Varnių katedra ir parapinė bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 59)

Parapinės bažnyčios ir Katedros vizitacija

T.Pekulo vizitacija yra vienintelė, atspindinti Varnių parapinę Šv. Aleksandro bažnyčią ir Katedrą XVI amžiuje. Minėta, kad T.Pekulas abi šias bažnyčias vizitavo 1579 metais.

Vizitatorius pirmiausia patikrino, kaip Šv. Aleksandro bažnyčioje laikomas Garbingasis Sakramentas. Jis buvo altoriuje, sulūžusių durelių spintelėje, alaviniame indelyje, nešvarioje dėžutėje, susuktas murziname lininiame audekle. Visa tai T.Pekulas pareikalavo sudeginti.

Vizitacijos akte detaliau pati bažnyčia neaprašyta. Pažymima, kad ji gerai įrengta, tačiau viršuje reikėtų pataisyti stogą. Bažnyčios klebonas Martynas Goslickis parodė kiek suplyšusius bažnytinius drabužius, keletą apdangalų ir vieną korporalą. Regis, inventoriumi bažnyčia buvo gana skurdi.

Mirusieji, kunigo teigimu, buvo laidojami šventoriuje, bažnyčioje ir laukuose. Minėdamas „laukuose“ jis, matyt, omenyje turėjo kaimų kapinaites, kuriose buvo tebelaidojama ir XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Šventorius, skirtingai nei kai kuriose kitose aplankytose parapijose, buvo gerai aptvertas.

Apie Katedrą jos vizitacijos akte informacijos pateikta daugiau. Ir čia didysis altorius buvo su vienu apdangalu, bet jame buvo didelis inkaras su gražiai nutapytais ir išpuoštais Švenčiausiojo Nukryžiuotojo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir kitų šventųjų atvaizdais. Kitas altorius turėjo vieną suplyšusį apdangalą.

Beveik ties Katedros viduriu iš kairės pusės būta koplyčios su Švenčiausiosios Trejybės altoriumi. Pro kiaurą koplyčios stogą varvantis vanduo pūdė suolus ir kėdes. Altorius buvo labai nešvarus, su vienu labai sudriskusiu ir nešvariu apdangalu. Zakristijonas vizitatoriui paaiškino, kad niekas šiuo altoriumi nesirūpina, o šv. Mišios prie jo laikomos nebent per laidotuves.

Dešinėje Katedros pusėje buvo kita koplyčia su Švenčiausiosios Mergelės Marijos altoriumi. Ir šis buvo labai nešvarus, su vienu labai nešvariu bei suplyšusiu apdangalu, lietaus gadinamu antependiumu – priekiniu altoriaus uždangalu arba skydu. Toje pat koplyčioje stovėjo medinė krikštykla su variniu dubeniu. Jis buvo nešvarus, apraizgytas voratinklių, o vandenyje raitėsi kirminai. Koplyčioje Tarkvinijus Pekulas pamatė šiurkščiai išmūrytą antkapį, po kuriuo palaidotas buvo ankstesnis vyskupas. Antkapyje būta gražaus mirusio vyskupo paveikslo. Kadangi T.Pekulas vizitavo vyskupo Merkelio Giedraičio laikais, prieš jį vyskupu buvo Jurgis Petkevičius: jis ir palaidotas po Trakvinijaus Pekulo minėtu antakapiu.

Vizitacijos akte rašoma: „Virš bažnyčios durų yra laikrodis. Aukščiau minėta bažnyčia visa yra medinė, didelė ir graži, bet daug kur lyja, ir reikia taisyti stogą. Toje pat bažnyčioje iš abiejų pusių yra mediniai suolai, o virš jų kabo daugelio Lenkijos ir Vengrijos karalių bei karalienių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių atvaizdai, nutapyti ant drobės su puošniais mediniais rėmais“.

Katedros zakristijoje buvo du geri kambariai, o viršuje – dar vienas. Zakristijoje laikyti puošnūs, brangūs bažnytiniai rūmai ir reikmenys. Visas turtas akte smulkiai išvardintas. Sprendžiant iš T.Pekulo vizitacijos, Katedra buvo kryžminio plano. Prie Katedros veikė mokykla, tačiau apie ją sprendžiama iš trumpos vizitacijos akto užuominos. 

Kunigų pareigų atlikimas

Ano meto Žemaičių vyskupystei būdingas pakrikimas atsiskleidė vizitatoriui klausinėjant, kaip kunigai atlieka pareigas ir domintis jų asmeniniu gyvenimu. Čia reikia pastebėti, kad Varnių kunigai apsileidimu nelabai išsiskyrė nuo daugumos kitų dvasininkų. Kai kuriose parapijose padėtis buvo netgi kur kas blogesnė.

Minėtas M.Goslickis vyskupo paliepimu taip pat rūpinosi ir filijine Žarėnų bažnyčia bei atliko apeigas Katedroje. Be to, buvo pakankami išprusęs, kai tuo tarpu T.Pekului teko pabendrauti su net elementarių pareigų ir tikėjimo tiesų neišmanančiais kunigais, nemokančiais lietuvių kalbos, palaidai gyvenančiais. Problema, matyt, kilo dėl kunigų trūkumo ir todėl, kad retas klebonas rezidavo savo parapijose. Klebonai dažniausiai samdė vikarus, o patys gyveno kur nors kitur ar savo privačiose valdose. Panašu, kad jiems labiau rūpėjo iš parapijų gaunamos pajamos, o ne parapijiečių sielovada.

Nors ir buvo reikalaujama registruoti krikštą, santuokas, retas kunigas tai darė. Vizitatoriui M.Goslickis parodė mažutę, blogai tvarkomą krikšto knygą.

T.Pekulas susidūrė Varniuose ir su tuo, kas buvo nutikę kai kuriose kitose parapijose – kunigai, net kanauninkai, atvirai gyveno su sugyventinėmis. Jas iš šešių kanauninkų turėjo ir trys Žemaičių vyskupystės kanauninkai – Benediktas Kotarskis, Baltazaras Ulickis, Motiejus Strijkovskis. Beje, pastarasis nebuvo kunigas – turėjo tik žemesniuosius akolito šventinimus. Sugyventinę turėjo ir Katedros vikaras Jonas.

Parapinėje Šv. Aleksandro bažnyčioje M.Goslickis parodė vizitatoriui savo suplyšusius bažnytinius drabužius. Jis vieną savaitę reziduodavo Žarėnuose, kitą – Varniuose. Pamokslų Šv. Aleksandro bažnyčioje jis nesakydavo, tai darė Katedroje, nes ten nebuvo kam kitam pamokslauti. Bet kai išvykdavo į Žarėnus, pamokslų ir Katedroje nelikdavo.

Jis vaikų tikybos nemokė, nes neva tie nesusirenka. Nepaskelbė ir Tridento bažnytinio susirinkimo nutarimų apie slaptas santuokas, nes jų neturėjo. Kunigas patvirtino, kad bažnyčioje tuokiasi tik Varnių miestelėnai, o kiti – savo namuose, kaimuose.

Labai retai teikė išpažinties, komunijos bei paskutinio patepimo sakramentus, nes, panašu, parapijiečiams jie nelabai rūpėjo, todėl daugelis mirdavo be išpažinties ir paskutinio patepimo. Apskritai parapijiečių netraukė išpažintis, nes retai ją kas bent kartą per metus atlikdavo. Neragindavo parapijiečių priimti ir Sutvirtinimo sakramento.

Kunigas papasakojo savo lėšomis išlaikantis du pasauliečius bei vieną galvijų piemenį, moterį su vyru ir jų dukrą. Dar laikė mergaitę, kurią už pusantros kapos grašių įkeitė jos motina. Mergaitė dirbo kunigui, kol motina grąžins pinigus. Grynais pinigais M.Goslickis per metus gaudavo aštuonias kapas grašių pajamų, valdė dešimt valakų žemės, surinkdavo apie dvylika statinių kviečių, tiek pat rugių, 20 statinių avižų.

T.Pekulas nepasitenkindavo apklausdamas vien kunigus, bet pasikviesdavo ir parapijiečius. Jie pranešė, kad klebonas Šv. Aleksandro bažnyčioje niekuomet arba retai sako pamokslus. Niekada nepakviečia mokytis tikybos. Bet didesnių priekaištų dėl M.Goslickio parapijiečiai neišsakė.

Jei kanauninkai nereziduodavo vyskupijos sostinėje – Medininkuose (Varniuose), jie Katedroje privalėjo išlaikyti po vieną vikarą. Varniuose tuo metu iš kanauninkų rezidavo tik Motiejus Strijkovskis, bet jis nebuvo kunigas, todėl, anot Katedros vikaro Jono, iš jo maža buvo naudos. Sprendžiant iš T.Pekulo vizitacijos akto, Katedroje nuolat būta tik vieno vikaro – Jono, o pamokslus sakydavo Šv. Aleksandro bažnyčios klebonas.

Tačiau ir tas vienintelis Katedros vikaras Jonas, atvykęs iš Lenkijos Gniezno vyskupijos, buvo ne tik apsileidęs ir pasileidęs (turėjo sugyventinę), bet dar ir menkai išprusęs, netgi įžūlus, nes apklausiamas T.Pekulo, šaipėsi. Vikaras dėvėjo labiau kažkokį kaimietišką drabužį nei kunigo rūbus ir taip apsirengęs laikė šv. Mišias, o jas laikydamas darė tiek daug netinkamų dalykų, kad buvo vertas suspendavimo. T.Pekulas vikaro nesuspendavo vien dėl didelio kunigų trūkumo, bet pasiuntė pasitaisyti į kalėjimą. Iš to galima spręsti tikriausiai Varniuose buvus prasižengusiems kunigams skirtą kalėjimą arba tai buvo Varnių miestui priklausęs kalėjimas. 

Šv. Aleksandro bažnyčia XVII amžiuje

1640 metais vizituota Šv. Aleksandro bažnyčia. Vizitacijos akte užsimenama, kad ši bažnyčia „iš naujo yra pastatoma ir atnaujinama nuoširdžiu rūpesčiu ir lėšomis Jo Šviesybės ir Prakilnybės pono Jurgio Tiškevičiaus, Žemaičių vyskupo“, o ankstesnis pastatas buvo labai senas.

XVII amžiaus vizitacijų aktuose jau nebekonstatuojamas bažnyčių apleidimas ir kunigų apsileidimas, kartais įrašomi nedideli trūkumai ir nežymūs liturgijos atlikimo nesklandumai.

Akte rašoma, kad bažnyčios reikmenys tvarkingi ir prižiūrimi, deramai rašomos metrikų knygos.

Bažnyčios klebonu buvo Jonas Bernotavičius, į kunigus įšventintas 1602 metais. Jis pamokslams naudojo Vujeko „Postilę“. Kunigas įpareigotas greičiau baigti įrengti bažnyčios vertybių saugyklą, o vieną raktą perduoti patikimam miestelėnui, kitą laikyti pas save.

Vizitacijos akte neaprašoma nei pati bažnyčia, kuri dar nebaigta, nei jos altoriai.

1640 metų vizitacijos akte aprašoma dar statoma Šv. Aleksandro bažnyčia neilgai stovėjo.

1675 metų vizitacijos akte minima, kad nauja bažnyčia pastatyta kunigo Kazimiero Sirgelevičiaus „neseniai, praėjusiais metais, po gaisro“.

Kazimieras Sirgelevičius rūpinosi ir Viržuvėnų bažnyčia. Ši vizitacijos akto detalė labai svarbi, kadangi daug kur rašoma, kad bažnyčia Janapolėje pastatyta tik XVIII amžiuje. Akte lotyniškai parašyta: „Parochum agit rndus dnus Casimirus Syrgielewicz, habet filialem ecclesiam Wierżowanis...“ Tekstas lietuviškai: „Parapiją valdo kunigas Kazimieras Sirgelevičius, turi filijinę bažnyčią Viržuvėnuose...“

(Bus daugiau)

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama