Rūpėjo tai, kas lietuviška vidumi ir išore
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Šią liepą minimos Juzės Liudos Augustaitytės-Vaičiūnienės (1895 07 16–1974 02 28) 130-osios gimimo metinės.
Daugiaspalvė Juzė
Mažučių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, gimusi, Čikagoje mirusi išeivijos poetė buvo itin spalvinga asmenybė, nors sovietinių mokyklų vadovėliai apie ją tylėjo ir bent keletas mokinių kartų užaugo negirdėjusios jos vardo. O išgirsti buvo verta, nes Juzė, artimųjų vadinta Juoze, buvo ne tik poetė, bet ir pedagogė, skautė, kūno kultūros ir tautinio kostiumo puoselėtoja, dramaturgė, publicistė. Kaip viename žmoguje gali sutilpti tiek talentų, suprasti sunku. Juo labiau kad Juzės gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas – jį paženklino istoriniai kataklizmai ir iššūkiai.
1913–16 m. mergina mokėsi Kauno „Saulės“ mokytojų kursuose, kuriuos baigė Voroneže, Rusijoje. 1916–1917 m. lankė Aukštuosius moterų kursus Sankt Peterburge ir Odesoje, Ukrainoje. 1919 m. sukūrusi šeimą, J. L. Augustaitytė-Vaičiūnienė 1920 m. Kaune baigė Jono Jablonskio lietuvių kalbos kursus, 1929 m. – Švietimo ministerijos kūno kultūros kursus. 1918–1920 m. ir 1938–1940 m. ji mokytojavo Kaune, 1920–1938 m. – Marijampolėje.
Pirmuosius eilėraščius Juzė Liuda pradėjo publikuoti 1915 m. moksleivių spaudoje, vėliau spausdinosi kultūriniuose ir religiniuose žurnaluose. 1931 m. J. L. Augustaitytė-Vaičiūnienė išleido lyrikos rinkinį „Su baltu nuometu“.
1944 m. kraštietė pasitraukė į Vokietiją, kur mokytojavo lietuviškose mokyklose, o 1950 m. persikėlė į JAV. Būtent išeivijoje pasirodė daugiausia jos poezijos rinkinių: „Skeveldros“ (1946), „Žvaigždėtos naktys“ (1952), „Ant aukuro laiptų“ (1961), „Rūpestis“ (1970).
Sūnus Jonas jau po motinos mirties rengė spaudai du J. L. Augustaitytės-Vaičiūnienės dramaturginius veikalus „Lietuvių vestuvės“ ir „Eglė, Žalčių karalienė“. Šį darbą po Jono mirties užbaigė jo žmona Laima Vaičiūnienė, dramos buvo išleistos 1982 m.
J. L. Augustaitytė-Vaičiūnienė taip pat yra parašiusi ir publicistinių knygų: „Tautinių šokių takais“ (1970), „Nepriklausomos Lietuvos mokytojas ir jo darbo aplinkybės“ (1970), „Dainų šventės laukuose“ (1972). Amerikos periodinėje spaudoje kraštietė paskelbė straipsnių, žurnalas „Aidai“ spausdino jos poeziją.
Sugrąžino tautinio kostiumo madą
Būna poetų, kurie į poeziją sudeda visą savo asmenybę. Tačiau būna poetų, kuriems poezija yra būdas išreikšti vieną iš savo asmenybės plotmių. Pastarasis atvejis – Juzės. Tai, ką turėjo pasakyti pasauliui, ji atskleidė ne tik savo eilėmis, bet ir veikla. Kokia yra jos veiklos ir kūrybos sąsaja? Pažvelkime į vieną tos veiklos sričių – kūno kultūrą ir šios sąsają su lyrikės kūryba.
Petro Jurgėlos knygoje „Lietuviškoji skautija“ (1975) rašoma, kad dirbdama Marijampolėje Juzė pradėjo ieškoti pagrindų tautinei kūno kultūros sistemai sukurti. Tai darė tyrinėdama lietuviškus šokius, ratelius ir žaidimus. Remdamasi jų elementais, sukūrė išraiškos pratimus su tautinių šokių elementais. Juos pamatęs Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas pedagogę pakvietė į gimnazijų sporto varžybas Kaune. Ten ji laimėjo I vietą ir sukėlė naują tautinės kultūros puoselėjimo bangą. Taip atsirado poreikis mokinėms įsigyti tautinius rūbus.
Galiausiai Marijampolės skaučių vienetuose gimusi idėja paplito po visą Lietuvą. Ši mokinių mada perėjo į plačiąją visuomenę, atgimė tradicija vestuvėse puoštis tautiniais rūbais. Taigi J. L. Augustaitytės-Vaičiūnienės pastangos dėl profesionaliosios etnokultūros yra neįkainojamos. Iš šio pavyzdžio matyti, kad Juzei rūpėjo regimoji tautinės kultūros išraiška – judesys ir kostiumas.
Papročių kultūra
Ieškodama tautinės kūno kultūros Juzė ieškojo ir tautinės dvasios. Dramoje „Lietuvių vestuvės“ ji siekė perteikti ne jaunųjų jausmų ar santykių istoriją, o etnologiškai tikslų vestuvinių papročių vaizdą. Pagrindinis veikėjas šioje dramoje yra ne konkretus asmuo, o pats lietuviškumas – tas, kurį perteikia tautinis kostiumas ir prie kurio šliejasi dainos, šokiai, pašnekesiai, sąmojai, daiktai, visa gyvenimo visuma.
„Lietuvių vestuvės“ atrodo kaip liaudies dainų ir posakių rinkinys, nors įvairus, bet organiškas ir keliantis nuostabą. Kūno kultūra perauga į papročių kultūrą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad J. L. Augustaitytei-Vaičiūnienei rūpėjo tai, kas lietuviška vidumi bei išore. Apie tai byloja visa jos poetinė kūryba ir veikla.
Kas yra lietuviška? Atsakyti sunku. Mūsų kultūra, regis, vis daro ieško atsakymo. Tačiau paskutinis Juzės eilėraščių rinkinys „Rūpestis“ užmena mįslę. Nors lietuviškumo užuominos jame nėra tiesmukos, skaitydami jaučiame kažką neapčiuopiamą, tačiau nepaprastai savą – lyg lietuviško kraujo tekėjimą, išreiškiantį save įvaizdžiais ir intonacijomis. Ar tai nėra nebylus atsakymas į klausimą?
Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
