Folkloras, kuris gydo ir jungia
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Šioje, jau paskutinėje, pasakojimo dalyje atsiskleidžia ne tik ansamblio „Spigėns“ muzikinė kasdienybė, bet ir gilus folkloro emocinis poveikis, bendruomeniškumo reikšmė ir asmeninė vadovės Dianos Bukavickytės-Bomblauskienės patirtis. Čia folkloras ne tik skamba, bet ir gydo, jungia, kelia žmogų dvasiškai – tiek scenoje, tiek ligoninės palatoje, tiek kasdienybėje. Ši dalis atskleidžia, kodėl tradicijos vis dar aktualios ir gyvos šiandien.
Ernesta Dačkevičienė
Folkloras kaip gyvenimo būdas
Nors pačiame Telšių kultūros centre Diana neveda konkrečių edukacijų, jos veikla su folkloro ansambliu orientuota į pasirodymus įvairiose Lietuvos vietose, daugiausia – Žemaitijoje. „Esame tie, kurie dirba su neformaliu ugdymu, ten, kur esame kviečiami kaip atlikėjai, arba kur pati organizuoju renginius“, – pasakoja ji.
Vadovė atskleidžia, kad folkloro veikla – nėra pagrindinis darbas, tačiau koncertų kiekis kalba pats už save. „Per metus turime iki šimto koncertų, pasirodymų, vakaronių. Tai akivaizdus įrodymas, kad mūsų veikla reikalinga ir turi savo vietą visuomenėje“, – sako moteris.
Tarp didžiausių pagrinde jos organizuojamų renginių – pavasarį Telšiuose rengiamos Užgavėnės, vasarą – masinis Gransvero šokis pagrindinėje miesto gatvėje, o rudenį – tradicinių šokių akcija „Visa Lietuva šoka“. Greta jų vyksta ir mažesni renginiai, o pagrindinė jos edukacinė veikla, susijusi su etnokultūra, vyksta Žemaičių kaimo muziejuje. Taip pat D. Bomblauskienė veda privačias edukacijas. „Kadangi vedamų edukacijų daugėja, man tai yra aiškus ženklas – jų poreikis didėja. Tai žmonėms svarbu, įdomu, o man – patvirtinimas, kad kažką darau teisingai“, – džiaugiasi ji.
Pasak Dianos, svarbiausia – gyvas, nuoširdus žinių ir įgūdžių perdavimas. „Kai įtrauki žmones, kai jie įsitraukia patys, tada etnokultūra ne tik perduodama, bet ir gyvuoja bendruomenėje. O tai reiškia – ji turi poveikį tolimesniam gyvenimui“, – reziumuoja vadovė.
Dainos, kurios gydo
Dianai Bomblauskienei labiausiai įstringa ne oficialūs pasirodymai, o tikri, nuoširdūs, nesurežisuoti pasidainavimai, vykstantys neformalioje aplinkoje. „Įspūdingiausia patirtis – dainavimas su mūsų folkloro grandais, o dar labiau – su žmonėmis įvairiose pasaulio šalyse. Viena įsimintiniausių – pasidainavimai Sakartvele, kai kartvelų jaunimas noriai dainuodavo mūsų senas dainas ir taip net mokėsi lietuvių kalbos bei dainų alegorijų“, – pasakoja ji.
Anot D. Bomblauskienės, jos ilgametėje dainavimo patirtyje buvo daug įvairių, stiprių momentų, bet vienas iš jų – pats mažiausias dalyvių skaičiumi ir tuo pačiu stipriausias emociškai – įvyko netikėtoje vietoje: Klaipėdos universitetinės ligoninės palatoje. „Tai buvo karštas liepos vakaras, o palatoje – tik keturios moterys. Viena jų – Edita, kovojanti su daugybinių metastazių sukeltu skausmu ir 40 laipsnių temperatūra, kurios nebegalėjo numušti jokie vaistai“, – prisimena moteris.
Tą vakarą, gydytojų jau nurašyta, bet dvasiškai stipri Edita paprašė Dianos padainuoti. „Iš pradžių buvo nejauku – kaip dainuoti žmogui, kuris taip kenčia? Tačiau ne tik Edita, bet ir kitos moterys palatoje norėjo to paties. Ir mes pradėjome – tyliai, nedrąsiai, o paskui – su ašaromis, su juoku, keturiese. Edita pati pradėjo dainuoti tėčio mylėtą liaudies dainą. Tai buvo stebuklingas vakaras“.
Kai dainos skambėjo vis garsiau, ji persikėlė ant palangės, kad daina aidėtų ir į kiemą. Aplodismentai pasiekė iš kitų aukštų. „Ir niekas mūsų netildė visą vakarą“, – su šypsniu prisimena Diana. Nakties tylą, kai išėjo ieškoti basono, Diana prisimena kaip magišką momentą: „Koridoriuje – prieblanda, tyluma, ir tik skirtingi knarkimo garsai iš atvirų palatų durų. Tą naktį visame skyriuje sklandė ypatinga Dvasia.“
Rytą med. personalas dėkojo už ramų vakarą. Editai nukrito temperatūra – ir ji daugiau nebekilo. „Gydytojai stebėjosi, nes, jų manymu, buvo nebeįmanoma niekuo padėti. O ji atsigavo. Juokavo, kad pasiliks mane vietoj vaistų“, – dalijasi D. Bomblauskienė. Ji turėjo galimybę Editą pažinti ir vėliau, dar dainuoti jos namuose, sutikti jos dukrelę – pagrindinį motyvacijos šaltinį kovoti su liga.
„Esu tikra, kad tada ten atsidūriau ne šiaip sau – man reikėjo sutikti šitą atskiro gerumo ir tikėjimo žmogų, susigrąžinti pasitikėjimą gyvo dainavimo galia ir žmonių šviesa“, – sako Diana. Po šios istorijos, ji pripažįsta, nesinori kalbėti apie smagius nutikimus folkloro veikloje. Tačiau kas ją pažįsta, žino: „Aš esu drąsus ir linksmas žmogus, kartais net per daug – juokiuosi, kai nereikia, o su manimi dažniausiai smagu, man taip lengviau, man norisi kuo daugiau šypsenų aplinkui. Ir kolektyvas tai žino“, – šypteli ji.
Na, o perfekcionizmas veiklose niekur nedingsta net jau daugybę metų. „Smagiausia, ką moku padaryti – sustoti koncerto metu, jei pradėjau dainą, mano nuomone, netinkamai, ir pradėti iš naujo. O programos keitimas pasirodymo metu tampa norma“, – juokiasi vadovė. Prieš pasirodymus ji dažnai sako kolektyvui: „Viską pasakysiu, ką darysime, kai pamatysiu žiūrovų akis.“
Tradicijų galia vidinei ramybei
Pasakotoja Diana Bomblauskienė įsitikinusi, kad tradicijų puoselėjimas žmogui suteikia vidinę ramybę, aiškumą, tvirtą stuburą ir pagrindą po kojomis. Vis dažniau ją lydi suvokimas, kad kokybiško laiko veikti žmonių labui lieka jai vis mažiau. Tai kelia nerimą ir verčia skubėti, norisi daryti vis daugiau čia ir dabar. Gerai, kad, pasak jos, kol kas kuo daugiau ji daro, tuo viskas lengviau sekasi.
Diana mano, kad būtent tradiciniai dalykai – dainavimas, šokimas, pasakos, rankdarbiai, netgi tiesiog sijonų ar suknelių dėvėjimas moterims – jei būtų labiau naudojami šiandien suaugusių žmonių, galėtų jiems būti naudingi, padėti pigiai ir stipriai pagerinti emocinę savijautą. „O ar vakar, ar šiandien, ar rytoj tai bus daroma, svarbiausia kaip tai bus daroma, suprantama, tikima“, – pabrėžia ji.
Neįtikimiausia situacija, anot D. Bomblauskienės, nutiko Sakartvele per tiesioginį televizijos eterį. „Pasakiau, kad grosim vieną dainą, tačiau, kol kolega kalbėjo, persigalvojau ir šnibžtelėjau muzikantams groti kitą. Bet kai nuskambėjo įžanginiai armonikos akordai, nusprendžiau, kad reikia groti dar kitą kūrinį. Ir mes tai padarėm. Niekas nieko nesuprato, o kaltas vėlgi mano reiklumas sau ir tam, kaip tai darau“, – juokiasi ji. Ir priduria: „Tie, kurie buvo su manim tąkart, daugiau niekada niekuo nebesistebėjo.“
Diana tvirtina – pasitikėjimas tarp jos ir kolektyvo yra jų stiprybė. „Aš pasitikiu jais, jie – manimi. Ir kai sinergija tikrai suveikia, mūsų veikla tampa tuo, kas keičia žmones – kartais net likimus.“
Daina – tiltas į žmones
Dianai Bomblauskienei daina – tai ne tik meno forma, bet ir aktyvus poilsis, pakylėjimas nuo kasdienybės, kelionės emocijų kalneliais, jausmų pertekliaus išliejimas, fizinis bei emocinis išsikrovimas ir pasikrovimas. Ji dainavimą suvokia kaip auklėjimą tekstų pagalba, būdą išryškinti sau ir kitiems gamtos grožį ir įtaką mums, labai prasmingą laiko praleidimą, galimybę išdainuoti tai, ko dažnai negali išpasakoti žodžiais. Jai tai ir galimybė susikalbėti su įvairiais žmonėmis, būti tarp jų, padėti sau ir kitiems jausti. „Dažnai pagalvoju, kas aš dabar būčiau ir kiek daug dabar jau būčiau nuveikusi, jei mane būtų dar ir palaikę tie, kurie man buvo svarbūs. O gal atvirkščiai, nebūčiau nieko pasiekusi“, – svarsto ji.
Anksčiau Diana jautė nerimą ir liūdesį, kad niekas jos nepalaiko. Tačiau dabar ji yra įsitikinusi, kad palaikymas buvo, tik ne visada toks, koks buvo norimas. „Juk viską mes suprantame skirtingai ir reaguojame skirtingai“, – pažymi ji.
Nuo vaikystės Diana priprato kliautis savo galva – kupina minčių ir sprendimų variantų. Šiandien ji įsitikinusi: geriausias palaikymas yra pasiektas veiklos tikslas – nuoširdžiai patenkinti ir įsitraukę žmonės. Ypač svarbu Dianai girdėti tikras, atviras emocijas: „Kaip įmanomas toks etno poveikis? Niekada nemėgau mūsų folkloro – pasirodo, jis įdomus. Jūs pakeitėte mano požiūrį į mūsų tradicijas. Šiurpuliukai eina per kūną nuo jūsų dainų...“
Žemaičių folklorui – derama vieta
Paklausta apie svajones, susijusias su folkloru ir romansais, Diana atvirai dalijasi savo troškimais: „Kuo daugiau žmonių pasiekti ir kuo ilgiau galėti jiems kokybiškai perduoti įvairių laikmečių folkloro savitumą, žavesį, poveikį mūsų gyvenimams. Noriu rasti galimybę padaryti romansų įrašus. O folklorą noriu įdainuoti kartu su šiuolaikinėmis technologijomis, įvairiais atlikėjais ir padaryti jo skambesį patrauklų įvairių kartų žmonėms.“
Ji siekia, kad žemaičių folkloras būtų gerbiamas, suprantamas, norimas atlikti plačiosios visuomenės, kad jis turėtų deramą vietą šventėse, festivaliuose, būtų solidžiai finansuojamas ir neišnyktų stilizuoto folkloro šešėlyje. Diana pabrėžia: „Reikia daryti, kad ne teoriškai būtų vertinama ir skatinama etnokultūra žodžiais ar „ant popieriaus“, o praktiškai kasdieniame gyvenime. Kad tradicinis rūbas, jo detalės, drąsiai atsirastų mūsų šiandienos šventėse ir kasdienybėje.“
Kalbėdama apie artimiausius planus su folkloro ansambliu „Spigėns“, Diana atskleidžia, kad nori rudenį paminėti veiklos dvidešimtmetį kitaip – ne įprastai su programa scenoje, bet įtraukiant kuo daugiau žmonių betarpiškai pasidžiaugti švente, taip, kaip darė mūsų proseneliai šimtmečius. „Folkloras yra liaudies kūryba tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, su tam tikru tikslu, todėl jo funkcija liaudyje šiandien, mano nuomone, yra būti senojo folkloro atlikėju, naujo kūrėju, svarbiausia dalyviu, ne žiūrovu“, – įsitikinusi ji.
Palinkėjimas šiandienos plačiajai visuomenei
Savo mintis Diana užbaigia palinkėjimu: „Linkiu noro ir poreikio pradėti domėtis atskiromis etnokultūros sritimis rimčiau, surasti laiko ir priežasčių gilintis į savo šaknis, užsiimti tradicine veikla ir turėti kantrybės ilgiau patiems išbandyti dėmesį patraukusias sritis. Svarbiausia išbandyti, pajausti tradicinių veiklų ir švenčių poveikį savo gyvenimams, savijautai, savivertei ir turėti savo tvirtą nuomonę tuo klausimu, drąsiai puoselėti patikusią sritį. Ir dar linkiu būti kūrybiškais ir drąsiais savo laikmečio etnokultūros kūrėjais, ne tik perėmėjais, šiandienoje.“
Dianos Bomblauskienės pasakojimas apie folkloro ansamblį „Spigėns“ atskleidžia ilgametės veiklos brandą, gilų suvokimą, kam ši veikla reikalinga šiandien. Tai ne tik dainos, šokiai ar tautiniai rūbai – tai gyva bendrystės, emocinio ryšio ir kultūrinės tapatybės patirtis. Dvidešimt metų trunkantis ansamblio kelias byloja apie užsidegimą, kurio neužgesina nei laikas, nei rutina, nei iššūkiai. „Spigėns“ veikla – tai įrodymas, kad folkloras nėra praeities aidai, o šiandienos žmonėms vis dar reikalingas būdas kurti ryšį su savimi, su kitais ir su savo šaknimis. Ir kol dar yra žmonių, kuriems daina svarbesnė už efektą, kurie dainuoja ne dėl scenos, o iš širdies – tol gyvuos ir tikrasis, įtraukiantis, gyvasis folkloras.
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
