkelti jie buvo dar tada, kai Lietuvoje buvo kapeikos, nes viduje jų radom (juokiasi). Labai jau apleisti, todėl ir tvarkom. 

Tau teko ir Pasvalio bažnyčios vargonus statyti. Ar daug vargonų vienaip ar kitaip esi tvarkęs ar statęs?

Tai nėra mano pagrindinė veikla – tik hobis. Yra tekę vežti ne vienus vargonus iš Vokietijos, į Šiaulius vežėm iš Šveicarijos. Taip pat į Pasvalį, į Truskavą. Didžiausią ir prabangiausią instrumentą prieš kelerius metus atvežėm iš Vokietijos į Kėdainius, bet ten darbai sustojo dėl netikėtų radinių. Tačiau kitąmet Kėdainiai bus Lietuvos kultūros sostinė, tad labai tikiuosi, kad iki tol vargonai bus pastatyti. Tai bus vienintelis Lietuvoje instrumentas, turintis šamadas (tai liežuvėlinio registro vamzdžiai, į klausytoją žiūrintys horizontaliai – kaip patrankos iš laivo). 

Pasvalys irgi netrukus, 2027-aisiais, turės Lietuvos kultūros sostinės titulą. Gal jau yra kokių nors didelių projektų šiai progai sumanyta?

Viskas atsiremia į finansus. Kultūros ministerija visai Lietuvos kultūros sostinės programai skiria tik iki 150 tūkstančių eurų, kas iš esmės yra vieno didelio renginio biudžetas. Tačiau planų, žinoma, turime. Tvarkomas Pasvalio parko estrados stogas, šiemet čia vyksta nedidelis festivalis (5-asis Šiaurės Lietuvos chorų festivalis – red. past.), o 2027 m. turėsime didelį chorų festivalį, kuriame tradiciškai perbėgsime 2028-ųjų Lietuvos dainų šventės repertuarą. Apskritai 2027 m. Pasvalyje bus daug renginių, planuojame ir įdomių vietų jiems. Yra minčių net vandens bokšto apžvalgos aikštelėje ką nors padaryti. 

Sugrįžkim prie vargonų. Ar turi mėgstamiausius vargonus Lietuvoje? Galbūt yra kokia nors visai nežinoma bažnyčia su puikiais vargonais, kurių, važiuojant per Lietuvą, būtų įdomu užsukti pasiklausyti?

Daug kas su manimi nesutiktų, bet, mano nuomone, Lietuvoje neturime nė vienų gerų koncertinių vargonų. Turėjau planą, net susisiekiau su įmone, kuri 1969 m. pastatė didžiuosius katedros vargonus. Buvo ir projektas su vizualizacijomis, kuriame pristatytas dvigubai išplėstas instrumentas – vargonai, kurie būtų panašaus dydžio kaip Dievo Motinos katedros Paryžiuje, su tokiais registrais kaip arfa, pilnu varpų projektu. Deja, nepavyko. Norėjau išplėsti katedros vargonus daugiau nei dvigubai. Tai būtų buvęs labai įspūdingas ir labai dideles galimybes turintis instrumentas. Net kultūros paveldo specialistai neprieštaravo. Bet susilaukiau daug priešiškų nuomonių. Net ir preliminarų finansų šaltinį turėjau, bet kadangi nebenorėjau kovoti ir gaišti laiką su priešingą nuomonę turinčiomis personomis, šį projektą „užšaldžiau“.

Vis dėlto mieliausias instrumentas – per 243 metus skaičiuojantys Krinčino vargonai (pastatyti 1782 m.), prie kurių užaugau ir gavau pirmąsias pamokas. Galiu pasidžiaugti, kad ir šiandien jie skamba, yra pagal galimybes tvarkingi (prieš metus juos tvarkiau) ir išgauna labai gražų, minkštą garsą. 

Vargonai, chorai, koncertai su įvairiais Lietuvos atlikėjais. Kai paklausia, kokia Tavo profesija, ką atsakai?

Nežinau (juokiasi). Rašau muziką, mano kūryba skambėjo šimtmečio Lietuvos dainų šventėje 2024 m. ir ankstesnėse, būsimoms Dainų šventėms taip pat planuoju ką nors sugalvoti. Taip pat esu Vilniaus arkikatedros vargonininkas. 

Už ką atsakingas svarbiausios Lietuvos bažnyčios vargonininkas?

Nelabai seniai man siūlė darbą Oslo katedroje – ten atsakomybė būtų buvusi labai aiški: rengti koncertus, prižiūrėti vargonus. O Lietuvoje esi atsakingas už tai, ką sugalvoji. Mano pareigos daugiausiai susijusios su sekmadieniais ir valstybinėmis bei religinėmis šventėmis – tai šio darbo pagrindas. Aišku, taip pat prižiūriu instrumentus: ir didįjį, ir mažąjį, kurį, kaip minėjau, šiuo metu remontuojame. Visa kita – paties fantazijos reikalas. 

Bažnyčia fantazijai palieka daug laisvės?

Pas mus daug konservatyvumo. Net sovietmečiu, kai katedra nebuvo grąžinta tikintiesiems, joje vis tiek sekmadieniais vykdavo koncertai, būdavo pilna žmonių. O dabar visi labai bijo įvairesnio repertuaro. Nepatinka man tas konservatyvumas, bet nieko negaliu pakeisti. Bet čia kalba ne vien apie katedrą. Šiemet švenčiame jubiliejinius M. K. Čiurlionio gimimo metus. Vasarą su profesionaliu choru turėsiu koncertų ciklą įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Gal nebūtų korektiška įvardinti, bet yra du nemaži miestai, kurių bažnyčios šią vasarą neįsileido Čiurlionio muzikos. Man tai protu nesuvokiama, nors programoje buvo tokie kūriniai kaip „Kyrie“, „De profuctis“ ir pan. O štai viena labai gerai žinoma ir turistų mėgstama bažnyčia neįsileido Kauno valstybinio choro su Maironio, kuris buvo kunigas, kūrybos programa. 

Bažnyčia paprastai neatsiejama nuo choro. Pasvalys Rimvydą Mitkų puikiai žino kaip chorų vadovą. Kiek metų dirbi su chorais? Kuo Tau choras taip prilipo, kad iki šiol nepabosta?

Dirbu tikriausiai daugiau kaip 20 metų. Jeigu dirbčiau tik vienoje vietoje, vien tik su choru, galbūt jis man jau būtų pabodęs. Tačiau dabar – choras Pasvalyje, choras „Ąžuoliukas“ – vėl kitaip. Katedroje su chorais nedirbu, tačiau jiems akompanuoju. „Ąžuoliuke“ repertuaras vienoks, Pasvalyje vėl kitoks, galbūt daugiau suskamba mano paties muzikos. Nors tokiame miestelyje kaip Pasvalys chorą turėti labai sunku. Apskritai Aukštaitijoje su chorais situacija prasta. Pavyzdžiui, Panevėžys neturi nė vieno. Atėjo į Panevėžio muzikinį teatrą toks Giedrius vadovauti, dirbantis antruoju dirigentu valstybiniame chore „Vilnius“, ieškojo vyrų choristų ir nė vieno nerado tokio dydžio mieste kaip Panevėžys. Visoje Panevėžio apskrityje yra tik vienintelis I kategorijos choras. Galiu tik iš dalies pasidžiaugti, kad jis yra būtent Pasvalyje, bet bendras vaizdas apskrityje nykus.

Nė vieno norinčio ar nė vieno galinčio? O tai kaip tos legendos apie dainingą lietuvių tautą? Kaip tos daugiatūkstantinės dainų šventės?

Nė vieno atsiliepusio. Čia nekalbame apie profesionalus. Net į mane tada kreipėsi klausdamas, gal kas iš Pasvalio galėtų atvažiuoti. Sakau, kad mano choristai neprofesionalai, o jis atsakė, kad tai neturi reikšmės, svarbu, kad bent kas nors atvažiuotų. Progomis susirenka, tačiau Aukštaitijoje šiuo klausimu didelis vakuumas. 

Kokios to priežastys?

Prieš kokį pusmetį feisbuke pamačiau skelbimą, iš kurio labai juokiausi... Vienas Žemaitijos kultūros centras paskelbė, kad ieško choro vadovo. Pridėti reikalavimai gebėti naudotis kompiuterinėmis technologijomis, rašyti projektus, rinkti repertuarą ir t. t. Siūlomas atlyginimas – gal 340 eurų į rankas. Toks ir atsakymas...

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto Choro dirigavimo katedroje dirbu koncertmeisteriu. Kai akademija neseniai šventė jubiliejų, turbūt pasitaikė vieninteliai metai per visą institucijos istoriją, kai ji neišleido nė vieno chorvedžio – nei bakalauro, nei magistro. Tai labai susiję su kultūros politika. 

Norėčiau paklausti apie Pasvalyje suburtą chorą „Canticum novum“, kuris, vos atsiradęs, iškart tiesiog „iššovė“ – pasipylė ir apdovanojimai, ir įvairūs įdomūs projektai. Atsimenu, labai greitai ir „Aukso paukštę“ gavot. Kaip viskas prasidėjo?

Dabar turbūt tokiai avantiūrai nebesiryžčiau. Abejoju, kad pavyktų. Gal amžius daro savo? O tada atrodė, kad vienas du, ir viskas. Aišku, šiandien, išgirdęs kokį seną įrašą, kaip dainuodavom, iškart išjungiu (juokiasi). Bet tada, pradžioje, lydėjo sėkmė. Gavom „Aukso paukštę“, bet, man rodos, kaip geriausias naujas choras. Kiek gi tų chorų Lietuvoje susikuria? Bet kuriuo atveju svarbiausia – žmonės. Jeigu jų nebus, nebus ir choro. 

Pasvaliečiai dar turi entuziazmo eiti dainuoti?

Ilgą laiką Pasvaliui trūko normalaus choro. Girdėdavau, kad reikia. Dabar mūsų sąraše 45 ar 47 žmonės, kas, mano nuomone, yra daug, nors sudėtį išlaikyti nėra lengva. Aišku, norėtųsi sudėties, kur būtų po lygiai vyrų ir moterų, bet Lietuvoje net nežinau tokio kolektyvo. Gal nebent „Bel canto“, ir tai ne visai. 

Tavo ryšys su Pasvaliu stiprus. Išvykai studijuoti į Vilnių, tačiau, skirtingai nuo daugelio, ryšio nenutraukei. Kodėl?

Man labai gera grįžti. Vilniuje tenka nuolatos lėkti, o grįžti į Pasvalį – ir ramiau (nors iš principo tas pats lėkimas, tik be kamščių gatvėse). Beje, vis daugėja žmonių, grįžtančių į nedidelius miestelius. Per pastaruosius metus tą itin pastebėjau. Atrodo, kad Vilniuje turi viską – puikius darbus ir panašiai, bet gyvenimas mažesniame mieste kokybiškesnis. 

Tačiau patys su šeima kraustytis negalvojate?

Tik ne su mūsų profesija. Tiesiog neturėtume, ką čia veikti, o gyventi iš ko nors juk reikėtų. Užimtumo tarnyba nepasiūlytų darbo nei vargonininkui, nei chorvedei. 

Ar nuo to laiko, kai baigei mokyklą, Pasvalys pasikeitė?

Labai, kardinaliai. Puikiai atsimename, koks kultūros centras buvo anksčiau ir kokį turim dabar, kai jam vadovauti pradėjo Robertas Lavickas. Pokyčius kuria žmonės, kurie nori juos kurti. Miestas pasikeitė tiek vizualiai, tiek kultūriškai. Per chorų festivalius vis džiaugiuosi, kad, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, ir senasis parkas atsigauna. Kultūra prie to prisideda. 

Be vargonų ir chorų, didelę Tavo veiklos dalį užima koncertai su įvairiais Lietuvos muzikais. Kas dabar yra pagrindiniai, nuolatiniai Tavo scenos partneriai?

Priklauso, kam ko prisireikia. Koncertuojame su „Il Senso“, Nomeda Kazlaus, laukia koncertas su Merūnu, su Viktorija Miškūnaite keliausime į Šveicariją, kur keliuose koncertuose pristatysime lietuvišką muziką. Lietuvoje dauguma vieni kitus pažįstame, tad bendradarbiauju su daugeliu muzikų. 

Tačiau ypatingas kūrybinis ryšys jau ilgai sieja su multiinstrumentininku Sauliumi Petreikiu.

Mūsų istorija, beje, labai įdomi. Iš tikrųjų Sauliaus namuose Barstyčiuose teko lankytis dar tada, kai man buvo kokie treji metai, nes geriausias jo draugas buvo mano tėvo brolis. Vėliau su Sauliumi susitikom jau po daug metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, gal kokiame antrame kurse – vyko meistriškumo kursai, ir mus sudėjo groti kartu. Su juo jau seniai koncertuojame, poroje dainų švenčių skambėjo kūriniai, gimę būtent su Sauliumi.

Saulius – tikra bomba. Dalyvavo didžiuliame Hanso Zimmerio ture. Aišku, tai labai sunku – tenka išvažiuoti keturiems mėnesiams, palikti šeimą, vežtis didžiulius lagaminus instrumentų. Vien išmokti tai, ką atsiunčia, sunku – ten daug virtuozinių dalykų. 

Kai stojai studijuoti muzikos, panašiai įsivaizdavai save po 15 metų?

Niekaip neįsivaizdavau, tiesiog nieko daugiau nemokėjau. Apskritai planavau pas Saulių Šiaučiulį Klaipėdoje studijuoti džiazą. Tačiau sykį mūsų kraštietė Asta Krikščiūnaitė su vargonininke Živile Survilaite koncertavo Krinčine, dar buvo ir Dainius Puišys. Išgirdo, kaip groju, ir pasiūlė pagalvoti apie vargonus. Taip ir pagalvojau... 

Nesigaili, kad neišvažiavai džiazo studijuoti?

Visiškai ne. Džiazo mano kūrybinėje veikloje vis vien daug – naudoju, kai komponuoju. Mažai akompanimentų, kur gročiau tik tai, kas parašyta natose. Aišku, jei tai ne klasika. 

Kokie artimiausi planai, kurių pats lauki ir ruošiesi?

Planuose projektas su keliais chorais: Pasvalio, Šiaulių, Palangos, Klaipėdos „Cantare“, „Ąžuoliuku“ ir LVSO orkestru. Atliksim dvi stambias formas – Vytauto Miškinio ir Edwardo Elgaro. O tarp įsimintiniausių praeities projektų – Karlo Jenkinso „The Armed Man“ atlikimas. Labai spalvinga muzika, o dar atliekama kartu su karo dokumentika šių dienų kontekste – labai stipri. 

Ko palinkėtum Pasvaliui?

Palinkėčiau, kad kultūra tikslingai judėtų ta pačia kryptimi. Kad būtų žmonių, kad jie grįžtų, nes jei žmonių nebus, nereikės ir kultūros.

Arvydo Gudo nuotrauka

Autorius: Rasa Murauskaitė-Juškienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama