Kalbos kiemo dovanos ir pamokos

Kas suskaičiuos, kiek per kelis dešimtmečius Jono Kazlausko tėviškėje išdalinta dovanų, kiek pamokų čia gauta ir išmokta. Dovana jau pats Kazlauskų kiemas, Nemuno apjuosta įspūdingo grožio vieta ir širdingi, svetingi jo šeimininkai, kurie surinkusiųjų gausybėje pastebi, rodos, kiekvieną ir džiaugiasi pamiršę visus pasiruošimo šventei rūpesčius, nes juk menki juokai lauke priimti tokį būrį žmonių lietuviškos vasaros dieną, kai negali žinoti: nustos lyti ar ne.
Dovana išgirsti, kai čia atvažiavę Vilniaus universiteto profesoriai vis pasidžiaugia, jog lietuvių kalba, jos tyrinėjimais domisi pasaulio universitetai ir kad auga, tvirtėja jaunoji baltistų karta. To įrodymas – devintasis Jono Kazlausko premijos laureatas profesorius Jurgis Pakerys, neseniai skaitęs paskaitas Pensilvanijos universitete, į kurį sovietinė valdžia neišleido profesoriaus Jono Kazlausko.
Birštone pragyventus metus skaičiuoju nuo rugpjūčio 1-osios ir tos dienos pavakarę Matiešionyse priimu kaip likimo dovaną. Prasmingesnės sau ir nesugalvočiau. Ne tik dėl čia sutinkamų žmonių, išgirstų kalbų ir dainų. Čia gera mąstyti apie gyvenimą, apie laiką ir apie tai, kaip greitai jis pralekia. Jau penkiolika metų praėjo, kai savo geriausio draugo gimtinėje paskutinį kartą svečiavosi Justinas Marcinkevičius. Aktoriui Petrui Venslovui deklamuojant poeto eilėraštį „O tėviške“, tolumoje sumykė karvė, tarsi išgirdusi: „...šiltas karvės snuki,/komunija, prilipus gomury“. Rodos, to negalėjo būti, gal pasigirdo. Bet ne, akimirkai stabtelėjo aktorius, nuščiuvo susirinkusieji. Gražių netikėtumų netrūko ir šiemetinėje šventėje. Artėjant jos pradžiai smarkus lietus staiga liovėsi, o danguje pasirodė ne tik saulė – ir vaivorykštė. Kalbos kiemui dovanų negaili ne vien žmonės – ir dangus.
O kokios gi kalbos kiemo pamokos? Pasaulio scenose laukiamas solistas Vaidas Vyšniauskas pabrėžė, kad savo šalyje reikia dainuoti lietuviškai, to mokė ir maestro Virgilijus Noreika, o profesorius Jurgis Pakerys patarė, ką kiekvienas galėtume padaryti, saugant ir puoselėjant gimtąją kalbą. Pirmiausia, lietuviškai kalbėti savo šeimose, su vaikais, kitais artimaisiais. Kai daugėja gyvenančiųjų svetur ir kai gausėja mišrių santuokų, tai darosi itin reikšminga. Kita užduotis saugant kalbą – skaityti geras lietuviškas knygas, bent po dešimt puslapių per dieną. Na, o trečiąjį darbą savo kalbai turbūt jau dažnas apleidome: reikėtų bent po sakinį kitą kasdien parašyti ranka.
Kad ir kokios gražios bebūtų mokslininkų, kalbininkų pagerbimo šventės, suprantame, kad jie vieni neišsaugos mūsų kalbos, kad ja rūpintis privalome visi: ja šnekantys, ja rašantys, ja skaitantys. Ir atidarantys naujus viešbučius, kavines, parduotuves – be svetimžodžių pavadinimuose ne tik galima, bet ir būtina apsieiti.
P. S. Kadangi vis daugiau žmonių naudojasi internetu, atsiliepdama į profesoriaus Jurgio Pakerio patarimą skaityti geras, puikia kalba parašytas lietuviškas knygas, dalinuosi žinia, kad neseniai išleista nauja, elektroninė Viktorijos Daujotytės knyga „Smulkioji lituanistika“: https://ibiblioteka.lt/metis/publication/LIBIS000000868150 . Profesorė sakė, kad „popierinės“ jos nebus. Knygoje – ir apie Justiną Marcinkevičių, ir apie Salomėją Nėrį. Ačiū profesorei Viktorijai Daujotytei už devintąjį Jono Kazlausko premijos laureatą, baltistikos profesorių Jurgį Pakerį, ačiū už knygas – jos augina, jos stiprina, į jas gali atsiremti, o skaitant „Kai rašai, nebijai“ – ir paverkti. Kartais to reikia. Kad galėtum šypsotis ir žmonėms, ir gyvenimui.

Genovaitė

Jono Kazlausko vardo premija – prof. dr. Jurgiui Pakeriui

Prof. dr. J. Pakerys – Vilniaus universiteto absolventas, įgijęs lietuvių filologijos ir baltistinį kalbotyros išsilavinimą. 2005 m. Vilniaus universitete jis apgynė daktaro disertaciją „XVI a. Mažosios Lietuvos spaudinių mišriųjų ir priesaginių veiksmažodžių daryba“ ir nuo tada dirba šiame universitete bei yra Baltistikos katedros profesorius.
Jis dėsto dalykus „Kalbotyros įvadas“, „Kalbų tipologijos įvadas“, „Lietuvos kalbų kontaktai ir kontekstai“ bakalauro pakopos studentams, magistrantams – dalykus „Bendroji morfologija“, „Baltijos jūros regionas kaip lingvistinis arealas“, vadovauja visų pakopų tiriamiesiems darbams. 2005–2010 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. Laureatas yra skaitęs kursus, paskaitas apie baltų kalbas ir jų reiškinius įvairiuose užsienio – Latvijos, Frankfurto, Helsinkio, Prinstono bei kituose universitetuose, dalyvavęs tarptautiniuose mokslo kongresuose ir konferencijose, vadovavęs įvairiems mokslo tiriamiesiems projektams bei juose dalyvavęs. Tarptautiniu mastu pripažintuose leidiniuose jis paskelbė daugiau nei 40 straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis. Dalis jų skirta baltų kalbų veiksmažodžių tyrimams, kiti – lietuvių kalbos žodžių darybos klausimams.

 95-ąjį kalbininko Jono Kazlausko gimtadienį tėviškė pasitiko ir su naujais atminimo ženklais – atnaujintu stendu, pasakojančiu apie profesoriaus gyvenimą bei darbus, ir poeto Justino Marcinkevičiaus kelio ženklu.
Šis ženklas Matiešionyse pastatytas neatsitiktinai. Prienų Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės priminimu, Jonas Kazlauskas ir Justinas Marcinkevičius – du viso gyvenimo draugai, kartu mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kartu studijavo Vilniaus universitete, buvo pirmieji, kurie turėjo išeiti iš namų, o tas kelias už vartų ir traukė, ir gąsdino. Labai norėjosi būti kartu, lyg ir stipresni jausdavosi, labiau savo jėgomis pasitikintys. Just. Marcinkevičius džiaugėsi, kad šalia buvo žmogus, kuris, jeigu sakė, tai tikrai žinojo, kad taip ir yra, jeigu ką darė, tai tikrai buvo įsitikinęs, kad taip ir reikia daryti.
Biblioteka nuosekliai ir kantriai ėjo Justino Marcinkevičiaus keliu, siekdama regioninio kultūros kelio sertifikavimo. Šiais metais sertifikatas gautas. Šiandiena tik patvirtina ir įrodo, kad eita teisinga linkme. Direktorė dėkojo Birštono savivaldybės vadovams, merei Nijolei Dirginčienei, kolegoms bibliotekininkams ir muziejininkams už iniciatyvos palaikymą, partnerystę, bičiulystę ir bendradarbiavimą. Ir, žinoma, pati didžiausia padėka buvo skirta sodybos šeimininkams Birutei ir Virginijui Kazlauskams už gražią draugystę ir sutikimą įtraukti kalbininko Jono Kazlausko tėviškę į lankytinų regiono kultūros paveldo objektų sąrašą.

Bendrai nuotraukai po žymaus mūsų kraštiečio tėviškės dangumi sustojo Vilniaus universiteto baltistai, profesoriaus dukra Eglė su vyru, ženkliai prisidėję prie VU įsteigtos Jono Kazlausko vardo premijos perspektyviam jaunajam mokslininkui, europarlamentaras Vytenis Andriukaitis, Birštono ir Prienų rajono savivaldybių vadovai, renginio organizatoriai, atlikėjai ir Jono Kazlausko atminimo Matiešionyse puoselėtojai, sodybos šeimininkai Kazlauskai.

Autorius: Laikraštis „Gyvenimas“

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama