„Spigėns“ – dvidešimt metų gyvo žemaitiško folkloro pulso
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Folkloro ansamblis „Spigėns“ – tai ne tik muzikuojančių žmonių sambūris, bet ir gyvas, augantis reiškinys, kuris jau dvidešimt metų skleidžia žemaitišką folklorą Telšiuose ir už jų ribų. Suburtas 2005-ųjų lapkritį Dianos Bukavickytės-Bomblauskienės iniciatyva, ansamblis tapo svarbia bendruomenės dalimi, neformalia edukacijos erdve ir gyvo paveldo saugotoju. Tęsiame pokalbį su ansamblio vadove, kuri dalijasi mintimis apie nueitą kelią, žmones, dainas ir folkloro poveikį šiandienos žmogui.
Ernesta Dačkevičienė
Gyvas folkloras – ne demonstravimas
„Mūsų veiklos pagrindas – folkloro, ypač žemaitiško, sklaida visuomenėje. Nuo pat pradžių pasirinkau kryptį: kuo daugiau būti tarp žmonių, kuo daugiau gyvo folkloro, kad kiekvienas – ar tautietis, ar svečias – galėtų pats patirti tradicinės muzikos, šokio ar dainos poveikį“, – sako D. Bomblauskienė.
Anot jos, vien teorinis kalbėjimas apie tradiciją yra nepakankamas – svarbiausia žmones įtraukti. „Praėjo daug laiko, kol supratau, kad įtraukimas į tai, ką nori perduoti kitiems, yra geriausias būdas perduoti supratimą apie tai“, – teigia ansamblio vadovė. Ji prisimena laiką, kai entuziastingai daug kalbėdavo apie žemaitiško folkloro grožį, ragindavo dainuoti, šokti, vilkėti tautinį rūbą. „Norėjau scenos, tikėdama, kad iš ten geriau matosi ir veikia. Atrodė, jog žmonės pamatys, išgirs ir perims“, – dalijasi D. Bomblauskienė. Viena frazė idealiai atspindi jos, kaip edukologės ir folkloro skleidėjos, darbo esmę: „Pasakyk – pamiršiu; parodyk – prisiminsiu; įtrauk – suprasiu“ (Karlas Orfas).
Dainuoti – reiškia gyventi
Pasak Dianos Bomblauskienės, tradicinis folkloras, perkeltas į sceną, dažnai praranda savo autentišką poveikį šiuolaikiniam žmogui. „Kai folkloras atliekamas labai rimtai, su sustingusiais veidais, jis atrodo labai tolimas ir sunkus žanras, skirtas tik reprezentacijai ar jo mylėtojams, ir visiškai ne prie ko mūsų šiandienos gyvenime“, – sako ji. Vadovės teigimu, prie tokio įspūdžio formavimosi prisidėjo ir tam tikro laikotarpio tradicinės kultūros stilizacija, kuri dažnai tolino nuo gyvo, kasdienybėje naudoto folkloro.
D. Bomblauskienė džiaugiasi, kad jau prieš daugelį metų atėjo supratimas – tai, kas anksčiau buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir nuolat naudojama žmonių kasdienybėje, šiandien galima perteikti įtraukiai, žaismingai, suprantamai kiekvieno amžiaus žmogui. „Patikėkite, žmonės, patys įsitraukę į dainą ar šokį, visiškai kitaip pajunta to poveikį sau. Jie supranta, kam to reikia“, – teigia folkloro ansamblio „Spigėns“ įkūrėja.
Anot jos, norint įtraukti žmones, reikia daug drąsos, energijos, entuziazmo ir kryptingų veiksmų. „Turi nebijoti klysti, turi mokytis kalbėti žmonėms suprantama kalba, nebijoti juokauti, nuolat skatinti, kartais net rizikuoti pasirodyti įkyrus. Bet kai tikslas yra perteikti poveikį, o ne tik pateikti žanrą vertinimui, tik taip ir turi daryti“, – pabrėžia moteris.
Ji įsitikinusi, kad folkloras nėra tik vienas iš muzikinių žanrų. „Operos, simfoninės muzikos, roko ar metalo gali klausytis – tam reikia pasyvaus vertinimo. O folkloras – tai žanras, kurį geriausia atlikti pačiam“, – sako ji. Pasak Dianos, tai yra liaudies sukurtas žanras, skirtas gyvenimui puošti, dvasią kelti ir jungti žmones.
Būtent to, D. Bomblauskienės žodžiais, ir siekia ansamblis „Spigėns“: dainuoti, šokti, muzikuoti kartu, auginti sielą, kurti kartų ryšį ir su tam tikra energija įtraukti šalia esančius į tradicinių švenčių, pasakojimų, dainos bei šokio sūkurį. „Gaila, kad žmonės dažnai pasilieka tik stebėtojais – nepajudėję, neįsitraukę, nepatyrę, kodėl mes TAI vis dar turime ir branginame“, – apgailestauja folkloristė.
Diana Bomblauskienė kolektyvo „Spigėns“ veiklą, kuri su bendraminčiais tęsiasi jau dvidešimtus metus, lygina su upe. „Tai gyvas, pulsuojantis, nuolat kintantis reiškinys – su potvyniais ir atoslūgiais, sezoniškumu, slenksčiais, srovėmis, šaltiniais ir akmenimis, kurie vis dar gludinami“, – vaizdingai pasakoja ansamblio vadovė. Anot jos, tai ne statiškas, o nuolat augantis, kartais susiaurėjantis, kartais išsiplečiantis procesas. „Kintame mes, kinta aplinkybės, bet išlieka pagrindas – žemaitiškų tradicijų puoselėjimas, žemaitiškumo liudijimas paprastu, kasdienišku, natūraliu būdu – būnant nuoširdžiais ir žmoniškais žmonėmis“, – sako Diana.
Moteris prisimena ir profesorės Viktorijos Daujotytės žodžius, kurie, jos teigimu, labai artimi jų veiklos dvasiai. Pasak Dianos, savo veikla mes norime ir siekiame būti, kaip rašė gerbiama Viktorija, sunkiai iš savo namų išvaromi, dar sunkiau nuo savo žemės nutrinami, aukštai sulig savo ąžuolais, žemai sulig savo notrėlėmis ir vis iš pašaknų ataugantys.
Žemaitiškumo lobynas
Paklausta, kuo išskirtinis Telšių krašto folkloras, D. Bomblauskienė pabrėžia, kad kiekvienas žemaičių kiemas turėjo savitumų – tiek kalboje, tiek gyvenimo būde, rūbuose, šventėse, net charakteriuose. „Tas individualumas ir įvairovė daro žemaičių folklorą tokį įvairialypį. Kiekviename kieme buvo kažkas, ko kitur nerasi“.
Tačiau, anot jos, laikas turėjo didelę įtaką tiksliam folkloro išlikimui – tiek rašytinio, tiek žodinio. „Anksčiau žmonės sąmoningai saugodavo turimus užrašus, mokėsi atpasakoti, dainuoti, šokti. Bet, bėgant laikui, pasimiršę tekstai ar melodijos būdavo sukuriamos jų pateikimo fiksavimui eigoje. Tai sakau remdamasi savo asmenine patirtimi, užrašinėjant folklorą. Vėliau gyvenimas mieste apskritai labai pakeitė bendruomenės įpročius, tad senasis folkloras naudojamas ilgiau išliko užmiestyje, aplink miestus“, – pastebi D. Bomblauskienė.
Ji prisimena, kaip prieš 37 metus teko perspausdinti nemažai senųjų Žemaitijos dainų. „Tuomet pastebėjau, kad Telšių krašto dainų buvo labai nedaug, o melodijos – labai įvairios: nuo smagių iki lėtų. Matyt, žemdirbystė, kuri klestėjo aplinkiniuose rajonuose, lėmė, kad dainos ten ilgiau išliko kasdieniame gyvenime“, – aiškina vadovė.
Nepaisant skirtumų, viso užrašyto žemaičių folkloro pagrindiniai bruožai išlieka panašūs. „Dainos tęstinės, dažnai proginės, vedėjų papuoštos savita melizmatika, paraitymais, o šokiai – daugiausiai greiti, kelių dalių, įdomūs tiek atlikėjui, tiek žiūrovui“, – apibendrina D. Bomblauskienė.
Iš širdies ir senų sąsiuvinių
Kalbėdama apie repertuaro pasirinkimą, Diana pastebi, kad folkloro kontekste šis žodis skamba kiek paradoksaliai. „Ačiū daugybei anksčiau gyvenusių žmonių už tai, kad mes šiandien apskritai turime folkloro repertuarą. O dar labiau dėkinga esu savo jaunystės draugams – tiems, kurie užrašė dainų žodžius, kurių dėka galėjau mokytis, augti ir dainuoti iki šiol“, – teigia ji.
Pasak vadovės, nemažai senųjų dainų melodijų taip ir liko neužfiksuotos, nes tuo metu nebuvo reikalingos įrangos joms įrašyti. „Turėjome tik vienos kasetės diktofoną, ir net dabar tas senas kasetes laikau kaip turtą“, – pasakoja D. Bomblauskienė. Ji neslepia, jog neturi logiško paaiškinimo tam, kad jai iki šiol neatsibodo dainuoti tas pačias jaunystėje surinktas dainas. „Turiu keletą labai mylimų dainų, kurias tikrai norėsiu dainuoti ir mirdama. Gal todėl, kad jos buvo mano pradžių pradžia, gal kad jos man iki šiol labai tinka ir patinka ir kad jų dar niekas nenustelbė“, – prisipažįsta folkloro puoselėtoja.
Kadangi ansamblis „Spigėns“ koncentruojasi į žemaitišką folklorą ir kolektyvo nariai per daugelį metų keičiasi, repertuaras dažniausiai formuojamas iš turimų senųjų šaltinių ir yra papildomas atsižvelgiant į kolektyvo sudėtį, žmonių norus ir galimybes. „Mūsų repertuaras natūraliai gyvas – kartais grįžtame prie tų pačių gražių dainų, kartais įtraukiame daugiau smagių, greitesnių kūrinių. Naujų senų dainų semiamės iš mano senų užrašų arba iš pažįstamų žmonių padovanotų užrašų sąsiuvinių“, – sako D. Bomblauskienė.
Ansamblis turi net ir savotišką „autobuso repertuarą“. Kaip pasakoja vadovė, kolektyvo kelionės dažnai matuojamos ne kilometrais, o dainomis. „Vos tik įlipame į autobusą, ansambliečiai skubina pradėti dainuoti. Jei kelionė ne iki Vilniaus – vadinasi, ji per trumpa, ir dainų galime nespėti sudainuoti tiek, kiek norėtųsi“, – su šypsena pasakoja ji.
Pasak moters, didžiausias įkvėpimas – tai žmonių noras dainuoti, jų priėmimas, įsitraukimas, mokymasis senųjų dainų, gebėjimas kartu džiaugtis šokiu, daina, vakaronėmis, bendryste. Dar labiau įkvepia tie, kuriuos ansamblis sutinka pasirodymų metu: jų susidomėjimas, įsitraukimas, džiaugsmas matant gyvą tradiciją. „O kai įkvėpimo kartais nebūna, tenka naudotis iškvėpimu“, – juokiasi ji. „Kartą perskaičiau tą frazę ir ji man labai įstrigo. Džiaugiuosi, kad tada, prieš kelis dešimtmečius, pavyko taip gerai įsikvėpti – ir būti įkvėptai žmonių, kuriuos sutikau jaunystėje. Tai iki šiol ir nešiojuosi savyje.“
Ansamblio „Spigėns“ vadovė Diana Bomblauskienė pasakoja, kad specialių dainų aranžuočių jie nekuria. „Manau, jog vien tai, kad mes perdainuojame seniai užrašytas dainas, jau savaime yra tam tikra jų aranžavimo forma“. Anot jos, šiuo metu ji nedrąsiai pradeda kurti ir pačias dainas, ne tik eilėraščius.
Ansamblio ritmas
Pasiruošimas koncertams vyksta kaip ir daugelyje kolektyvų – per repeticijas. „Tai dažnas kartojimas, ir šokių, ir dainų, ir muzikos. Kartais – formalioje aplinkoje, kartais – visai neformaliai, bet visuomet su bendravimu, diskusijomis, šypsenomis“, – dalijasi D. Bomblauskienė. Ji pabrėžia, kad visi ansamblio nariai yra tikri mėgėjai, į veiklą įsitraukiantys iš noro dalintis tuo, kas jiems svarbu. „Mūsų veikla – tai nedidelės laiko dalies atidavimas dideliam tikslui: efektyviai skleisti folklorą ir patirti pasitenkinimą tuo, ką darome“, – sako ji. Diana prisimena ir gražią frazę, kurią neseniai išgirdo iš Telšių kultūros centro direktoriaus Lino Ulkštino. „Jis vaikams, atvestiems susipažinti su kultūros centru, pasakė: „Tie žmonės, kuriuos matote scenoje, daugiausia laiko praleidžia mūsų sklepe repetuodami. Ir jeigu scenoje nepavyksta taip, kaip norisi, vadinasi, reikia grįžti į sklepą.“ Tai labai taikliai apibūdina visą mūsų darbo procesą“, – šypsosi ansamblio vadovė.
Paklausta, kodėl žmonėms vis dar artima senoji daina ir romansai, folkloristė atsako be dvejonių: „Jie artimi tiems, kurie pajuto jų poveikį sau. Tiems, kurie jas dainuodavo, nelaukę leidimo ar įvertinimo, o tiesiog todėl, kad dainuoti norėjosi. Senosios dainos pažadina vaizduotę, jaudina, veikia dvasinę savijautą. Jos – paprastos, bet melodingos, gausios žodžių, kuriuose užkoduotas buvęs gyvenimas. Jos buvo skirtos auklėti, motyvuoti, kelti dvasią, sukelti emocijas, skatinti mąstymą ir netgi fiziškai veikti žmogų – per kvėpavimą, kraujotaką, visą emocinę savijautą“. Anot jos, tai daugiabriaunis reiškinys, kuris dėl savo poveikio žmonėms vis dar reikalingas. „Šiuolaikinė kūryba dažnai orientuota į masinį, trumpalaikį efektą, o senos dainos – į ilgaamžę prasmę.“
D. Bomblauskienė pabrėžia, kad šiandien žmonės senąsias dainas renkasi norėdami dvasiškai atsigauti. „Žmonės ieško prasmingo poilsio, jaukios aplinkos, kurioje galima atsipalaiduoti ir pasikrauti gerų emocijų. Todėl nieko keisto, kad perdainuotos senos dainos vėl tampa populiarios – jų poveikis žmonėms vis dar labai stiprus“, – teigia ji.
Autorius: Ernesta Dačkevičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
