Triuškinantis lietuvių pralaimėjimas parodė tikrąjį Klaipėdos krašto veidą

Prieš šimtą metų, 1925-ųjų liepos 10-ąją, Klaipėdos krašte įvyko rinkimai į apskrities seimelius – pirmieji, surengti po to, kai ši teritorija buvo prijungta prie Lietuvos. Taip buvo dar vienas ženklas, kad lietuviams valdyti šį kraštą bus itin sunku.  

Martin Buddrus Mažosios Lietuvos istorijos enciklopedijoje rašo, kad seimeliai buvo savivaldos organai, rinkti Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse. Seimelių atstovai turėjo būti renkami kas trejus metus demokratiniu, tiesioginiu, slaptu visuotiniu balsavimu. Į Klaipėdos apskrities seimelį buvo renkama 20, į Šilutės ir Pagėgių apskričių seimelius – po 21 atstovą. 

„Seimeliai posėdžiams rinkdavosi kasmet po 2-3 kartus. Seimeliai rinkdavo: apskrities valdybą ir viršininką, apskrities tarybą, apskrities atstovus (deputiertus), valsčių viršaičius ir jų pavaduotojus, taikintojus, pajamų ir trobesių mokesčių nustatymo komisijų narius, teismų priesėdus ir prisaikintuosius, rinkdavusius patikimuosius, upių priežiūros įstaigos narius, apskrities taupomosios kasos ir valdybos narius ir jų pavaduotojus, apskrities ligoninės komisijos narius, savivaldybės ir taupomosios kasos sąskaitų tikrintojus. Seimeliai nustatydavo metinį biudžetą, išklausydavo valsčių viršaičių metines ataskaitas, reikalui esant keisdavo valsčių ribas, spręsdavo svarbiausių objektų pardavimo, akcijų įsigijimo, sveikatos apsaugos (pvz., skiepijimo tvarkos), kitus svarbius klausimus“, – rašo M. Buddrus.  

Minėtųjų rinkimų rezultatus savo dienoraštyje tuomet aptarė ir Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys. 

„Rinkimuose dalyvavo apie 50 %. Didelę daugumą gavo vokiečių nacionalistų sąrašais ir soc.-dem. Vokiečiai, suprasdami, kad apskričiuose dauguma lietuviška, statė savo sąrašuose lietuvius kulturbundo orientacijos o patys аrbа paskutinėse eilėse, аrbа žymiausius asmenis reservavo į Krašto Seimelio rinkimus. <…> Rinkimais nepatenkinti nei Vokiečiai, nei lietuviai. Iš vienos pusės vokiečiai turėjo pripažinti tarp savęs, kad lietuvių yra daugumas Krašte todėl statant Kandidatus nuo vokiečių bloko daugiau pastatyta lietuvių (dauguma iš jų skaito save lietuviais). Statyti tokie lietuviai, kurie nepasireiškė tautiniame judėjime, bet, anaip tol, pareiškė simpatijas vokiečiams. Tik tarpe soc.-demokratų yra daugiau vokiečių darbininkų-ateivių. Visai netikėtai išpuolė rinkimai lietuviams-tautininkams. Tuo tarpu kai Klaipėdos apskrity vokiečiai visai rimtai jų laimėjimo prisibijojo ir, kaip Damfbootas vadina „Die bisherige Hochburg des Grosslitauer“, šie netikėtai gavo tik 3 vietas Šilutėje, kur iki šiol turėjo tik 1 – gavo dabar 2 vieti ir Pagėgiuose, kur nebuvo nei vieno lietuvio – gavo tris vietas. Reikia pasakyti, kad rinkimuose dalyvavo: miesteliuose 45-50 % rinkikų, kaimuose tiktai 18-20 %. Tokiu būdu Šilutės apskrity, pav., – bendrai, balsuojančių buvo 35-40 %, Pagėgių apskrityje buvo žymiausias nuošimčių balsuojančių. Ten iš 19000 rinkikų, dalyvavo 9.899, tas parodo, kad Krašte reikia skaitytis su laukininkais. Po ilgų lytingų dienų rinkimų diena kaip tik išpuolė giedra saulėta ir, nežinodami koks bus oras ryto, laukininkai grėbė ir vežė šieną ir rinkimuose beveik nedalyvavo. Iš kitos gi pusės lietuviai neturi rimtesnių vadų. Vienas, antras, šiek-tiek išsilavinęs, užima valdininko vietą ir tuo prapuola kaipo visuomenės veikėjas, nes negali viešai užsiimti agitacija; kiti gi neturi įtekmės“, – savo įžvalgas išdėstė gubernatorius.  

Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, 1923-aisiais įsteigtos Klaipėdos krašto kultūros sąjungos (Kultūrbundo) vadovai buvo itin sujudę prieš pirmuosius apskričių ir viso krašto seimelių rinkimus, nes „puikiai žinojo, kad autonominio krašto likimas priklausys nuo tų jėgų, kurios įsitvirtins vietos valdžios organuose – seimelyje ir direktorijoje, magistrate, apskričių, valsčių savivaldybėse, kaimų tarybose, kieno interesus jie gins, kaip vykdys Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą“. 1925-ųjų birželį Kulturbūndo ir socialdemokratų partijos vadovai sudarė Vienybės fronto rinkimų komitetą (Einheitsfrontą), tačiau bendrų kandidatų sąrašų nekėlė, tik nutarė „atskirai žygiuoti – išvien mušti“. Kulturbūndas jau po poros dienų įsteigė dvi vokiškas partijas – Klaipėdos krašto žemės ūkio ir Klaipėdos krašto tautos. „Šios abi partijos buvo reakcinės, konservatyvios, propagavo Vokietijos nacionalistų ir revanšistų idėjas. Tai buvo Vokietijos nacionalistinių ir revanšistinių sluoksnių agentūra Klaipėdos krašte“, – rašo P. Žostautaitė.  

Šiuos pirmuosius rinkimus knygoje „Klaipėdos problema“ aptarė ir tarpukario teisininkas, žurnalistas, istorikas Rudolfas Valsonokas.  

„Per rinkimus į Klaipėdos, Šilutės bei Pagėgių apskričių tarybas, įvykusius 1925 m. liepos mėn. 10 d., didvokiečių pozicija taip smarkiai sustiprėjo, kad vietų padalijimas tarybose aiškiai pasikeitė vokiečių partijų naudai. Lietuviai, turėję ligtol 45% bendro visų tarybų mandatų skaičiaus, per šiuos rinkimus gavo tiktai 11%. <…> Taigi, stebint šių rinkimų išdavas, galima konstatuoti, kad didvokiečiai, mokėję išnaudoti to meto ekonominės būklės stabilizaciją ir sugebėję atgauti pasitikėjimą savimi ūkininkų mansėse, užtikrino sau absoliučią daugumą kaimo savivaldybinėse atstovybėse. Tas didvokiečių laimėjimas, paveikęs keturiopą lietuvių pozicijų susilpnėjimą, parodė, kad jų propagandos metodai yra tikslūs. Jis, be to, parodė, kad didžioji ūkininkų masė politiškai dar nesubrendusi, lengvai pasiduoda tokiai propagandai, kurios obalsiai sutampa su jos nusistojusiomis tradicinėmis pažiūromis į tvarką ir visuomeninę dorą. Bet ypač svarbu pabrėžti, kad šie rinkimai, įkvėpę didvokiečiams optimizmo, įgalino juos pagrobti vadovybę ruošiantis rinkimams į krašto seimelį“, – rašė R. Valsonokas.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama