Sakraliniai lobiai Čiurlionio muziejuje: lietuviškuoju da Vinčiu vadinamo V. Svirskio kryžiai ir 4 tūkstančiai šventųjų
Kas vyksta
Turinį įkėlė
Ką reiškia atsidurti tarp 4 tūkstančių šventųjų skulptūrėlių ir prisiliesti prie lietuviškojo da Vinčio – dievdirbio Vinco Svirskio kryžių? Užėjus į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų laukia ypatingos sakralinės patirtys.
Pasiteiravus, kur Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi sakraliniai lobiai, Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratorė Vilma Kilinskienė pirmiausia nusiveda į Kryžių kiemelį, kur dažnai giedamos sutartinės, po to keliaujame į Liaudies meno skyriaus fondą – čia į mus žvelgia 4 tūkstančiai šventųjų. Tiesa, jie stovi už stiklo ir yra mediniai.
Kryžių kiemelyje – išgelbėti kryžiai
Kryžių kiemelyje eksponuojama paroda „Kryžių Lietuva“. Dėmesį prikausto dideli mediniai kryžiai. Anksčiau jie stovėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, prie Amžinosios ugnies aukuro, tačiau 1957 m. tuometinis Karo muziejaus direktorius Juozas Apuokas-Maksimavičius liepė juos nugriauti ir sudeginti. Kol kryžiai suversti gulėjo, M. K. Čiurlionio muziejininkai naktį juos išgelbėjo – sunešė į šį kiemelį. Atgavus Nepriklausomybę pagal juos buvo atkurti dabar šalia Amžinosios ugnies esantys kryžiai.
Pasak muziejininkės, seniau kiekvienas valstietis savo sodyboje turėdavo koplytėlių, šalia namo pastatydavo kryžių. Kryžius reiškė prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklą, šalia jo melstasi, prašyta Dievo pagalbos, o už malones dėkota. Tikėta, kad tai galinga apsauga nuo ligų, karų, marų, okupantų, gaisrų. Kryžius statydavo ir darant įžadus, pvz., išeinant į karą. Pastačius, pirmiausia juos pašventindavo.
Prie kryžiaus reikėdavo nusiimti kepurę, persižegnoti, sukalbėti maldą: „Garbiname Tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.“
Vyksta sutartinių maratonai
Šiuos sakralinius objektus statydavo ir laukuose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Pakelėse prieš šventintų kryžių nespėtus pakrikštyti vaikelius laidodavo, mat, anuomet jų neleisdavo laidoti kapinėse. Kryžius ženklindavo kaimo pradžią ir pabaigą. Įdomu, kad rinkdamasis nuotaką jaunuolis, važiuodamas per kaimą stebėdavo kieno kryžius kieme dailesnis, tai reikšdavo, kad čia gyvena dori, pamaldūs, tvarkingi žmonės.
Per Kryžiaus dienas žmonės anksčiau eidavo į procesijas ir su maldomis keliaudavo nuo vieno kaimo kryžiaus iki kito.
Kryžiai buvo ir tyli kova prieš okupantus, mat Carinė Rusija, o vėliau sovietų valdžia draudė statyti kryžius, juos pjaudavo, naikindavo. Tačiau po nakties kryžiai ir vėl atsirasdavo, formuodavosi Kryžių kalnai ir kalneliai.
Šiame kiemelyje verta užversti galvą į viršų – išvysite įspūdingas geležines XIX a. kryžių viršūnes. Tokios viršūnės anksčiau puošdavo bažnyčias, varpines, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles. Viršūnėse vaizduoti baltiški ženklai: kryžius, saulė, mėnulis, žvaigždės, apskritimai ir kt., vėliau juos papildė Kristaus ir Marijos monogramos, taurė, širdis, apvaizdos akis.
Kryžių kiemelyje dažnai giedamos sutartinės, o kasmet rugpjūčio 14 d. vyksta sutartinių maratonas „Suburtynė“ – nenutrūkstamai giedama visą parą.
Vincas Svirskis – lietuviškasis da Vinčis
Penkis ekspozicijoje matomus kryžius pagamino žymiausias lietuvių dievdirbys – Vincas Svirskis (1835-1916).
Jis kilo iš laisvųjų valstiečių, tėvai keliaudavo po dvarus, tad sūnus turėjo galimybę stebėti dvarų kultūrą. Be to, jis lotyniškai giedojo mišiose ir net mokėsi tapybos pas žinomą dailininką Mykolą Elvyrą Andriolį. Daugybė matytų barokinių bažnyčių jį įkvėpė savitai stilistinei raiškai, kurią galima pavadinti liaudiškuoju baroku.
„Vincas Svirskis buvo lietuviškasis da Vinčis: išradėjas, jis bandė kurti sklandytuvus, skraidančias mašinas, girnas, kurios pačios maltų, užsiėmė inžinerija. Kokių tik nuotykių jam nebuvo nutikę – kartą gamindamas oro balioną net kaimyno kluoną padegė… Savo veikla jis atspindi dievdirbių gyvenimo būdą: jie nuolat keliaudavo, dažniausiai neturėdavo savo šeimos, nuolatinės gyvenamosios vietos, dirbdami apsistodavo pas užsakovus, o baigę darbus keliaudavo toliau. Dievdirbiai dažnai net neimdavo atlygio, apie V. Svirskį pasakojama, kad jei jam užmokėdavo, jis už tuos pinigus pripirkdavo saldainių ir išdalindavo vaikams“, – sakė muziejininkė V. Kilinskienė.
Per gyvenimą V. Svirskis sukūrė daugiau kaip 200 kryžių, juos gamino iš ąžuolo. Dirbdamas jis giedodavo šventas giesmes, laikydavosi rimties, buvo stipriai tikintis Dievu. Gyvendamas spaudos draudimo laikais, jis užsispyrusiai ant visų kryžių užrašus išdroždavo tik lietuvių kalba, be to, palaikė ryšius su knygnešiais, pats platino uždraustą spaudą.
Išliko baublys
Kryžių kiemelyje matyti iš ąžuolinio tuščiavidurio rąsto, vadinamo baubliu, sukurta koplytėlė, kurios viduje stovėjo šventojo skulptūrėlė. Tokios koplytėlės buvo itin retos. Baubliu jos vadintos, nes kai vėjas patenka į koplytėlės vidų – girdėti neįprastas baubimo garsas.
Ekspozicijoje matyti koplytėlė su šv. Jono Nepomuko skulptūrėle. Tai čekų šventasis, globojantis nuo vandens stichijų. Pagal populiarumą Lietuvoje jis buvo trečias šventasis po Marijos ir Kristaus. XIX a. valstiečiams dievukai koplytėlėse reikšdavo saugotojus nuo pavojų, padėjėjus svarbiose situacijose, namų sergėtojus. Seniau žmonės tikėjo, kad jei išimi dievuką iš koplytėlės – jis nebetenka savo galių.
Ši koplytėlė anksčiau stovėjo ant kalno Vaidatonių kaime (tarp Girdiškės ir Stulgių, Tauragės apskr.).
Įdomu, kad Mosėdyje (Žemaitija) dažna sodyba dar turi koplytėles su užuolaidėlėmis, skulptūrėlėmis, kurios yra net rengiamos.
„Žemaitijoje ši tradicija dar gyva“, – džiaugėsi muziejininkė. Beje, žemaičiai koplytėles stato žemai – ant žemės, akmens, o aukštaičiai kabina aukštai medyje.
4 tūkstančiai šventųjų
Koridoriumi atkeliaujame į Liaudies meno skyriaus fondą. Prasiveria saugyklos durys ir atsiduriame akistatoje su 4 tūkstančiais šventųjų.
Muziejininkė V. Kilinskienė vardino už stiklo matomus šventuosius: šv. Ona, šv. Rokų kampelis, kurių gausiame būryje ir šv. Rokas su paukšteliu, o ne šuneliu, kaip įprasta; toliau matyti Šv. Izidorius, šventųjų moterų eilutė, šv. Juozapas, šv. Antanas, šventoji Šeima, šv. Jurgis, beje, šv. Jurgio dieną buvo genami gyvuliai į laukus, tai reikšdavo pavasario pradžią.
„Šventieji maždaug 95 proc. yra kankiniai ir vaizduojami su kankinystės atributais. Dažniausiai vienoje rankoje jie laiko palmės šakelę, o kitoje – savo kankinystės įrankį. Šv. Agota matoma su duonos kepaliuku, šv. Barbora – vienoje rankoje su kalaviju, o kitoje – su taure ir ostija“, – vardino muziejininkė.
Pažymima, kad ekspozicijoje mažai yra Lietuvos globėjo šv. Kazimiero skulptūrėlių, nes valstiečiams globėjai nuo nelaimių buvo žymiai aktualesni.
Pagal gabaritus stambiausi eksponatai – šv. Florijonai, saugantys nuo gaisro. Kiekvienas rimtesnis miestelis anksčiau aikštės centre statydavo būtent šv. Florijono paminklą.
Rūpintojėlį įvertino Paryžiuje
Liaudies meno ekspozicijoje itin vertingas yra Rūpintojėlis, pagal kurį 1937 m. Vytautas Kašuba ir Juozas Mikėnas išdrožė didžiulį Rūpintojėlį, atstovavusį Lietuvai pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir pelniusį didįjį prizą. Šis eksponatas dažniausiai vežamas į kitus muziejus.
Saugykloje atskirai suformuotas Kristaus kampelis, kur eksponatai pasakoja istoriją nuo jo gimimo iki prisikėlimo. Čia pat matyti pelikanas.
„Bažnyčios altoriaus vienoje pusėje yra pelikanas, kitoje – avinėlis. Pelikanas simbolizuoja Kristaus Kūną, atiduotą už žmoniją, o avinėlis – Kristaus Kraują“, – aiškino muziejininkė.
Dėmesį kausto ekspozicijoje matoma trikampyje vaizduojama akis. Aiškinama, kad tai – Dievo apvaizdos akis, o trikampis simbolizuoja trejybę.
„Akis trikampyje reiškia, kad Dievas viską mato“, – pažymėjo muziejininkė.
Skaralinius muziejuje saugomus eksponatus gamino ne tik Vincas Svirskis, bet ir kiti žinomi liaudies skulptoriai: Ksaveras Danauskas, K. Varnelis, J. Bieliauskas ir kiti, o taip pat ir nežinomi liaudies meistrai.
Įdomiausia – simbolika
Apie dešimt metų Liaudies meno skyriuje dirbanti Vilma Kilinskienė atskleidė, kad darbe jai įdomiausia simbolika. Didelį įspūdį jai paliko bakalauro darbe tyrinėta Veliuonos bažnyčios ikonografija.
„Šventieji su atributais man buvo didelis atradimas, neįtikėtinai sudomino. Pavyzdžiui, Pieta – Sopulingoji Dievo motina, turinti 7 kalavijus širdyje, jie vaizduoja septynis sopulius. Liaudies mene nėra nieko atsitiktinio, viskas turi gilesnę prasmę“, – įsitikino V. Kilinskienė. Iš kur į muziejų atkeliavo šie eksponatai?
„XX a. pr. Kauno meno mokyklos mokytojai su studentais išvažiavo į kaimus, ekspedicijas, mūsų didžioji dalis dievukų atkeliavę iš ten – iš Žemaitijos. Vyrauja medis, dažniausias liepa, yra obels, ąžuolo“, – teigė V. Kilinskienė.
Pagaminus sakralinius objektus pirmas darbas būdavo juos pašventinti. Kadangi visi drožėjai liaudies meistrai, o šventindavo bažnyčia, būdavo, kad valstietis kažką ne taip pavaizduoja, o netinkamų kunigai nešventina, tad meistrai imdavosi gudrybių – į koplytėlę pridėdavo daug dievelių ir viską pašventindavo kartu.
Liaudies grafika – ant skrynių ir sienų
Liaudies meno skyriuje saugomi ir XIX a. medžio raižiniai. Juos valstiečiai seniau naudodavo namų viduje ant sienų, skrynių, antvožų. Darbus išraižydavo raižytojai.
Raižiniai saugodavo nuo konkrečių dalykų, kaip ir dievukų skulptūrėlės. Kiti buvo keičiami liturginių metų bėgyje, Velykų, Kalėdų metu ir pan. Populiarus buvo raižinys su dvylika Jėzaus apaštalų. Šiuo metu raižiniai saugomi saugykloje.
Autorius: Skirmantė Javaitytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
