Mėnuo vokiečių armijoje

Mėnuo vokiečių armijoje...„...Ką būčiau galėjęs pagalvoti aš, Rusijos Suomijos pulko leibgvardijos karininkas, kad, dalyvavęs kare prieš vokiečius, eisiu su jais prieš saviškius? Bet atsitiko neįtikėtina. Kaip 1914 metais mes, vykdydami savo pareigą, gynėm Tėvynę nuo vokiečių, taip ir 1941-aisiais daugumą Viešpats pakvietė atlikti pareigą ir išvaduoti ją nuo kur kas baisesnio priešo – nuo bedieviškos kruvinos III Internacionalo valdžios, nuo bolševikų. Nė kiek neabejodami, tapome mes sąjungininkais su savo ankstesniaisiais priešais. Kas vertėju vokiečių armijos daliniuose, kas su ROA (Rusijos išlaisvinimo armija, – red.), kas įstojo į Rusų Korpusą, o kas partizanavo sovietų kariuomenės užnugaryje“. Šie žodžiai priklauso labai sudėtingos biografijos žmogui, gimusiam 1886 m., mirusiam 1976 m. JAV, Dmitrijui Chodnevui. Leibgvardijos karininkas, podporučikas. Pirmojo pasaulinio karo metu – štabskapitonas. Du kartus sužeistas ir kontūzytas. Vėliau Baltosios gvardijos pulkininkas, kariavęs generolo N.Judeničiaus armijoje. Vėliau tapo 1924 metais sukurtos rusų Baltosios emigracijos karinės organizacijos ROAS 2-ojo skyriaus viršininko atstovu Dancige (Gdanske). Šiandien, kai visu smarkumu tebevyksta teroristinės Rusijos karas prieš Ukrainą, kai stengiamasi bent jau iki invazijos pabaigos išbraukti visa, kas rusiška, iš kultūros, meno, istorijos, keista ir nesuprantama gali pasirodyti tokia straipsnio pradžia. Tačiau šis pasakojimas – ne apie šlovingą didžiosios šalies kelią. Tauragė, būdama greta Rusijos–Prūsijos ir SSRS–Vokietijos sienų, niekaip negalėjo išvengti didžiausių pasaulio karų žiaurumų. Ir jau, rodosi, žinome apie šiuos įvykius daugiau negu galima žinoti. Tačiau istorijos mokslas tuo ir įdomus, kad nubėgantys metai atskleidžia kartais visai negirdėtų dalykų, į daugelį faktų leidžiančių pažvelgti kitaip nei įprastai. Vienas tokių atradimų – prieš kurį laiką mano aptikti jau minėtojo baltagvardiečio karininko Dmitrijaus Chodnevo užrašai „Mėnuo Vokietijos armijoje“. Išgyvenę pirmųjų porevoliucinių metų Rusijoje baisumus, pilietinį karą, prasidėjusį raudonąjį terorą su šviesiausiomis didžiulės šalies asmenybėmis, tikrieji Rusijos patriotai vieni ir su šeimomis bėgo į Prancūziją, JAV, Kanadą, kitas Europos ir plačiojo pasaulio šalis. Ten kūrėsi įvairios emigrantų organizacijos, iš ten į Europą atkeliavo ir garsusis Konstantino Podrevskio bei Boriso Fomino (o ne Virgio Stakėno) romansas „Kelelis tolimas“... Atsiminimai, kurių fragmentus drįstu pasiūlyti „Tauragės kurjerio“ skaitytojams, atskleis tikrai nežinomus Antrojo pasaulinio karo išvakarių įvykius, susijusius ir su Tauroggenu. Jie padės papildyti žinias apie rengimąsi karui Vokietijos pusėje. Ir manau, visai nesvarbu, kad tai pasakoja buvęs baltagvardietis rusas. Čia tikrai nerasime jokių didžiarusiškumo elementų ar komunistinių idėjų propagandos. Pasirengę tarnauti jėgai, prieš kurią patys kariavo Pirmajame pasauliniame kare, vyrai norėjo padėti savo gimtinei tapti tikra, normalia, ne marksistine valstybe. Tokių pavyzdžių, ačiū Dievui, nemažai rasime ir šiandienos Rusijoje. Vadinasi, vilčių sugrįžti didžiajai šaliai į tikrosios demokratijos kelią yra... Atsiminimų fragmentas „1941 metų birželio pradžia. Jau beveik dvejus metus vokiečiai šventė pergales ir dažnai rodėsi, kad jie tikrai pasieks visus savo tikslus. Žavėjo su niekuo nesulyginama disciplina, išimtinė „vokiška“ tvarka, karštas tikėjimas savo vadu... Ryškus vilties spindulys, kad Vokietija imsis naikinti komunizmo ir Rusijoje, kad ateis valanda, kai mes, baltieji, vėl galėsime apnuoginti savo kardus ir visais būdais padėti šioje kovoje. Aš jau vos ne 20 metų gyvenau „laisvame mieste“ Dancige, kuris nuo pirmosios karo dienos, nuo 1939 metų rugsėjo 1-osios, vėl tapo vokiečių. Galėjau tada oficialiai ir nesislėpdamas dirbti pas generolą fon Liampę ORVS VII skyriaus viršininku. Mano skyrius aprėpė visą Vakarų Prūsiją ir dalį buvusios Lenkijos. Planavau atidaryti padalinį Rytų Prūsijoje. Vokiečių karinė valdžia rodė mūsų organizacijai visišką pasitikėjimą bei simpatiją“. Vertėjavo 1941 metų birželio pradžioje D.Chodnevą minėtasis Liampė pakvietė į Berlyną, į skubų visų skyrių viršininkų pasitarimą. Ten generolas perskaitė savo laišką fiureriui, kuriame, laikydamas, kad Vokietija neišvengiamai privalo susikauti su bolševikais ir sunaikinti Rusijoje komunizmą, siūlė Adolfui Hitleriui savo ir ORVS paramą. Pabrėžtas įsitikinimas, kad Vokietija žengs į Rusiją ne siekdama ją užimti, ne kovoti su rusų liaudimi, o išimtinai norėdama sunaikinti pasaulinį blogį – komunizmą. Ir kad tokiu atveju Rusijos baltagvardiečiai visapusiškai stos Vokietijos pusėn. „Iš armijos štabo atvažiavo du karininkai, kaip tik ieškoję rusų vertėjų. Nutarėme ir rekomenduoti juos atvykėliams. Kitą dieną cerkvės salėje sukviesti tinkami 25 rusų emigrantai, daugiausia karininkai. Atvykėliai paaiškino savo pasirodymo tikslą: reikia 15 rusų vertėjų, vokiečių kalbą mokėti neprivaloma. Pirmenybė teikiama buvusiems karininkams, pripažįstantiems griežtą tvarką, discipliną. Materialiai nė vienas nenukentės, jų šeimos būsiančios pakankamai gerai aprūpintos. Nors jie ir nekalbėjo, kokiu tikslu prireikė tiek vertėjų, visiems buvo akivaizdžiai matyti, kad karas su Sovietų sąjunga visai arti...“ – prisimena D.Chodnevas. Atsiminimų autorius, kaip pats prisipažino, atsistojo ir pareiškė: „Aš, pulkininkas Chodnevas, sutinku, jeigu mano vokiečių kalbos žinių pakanka“. Iš paskos atsistojo ir kiti – iš viso 19 žmonių, iš kurių priėmė 17. Vėliau paaiškėjo tikroji šio reikalo potekstė. Kai iki atvirų karinių veiksmų liko vos dvi savaitės, susigriebta, kad pirmoji armija visai neturi vertėjų. Pradėta skubiai jų ieškoti Rytų Prūsijoje, kur buvo armijos štabas, bet rasti nepavyko. Todėl pasisukta į Dancigą... Atsiminimų fragmentas „Mane paskyrė į 36-ąją motorizuotą diviziją, konkrečiai į tiekimo skyrių (nachschub). Jis buvo visiškai savarankiškas vienetas: savas štabas – vadas, jo padėjėjas, adjutantas, gydytojas, maisto aprūpinimo vedėjas ir karininkas – pasiuntinys. Įvairūs kilnojamieji sandėliai – šaudmenų, ginklų, aprangos, įrangos, produktų ir kiti, atskiros jų komandos, kurioms vadovavo ypatingi karininkai, sanitarinė dalis, kanceliarija. Tiekimo viršininkas buvo majoras fon Šaibė, mano metų senas kadrinis karininkas, dalyvavęs 1914–18 metų kare. Kitą rytą kanceliarijoje gavau pažymėjimą „36-os motorizuotos divizijos tiekimo skyriaus vertėjas“ (Dolmetscher) Chodman. Pakeisti pavardę visiems mums buvo oficialiai įsakyta. Gavau sonderführer (ypatingo vadovo) laipsnį. Abu mes – aš ir kolega pulkininkas – atsisakėm nešioti vokiečių karininkų antpečius ir vadovybė mus suprato. Ant kasdienio munduro apykaklės buvo prisiūti štabs karininko ženklai, ant rankovės – baltas raištis su spausdintu užrašu „Dolmetscher“ ir divizijos štabo antspaudu, karininko diržas, karininko kepurė. Vakare majoras Šaibė pasikvietė į savo palapinę ir prie taurės gero prancūziško vyno (divizija buvo perkelta iš Prancūzijos ir turėjo dideles puikaus vyno, šampano bei konjako atsargas) ilgai klausinėjo manęs apie viską – apie mane, mano tarnybą, apie Rusiją. Davė man daug nurodymų, naudingų patarimų, pasakė, kad mano nuolatinė vieta žygyje – antroji mašina kolonos priekyje kartu su karininku-adjutantu. Majoras Šaibė buvo tipiškas senųjų laikų prūsų karininkas. Neslėpė savo kritinio požiūrio į visas naujoves ir bemaž niekinančiai atsiliepdavo apie SS dalinius“. Iš Tauroggeno liko vien griuvėsiai Kol vertėjo nereikėjo, naujajam karininkui davė išnagrinėti maršrutų žemėlapius, juos suklijuoti. Jauni karininkai paprašė surengti keletą rusų kalbos pamokų – tiksliau, išmokyti keletą frazių: „Aš noriu tave pabučiuoti“, „Aš myliu tave“, „Duok man alaus“ ir panašiai. Publika buvo ne ypač simpatiška, dievino fiurerį, kuris, jų nuomone, teisingai pertvarkys pasaulį – išnaikins bolševikus. Pastarieji esantys tik caro režimo ir neriboto žemvaldžių, mušusių baudžiauninkus botagais, siautėjimo pasekmė – ir taip toliau... „Mano tiesioginis viršininkas buvo oberleitenantas Merkelis, buvęs mokytojas, labai mielas žmogus, tik ir galvojantis apie gausią savo šeimą. Maitino tiekimo skyriaus darbuotojus labai gerai. Ir karininkai, ir kareiviai gaudavo vienodą davinį iš to paties katilo – skanų, įvairų. Skyriaus štabas visada valgė ypatingai, su šaltais užkandžiais, neretai vynu. Sėdėjau greta vado. Disciplina buvo griežta. Vadas keldavosi anksčiau už visus, miegoti eidavo paskutinis ir tik užbaigęs visus numatytus darbus. Santykiai tarp karininkų ir kareivių buvo griežtai reglamentuoti, griežtai skyrėsi tarnyboje ir po jos. Kartą žygyje sustojom pailsėti nedideliame miestelyje – oberleitenantas Merkelis, aš, vyresnysis autobuso – „Mėsinės“ vairuotojas, unter karininkas Hartmanas ir penki kareiviai užėjom į aludę išgerti alaus. Kareiviai, neatsiklausę oberleitenanto Merkelio leidimo, triukšmingai užsiėmė stalelį ir užsisakė alaus. Prie jų prisijungė ir pats Merkelis, ir visi mes kaip lygūs sėdėjom, valgėm, gėrėm ir nerūpestingai kalbėjomės. Bet kai karininkas tarnybos reikalu kreipėsi į Hartmaną, šis pašoko, išsitempė – kulnai suglausti, rankos per siūles, galva pakelta aukštyn – išklausė nurodymą, atšovė, kaip numatyta statute „Jawohl, Herr Leutnant!“, atsisėdo ir toliau tuštino savo bokalą... Prabėgo savaitė. Šeštadienį, birželio 21-ąją, visi tik ir tekalbėjo, kad rytoj anksti ryte prasidės karo veiksmai prieš sovietų Rusiją. Vakare oficialiai paaiškėjo, kad 4 valandą ryto pasigirs pirmoji artilerijos salvė ir kariuomenė įsiverš į sovietų Lietuvą. Visą naktį negalėjau sumerkti akių. Galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys. Vos pradėjus švisti, apsirengiau ir išėjau į sodą. Buvo tamsu, tylu. Patyrusi medžiotojo ausis gaudė vien nakties garsus. Ketvirtą valandą – tyla... Dvidešimt minučių po keturių išgirdau tolimą dundesį, lyg aidėtų griaustinis, o po keleto minučių jau visai aiškiai girdėjosi patrankų trenksmas ir kulkosvaidžių serijos. Virš galvos šiaurės rytų kryptimi skrido būriai lėktuvų. Sukosi viena mintis – kaip ir kada visa tai baigsis? Sekmadienį, birželio 22-ąją, jau tapo aišku, kad Vokietijos kariuomenė peržengė sieną ir tankų bei motorizuotų pėstininkų su artilerija kolonos su mūšiais netrukdomi juda pirmyn. O kitą dieną jau išvydau pirmuosius belaisvius raudonarmiečius ir sužeistus vokiečius. Birželio 24-ąją pajudėjom ir mes. Nuo tos dienos beveik dvi savaites mūsų kolona nekliudoma judėjo tik pirmyn ir pirmyn, sustodami vos keletui valandų, kai mūsų dalinius trumpam sustabdydavo priešas. Per tas dvi savaites tokių sustojimų buvo ar tik ne du. Ir valgyti, ir miegoti teko automobilyje. Per tris savaites su mūšiais pereita visa Lietuva, visa Latvija ir mes įžengėme į sovietų Rusijos Pskovo guberniją. Prisimenu pirmuosius kelio iš Tilžės į Tauroggeną įspūdžius. Tokių sugriovimų dar nebuvau matęs. Susprogdinti bunkeriai, apsivertę, visiškai sunaikinti tankai ir automobiliai, nutrūkę elektros laidai, sudegę namai... Iš Tauroggeno likę vien griuvėsiai!“ – prisiminė D.Chodnevas. Buvo baisesni už rusus Žaibiškas vokiečių puolimas, dažnai nekreipiant jokio dėmesio į visai nesugriautus, tinkamus gyventi rusų karinių dalinių pastatus. Patys gi rusų daliniai traukėsi puolantiems vokiečiams iš kelio į miškus ir netrukus pagimdė tokią „partizaniją“, su kuria vokiečiai nebepajėgė susidoroti. Tačiau, kaip prisiminė D.Chodnevas, vadai kalbėjo: „Mūsų tikslas – kuo greičiau įsiskverbti vis gilyn, išgąsdinti ir šokiruoti priešą. Ir visai nesvarbūs tie pakelėmis ar užnugaryje šliaužiantys nesumušti jų daliniai. Einantys paskui mus pėstininkai su artilerija išvalys ir nukenksmins miškus. Mes gi – motorizuoti daliniai – turime eiti pirmyn kiek galima greičiau, nesižvalgyti atgal ir į šonus, tada greičiau atsirasime Leningrade ir Maskvoje!“ „Pirmasis mano susitikimas su broliais – tėvynainiais buvo toks. Vieną pirmųjų įsiveržimo į Lietuvą dienų rytą su oberleitenantu Merkeliu ir dviem kareiviais važiavom miško keliu netoli plento. Staiga pamiškėje pasirodė vienišos figūros. Mes pasirengėm netikėtam susitikimui. Į kelią išėjo šeši–aštuoni raudonarmiečiai pakeltomis rankomis, kai kurie skubomis nusiavė batus ir statė priešais save. Privažiavus arčiau, išsiaiškinau, jog jie nori pasiduoti nelaisvėn, kad jau tris dienas slapstosi miške – bijo, kad vokiečiai juos sušaudys. Batus atiduoda vokiečiams, nes girdėjo, esą pastarieji tokių gerų batų neturį. Raudonarmiečių išvaizda buvo šiurpinanti: drabužiai suplyšę, patys purvini, sulysę, nesiskutę, išsigandę... Tik tada, kai juos pavalgydino ir pagirdė, davė papirosų, atsileido ir šiek tiek nusiramino. Tuo pačiu noriu pasakyti keletą žodžių apie vokiečių požiūrį į raudonarmiečius belaisvius. Visus politinius komisarus bei aiškius komunistus, neslėpusius savo narystės partijoje ar turėjusius nario bilietus, vokiečiai sušaudydavo. Su likusiais elgtasi ganėtinai humaniškai, su gailesčiu. Kalbu apie fronto, armijos (ne SS) dalinius. Bet kuo toliau nuo fronto traukėsi belaisviai, vis žiauriau su jais elgėsi užnugario daliniai ir įstaigos. Mušimai, patyčios, šaltis ir badas tapo rusų belaisvių likimu“, – rašo D.Chodnevas. Toliau atsiminimų autorius rašo, kad kai pasklido žinios, kaip elgiasi vokiečiai su belaisviais, raudonarmiečiai nustojo pasiduoti į nelaisvę, ėmė dar įnirtingiau kariauti: vokiečiai pasirodė esą baisesni už stalininius čekistus. O ten, kur tik buvo galima, prasidėjo kerštas: partizanai nedavė vokiečiams nė minutės poilsio, ypač žiaurūs užpuolimai iš pasalų tapo įprastu reiškiniu. D.Chodnevas pasakoja pats savo akimis matęs išdarkytą ryšininko motociklininko unterjefreitoriaus Velso kūną su išdurtomis akimis ir kitomis baisiomis žaizdomis. Velso patykojo partizanai netoli Šiaulių. „Mano darbas buvo kartu su oberleitenantu Merkeliu ieškoti ir supirkinėti mėsą. Kaip bebūtų keista, ir Lietuvoje, ir Latvijoje žmonės neretai apsimesdavo, jog nesupranta vokiškai, ir tada man tekdavo kalbėtis su jais rusiškai. Mėsai pirkti surinkdavo visą ekspediciją: priekyje važiavo „mėsinė“ – automobilis, specialiai įrengtas skerdienai kapoti ir šaldyti. Tai buvo kažkas nuostabaus, ko tik ten neturėta, kokių tik įrengimų neprigalvota. Svirtys, ratai, grandinės, peiliai, kirviai ir pjūklai, kabliai mėsos gabalams kabinti, kibirai, instrumentai valymui ir plovimui. Čia savo meistriškumą demonstravo du specialistai – mėsininkai. Paprastai išvykdavo trys automobiliai: „mėsinė“, oberleitenanto Merkelio automobilis, kur važiavau ir aš, bei sunkvežimis su ginkluota apsauga. Mano pareiga buvo teirautis, ar sutinka savininkas parduoti kiaulę, veršelį, rečiau – karvę ir kokia kaina. Atsiskaitydavome grynaisiais vokiečių markėmis. Jokios prievartos netaikėme. Taip vyko Lietuvoje ir Latvijoje. Bet visai kitokį vaizdą išvydau, peržengęs Latvijos–Rusijos sieną... „Čia kolūkiai, čia nėra privačios nuosavybės, čia komuna – todėl imkite viską, ko tik geidžiate, nemokamai – ir lauke, ir kieme, ir name...“ – taip mąstė vokiečių vadovybė ir laimino varganų rusų kaimo žmonių, jau nusiaubtų stalininių komisarų, plėšimą. Ne kartą girdėjau kaimiečius skundžiantis: „Prie vokiečių dar baisiau!“ Mano prašymai, įkalbinėjimai, nurodymai negelbėjo. Majoras Šaibė, puikiai viską suprantantis ir sutikdamas su manimi, nieko padaryti negalėjo – toks buvo įsakymas iš aukščiau. O jo padėjėjas hauptmanas Volfas visomis prasmėmis buvo pastarųjų pusėje – jis nekentė rusų ir ėjo užkariauti Rusiją. 1942 metų pradžioje jį nužudė partizanai. Kartą, kai iš turtingo lietuvio pirkta kiaulė jau buvo papjauta ir nusvilinta, o mes taikiai sėdėjom ant trobos laiptelių ir gėrėm pieną, atbėgo bernas ir labai jaudindamasis ėmė kažką kalbėti šeimininkui, rodydamas ranka į mišką. Ten pasirodė raudonarmiečių būrelis su šešiais arkliais. Greitas oberleitenanto Merkelio įsakymas – ir apsaugos kareiviai be panikos ir pasimetimo su kulkosvaidžiu bei automatais įsitaisė griovyje ir prie tvoros. Bet raudonarmiečiai vėl pasislėpė miške. „Mėsininkai“ dirbo be pertraukos. Tik tada, kai viskas buvo sutvarkyta, pajudėjom „namo“. Rado didelius sandėlius maisto Noriu trumpai pertraukti unikalių prisiminimų autorių ir pateikti ištrauką iš kito dokumento – Vokietijos sausumos pajėgų generalinio štabo viršininko generolo Franco Galderio „Karo dienoraščio“. Be didelių karinės įrangos atsargų iki 1941 metų liepos mėnesio vokiečių armijai pavyko okupuotose teritorijose užimti ir maisto sandėlius. Štai ką minėtasis generolas įrašė savo dienoraštyje 1941 metų birželio 28-ąją: „...Taurogene aptikti ypatingai dideli maisto atsargų sandėliai (eksporto organizacija). Pavyzdžiui, 40 000 tonų kiaulienos taukų, 20 000 tonų bekono lašinių, didžiuliai mėsos kiekiai ir skardinės konservams. Gyvos kiaulės. Šios atsargos perduodamos valstybės sekretoriaus Bake (maisto tiekimo ministerija, – red.) žiniai“. Atsiminimų fragmentas „ Atsimenu, iškvietė kartą mane į maisto sandėlį, patekusį vokiečiams iš sovietų. Reikėjo versti iš rusų kalbos į vokiečių įvairias etiketes ant dėžių, maišų, skardinių. Buvo gausybė vytintos žuvies, kurios vokiečiai nevalgė, ir jau rengėsi sunaikinti. Jie nustebę žiūrėjo, kaip aš godžiai čiaumojau šitos skanios žuvelės atraižas. Turiu pažymėti, kad tarp įvairių produktų buvo ir įvairių aukščiausios kokybės žuvies konservų, tik jie kažkur paslaptingai dingo – greičiausiai iškeliavo į Vokietijos gilumą. Pakliuvo ir visa statinė Malagos vyno, kurį pasiskirstė tiekimo skyriaus valdininkai. Aš prisipildžiau gertuvę ir termosą. Žygiuodami per Latviją, atlaikėme žiaurų mūšį prie Maduonos miesto. Raudonieji jį kažkodėl gynė ypatingai aršiai ir mūsų divizijos pulkams teko nemažai padirbėti bei patirti nemenkų nuostolių. Vis dėlto miestą pavyko užimti. Jame veikė galinga radijo stotis, kurios laidų aš ne kartą klausiausi Dancige (Gdanske). Mūsų, tiekimo, daliniui teko keturias valandas stovėti nedideliame pušyne, kurį intensyviai apšaudė raudonųjų artilerija. Išvykdami palikome du kapus ir pasiėmėm keletą sužeistųjų. Be kita ko, vokiečiai visada tvarkingai, su meile laidojo savo žuvusius karius. Kapus žymėjo kryžiai su žuvusiųjų pavardėmis ir dažnai puošė lauko gėlių vainikas bei šalmas (Stahlhelm)... Visai kitaip buvo su rusais... Niekas jų nelaidojo, niekas su meile netvarkė jų kapų. Ištisas dienas gulėdavo jie nepalaidoti ir tik valdžiai paliepus vietos gyventojai juos greitomis užkasdavo. Visą naktį visi tiekimo skyriaus kariškiai, pradedant majoru Šaibe ir baigiant mėsininku Fišeriu, budėjo su ginklais rankose. Panikos nebuvo, bet girdėjosi prislopinti balsai: „Argi galima taip greitai lėkti vis pirmyn ir pirmyn? Juk mūsų užnugaryje ir šonuose iki galo nesumuštas, stiprus priešas. Juk mes ne Prancūzijoje!..“ Bet praėjo naktis, nušvito saulė – ir vėl visi žvaliai, linksmai pajudėjo pirmyn, vėl nesustodama lėkė automobilių kolona, tikėdamasi kuo greičiau pasiekti ... Leningradą (dab. Sankt Peterburgą). „Po mėnesio mes būsim ten!“, prognozavo jauni leitenantai, o su jais ir hauptmanas Volfas... „Fiureris įsakė!“ Prie Jakobštato (Kuršo) pirmą kartą išvydau netrumpas rusų ir vokiečių eskadrilių oro kautynes. Keletas sovietinių aeroplanų buvo numušti, likusieji pasitraukė. Vokiečiai nuostolių neturėjo. Sovietų lėktuvai be perstojo bombardavo mūsų pontoninę perkėlą per Dviną prie Kreicburgo. Vokiečių lėktuvų tuo laiku nebuvo – vien zenitinės patrankos nesustodamos pliekė į bombonešius, kurie tuščiai taikėsi į tiltą, bet jų bombos krito vien į vandenį... Automobilių kolona, laikydamasi nustatytų atstumų, neviršydama greičio, slinko pontoniniu tiltu. Nejudėdami, lyg paminklai, stovėjo kareiviai, šnypštė ratų guma, o galvoje sukosi viena mintis: „Pavyks ar ne? Kodėl taip lėtai šliaužia?..“ Ir sieloje tapo taip lengva ir džiugu, kai mūsų mašina nuo tilto pradėjo kilti į kalnelį. „Pavyko...“

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama