Varnių katedra ir parapinė bažnyčia
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 59,60,61)
Žemaičių vyskupų portretų galerija
Labai reikšminga yra pokario metais buvusi išblaškyta Žemaičių vyskupų paveikslų galerija. Joje yra paveikslai nuo pirmojo iki paskutinio Žemaičių vyskupystės vyskupo. Šią galeriją straipsnyje „Žemaitijos vyskupų paveikslų galerija“ (Knyga „Žemaičių praeitis“, 1 tomas, Vilnius, 1990) aprašė L.Šinkūnaitė. Dabar išlikę paveikslai yra senesnių portretų kopijos iš XVIII ir vėlesnių amžių.
1575 metų vizitacijos akte aprašoma ši galerija. Tačiau, kada ji pradėta formuoti, neaišku. Motiejus Valančius rašė, kad vyskupas Vaclovas Virbickis, vyskupavęs 1535-1555 metais, ant mūro pamatų pastatė naują Varnių katedrą ir jos sienas papuošė savo pirmtakų portretais. Tačiau 1579 metų T.Pekulo vizitacijoje Katedroje minimi Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveikslai. Neįtikėtina, kad T.Pekulas vyskupų portretus būtų sumaišęs su valdovų atvaizdais arba juos pastebėjęs, o vyskupų portretų – ne. Galbūt M.Valančius valdovų portretų galeriją sumaišė su vėliau Katedroje atsiradusiais vyskupų paveikslais.
1675 metų vizitacijos akte rašoma, kad nuo Didžiojo altoriaus iki Šv. Krescencijaus altoriaus kabojo aštuoni, o nuo Didžiojo altoriaus iki Šv. Emilijanos altoriaus – 13 vyskupų portretų.
Kadangi Varnių katedra sudegė 1680 metais ir, anot Motiejaus Valančiaus, gaisras buvo stiprus, kad nieko išnešti nepavyko, tai, manoma, buvus dvi vyskupų portretų kolekcijas, kurių viena laikyta vyskupo dvare Alsėdžiuose. Vis dėlto XVIII amžiaus kopijos skiriasi nuo buvusios Katedroje 1575 metų vizitacijos metu, ir, visų pirmiausia, tuo, ką galima palyginti. Paveikslai turėjo inskripcijas – trumpus įrašus, apibūdinančius vyskupus. Dabar išlikusių paveikslų inskripcijos neutralios, dažniausiai vien įvardijami vyskupai ir jų vyskupavimo metai. O 1575 metų vizitacijos akte kruopščiai perrašytos senosios inskripcijos, kurios be biografinių duomenų, pareigybių, dar ir charakterizavo vyskupus. Ir kai kurių vyskupų trumpos charakteristikos anaiptol nebuvo garbingos. Štai prie dabar išlikusio vyskupo „Baltramiejaus II (vyskupavo 1471-1482 metais) portreto įrašyta vien „Baltramiejus, kilimo lietuvis“, kai senasis įrašas buvo kur kas iškalbingesnis „Baltramiejus II-asis Lietuvis, pasijuokė iš svarbiausių vilčių, kuomet, nesirūpindamas šventais, tuščiais dalykais užsiėmė, atmenamas, kad kūnu ir siela buvo muzikoje ir giedojimuose su didžiuliu nuostoliu jaunai bažnyčiai, geidžiančiai ne simfonijos, bet Dievo žodžio kaip duonos ir Evangelijos mokslo kaip peno“. Arba štai neigiamai apibūdinamas ketvirtasis vyskupas Jokūbas, vyskupavęs 1436-1439 metais: „Jokūbas, kilęs iš Trakų, liaudyje vadintas Raudonu, nieko išskirtino nepaliko“.
Daugumos vyskupų portretų inskripcijos pabrėžia jų pamaldumą, dorybingumą, nuopelnus bažnyčiai. Pirmojoje Žemaičių vyskupo Mikalojaus įraše skelbta: „Žmogus, pasižymėjęs išskirtiniu maldos ir šventųjų reikalų atsidavimu; neleisdavo prie stalo nieko, kas tą dieną nebuvo bažnyčioje“. Šeštasis vyskupas Jurgis apibūdinamas kaip rėmęs Varnių katedros statybą.
Svarbu tai, kad inskripcijose nurodoma tautybė, o kartais vien parašoma, iš kur vyskupai kilę: Lietuvos, Žemaitijos ar Lenkijos. Visgi anuo metu buvo skiriamos lietuvių ir žemaičių tautybės. Štai vyskupo Martyno II, vyskupavusio 1483-1492 metais, inskripcijoje parašyta „natione Samogita“ – žemaičių tautybės. Vyskupas buvo kilęs iš Šiaulėnų parapijos „ex parocho Szawłanensi“. Šiaulėnai – anaiptol ne etninėje Žemaitijoje, bet priklausė Žemaitijos kunigaikštystei ir Žemaičių vyskupystei. Tačiau čia svarbiausia ne vieta, iš kur kilo, o tai, kad suvokiama žemaičių tautybė kaip atskira. Jei tautybė nepabrėžiama, tai nurodoma, kad vyskupai kilę iš Lietuvos arba Žemaitijos.
Pirmosios Katedros titulo tvermė
Minėta, kad Konstancos bažnytinio susirinkimo legatai Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras 1417 metais Medininkų vyskupijos įsteigimo akte pranešė, jog Varniuose įkūrė katedrą: „... mes bažnyčią kaipo vyskupijos katedrą įkūrėme garbei šventos ir nedalijamos Trejybės ir šlovingosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos, taip pat teisiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, taipogi popiežiaus Aleksandro ir šlovingųjų kankinių“.
Katedros titulas trumpėjo. Jo tvermę analizavo Antanas Ivinskis ir Jonas Kareniauskas minėtame straipsnyje „Varniai – Medininkų vyskupijos centras“. Anot jų, Katedrai suteikti titulai buvo branginami, o du iš jų išlaikyti iki šiol – Šv. Aleksandro ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčių. Šv. Trejybės titulą turėjo 1680 metais sudegusios Katedros vietoje XVIII amžiuje pastatyta medinė misijonierių bažnyčia. A.Ivinskio ir J.Kareniausko teigimu, „Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos titulą gal ir galima būti laikyti neišsaugotu, jei deramos pagarbos išraiška Dievo Motinai nelaikysime Varnių katedroje švenčiamų dvejų jai skirtų atlaidų“.
Šias įžvalgas galima papildyti vizitacijų aktų duomenimis. Iš 1643 metų „reformacijos dekrete“ nurodoma, kad pagal „senovinį ir pagirtiną paprotį Mažosios Valandos arba Švč. Mergelės Marijos buvo giedamos šios bažnyčios vikarų (…) iškart po Kanoninių Valandų“. Dekrete įpareigojama: „... mes nusprendėme, kad mūsų Katedros vikarai ne tik eilinėmis dienomis, bet ir sekmadieniais bei šventėmis visus metus – išskyrus Kristaus Gimimo, Prisikėlimo, Sekminių ir Didžiąją Savaitę – turi giedoti tokias Švč. Mergelės Marijos valandas kartu su hebdomadariumi kanauninku, dalyvaujančiu dieviškose apeigose.“ Kad Švč. Mergelės Marijos valandų tradicija buvo tikrai sena, liudija Tarkvinijaus Pekulo 1579 metų Varnių katedros vizitacijos aktas, kuriame užsimenama, jog nuolat giedamos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišios ir valandos.
Jau 1579 metų Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos akte minimi Katedros koplyčiose Švenčiausiosios Trejybės ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos altoriai. Abi šios koplyčios ir altoriai minimi ir 1675 metų vizitacijos akte. Vadinasi, XV amžiaus Katedros titulo dalys buvo išsaugotos koplyčiose ir jų altoriuose.
1417 metais įsteigtos Medininkų vyskupystės katedros titulas, gali būti, skilo, kai XV amžiaus antrojoje pusėje Seminarijos kalvoje (kur dabar Žemaičių vyskupystės muziejus) buvo pastatyta nauja Katedra, o senoji Katedros bažnyčia liko kaip parapinė su Šv. Aleksandro titulu.
Iškilieji vyskupas ir kanauninkai
Prie Žemaičių vyskupystės muziejaus yra paminklas vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir kanauninkui Mikalojui Daukšai.
Straipsnio pradžioje minėta, kad tapęs vyskupu Merkelis Giedraitis rado apleistą ir pakrikusią vyskupiją. Jo didžiulėmis pastangomis padėtis ėmė sparčiai keistis.
Merkelis Giedraitis gimė apie 1536 metus, mirė 1609 metais vyskupo dvare Alsėdžiuose, palaidotas Varniuose. Žemaičių vyskupu buvo nuo 1576 metų. Rūpinosi naujų bažnyčių statyba ir senųjų remontu, kunigų parengimu. Būtent jis ėmė griežtai reikalauti, kad kunigai mokėtų lietuvių kalbą, o ir pats pamokslus sakydavo lietuviškai.
Mikalojų Daukšą vyskupas paragino parengti lietuvių kalba tekstų. Globojo Motiejų Strijkovskį, rašantį Lietuvos istoriją, kurį 1578 metais paskyrė kanauninku.
Mikalojus Daukša gimė Babėnuose (Kėdainių rajonas) tarp 1527-1538 metų, mirė Varniuose 1615 metais. Iš lenkų kalbos išvertė Jeremijaus Ledesmos katekizmą (Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus, 1595 metais Vilniuje). Tai pirmoji lietuviška knyga, išleista Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Vilniuje 1599 metais Jokūbo Vujeko postilę.
Merkelio Giedraičio pakviestas į Žemaitiją, 1578 metais atvyko Motiejus Strijkovskis (1547-1593), kilęs iš Lenkijos, tapęs kanauninku ir Jurbarko klebonu. Paragintas vyskupo, Motiejus Strijkovskis 1578 metais parašė eiliuotą kroniką „Apie šlovingosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“. Rankraštis surastas Varšuvoje ir 1978 metais paskelbtas. Šią eiliuotą kroniką, papildęs ir perrašęs proza, 1582 metais išleido Karaliaučiuje, pavadindamas ją „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“. Ji buvo pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Motiejus Strijkovskis mirė ir palaidotas Jurbarke arba Varniuose.
(Bus daugiau)
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
