Protėvių takais

Protėvių takais...Protėvių takais Jonas DIKŠAITIS Pokario metais sovietmečiu pagrindinis transportas bent mūsų šeimoje buvo dviratis. Visi šeimos nariai juos turėjome. Aš buvau laimingas, kai tėvas man nupirko vaikišką „Ereliuką“. Dviračiais važinėjome visur – į mokyklą ir į svečius, į bažnyčias ir į kapines, į turgų ar net ekskursijas. Bet dabar jau įpusėjo trečiasis XXI amžiaus dešimtmetis. Vaikai ir anūkai įsikūrę toli nuo senelių tėviškės, tik retkarčiais užklysta pavasaroti. Praėjusią vasarą kilo mintis pakviesti visus į dviračių žygį „Protėvių takais“. Žygis startavo iš mūsų sodybos Kunigiškiuose ir tęsėsi per Deferencijos, Juodpetrių, Balčiškės kaimus, toliau link Batakių užsukant į Liausginų kapinaites, kur ilsisi senoliai, tada į Pašešuvį prie Šešuvės vingių, kur buvo mano mamos, anūkų močiutės, tėviškės sodyba, ir galiausiai tėvų ir protėvių lankyta Batakių liuteronų bažnyčia su galimybe pasiklausyti restauruotų senovinių vargonų skambesio, kuriais dar ir senelio grota. Pirma stotelė buvo pravažiavus Naudvario mišką, Deferencijos kaimą, kur dar gyvuoja keletas sodybų, privažiavus erdvų dabartinio ūkininko javais užsėtą lauką buvusiame Juodpetrių kaime, kur kadaise buvo nors ir kaimo pakraštys, bet tų laikų kultūrinis centras... Toks buvo šiek tiek kitokia prasme ir tarpukariu, kai čia buvo gausiai lankomi surinkimai, vykdavę ne vienoje sodyboje, kur buvo skaitomas šventasis Raštas, sakytojų ir net kunigų pamoksluose raginimai laikytis 10-ties Dievo įsakymų ir daug giedama. Jaunimo organizuojamas net chorinis giedojimas. Prie mokyklos vykdomos kalėdinės eglutės šventės vaikams. Tokia veikla pasižymėjo šis kraštas todėl, kad čia gyventa bemaž vien evangelikų. Tik keletas šeimų buvo katalikiškos. Taigi žygio dalyviams toliau pasakoju: „Va ten, dešiniau, kur žaliuoja šiuolaikinis kas keli metai „šienaujamas“ gluosnių miškas, buvo mano, beje, ir mano tėvo praėjusio šimtmečio pradžioje įsteigta pradinė mokykla. Kairėje pusėje tolumoje matosi medžiai, tai ten, mano tėviškėje prie Aglūnos Intako, krante, senelio sodinti ąžuolai. Štai čia arčiau ant tos kalvelės buvo jau pokariu įsteigta septynmetė mokykla. Ten priešakyje matosi geležinkelis. Karo metu čia buvo nuverstas vokiečių garvežys partizanams sugadinus bėgių tvirtinimą. Eidami į mokyklą mes matydavome duobę, kur buvo nuvirtęs garvežys. Po tos avarijos kaimas bijojo vokiečių armijos keršto. Tame visame plote buvo 12 sodžių, už Aglūnos dešinajame jos krante dar dešimt sodybų, už geležinkelio iki Ožkagirės dar tiek pat...“ „O kur ir kodėl visa tai dingo?“ – mano pasakojimą pertraukė susidomėję paaugliai anūkai. Bet detalesniam pasakojimui nebuvo laiko. Žygyje numatytos aštuonios stotelės... Padalintas Juodpetrių kaimas „Tauragės kurjeryje“ gana dažnai galima paskaityti Alvydo Jancevičiaus senų nepapasakotų istorijų apie žymius žmones, kilusius iš mūsų krašto ar tik pravažiavusius pro Tauragę. Įdomu paskaityti apie miestelių negirdėtus istorinius faktus, apie senus pastatus ar griūvančius dvarus. Manau, nykstančių kaimų ir mokyklų istorijos bei ten ypač pokariu dirbę žmonės taip pat verti dėmesio, apie juos ir norisi priminti. Taigi pasakojimą apie Juodpetrių kaimą ir kai kurias istorines ne tik pokario detales ir kur dingo pietinės to kaimo dalies sodybos, pratęsiu remdamasis ne tik savo, bet ir vyresnių kraštiečių prisiminimais. Senovės lietuviams, taip pat šio krašto žmonėms, pavardės ar kaimų pavadinimai dažniausiai turėdavo kažką reikšti, atspindėti žmonių būdą ar vietovės ypatumus. Šio krašto gudragalvių dėka kaimo besikartojančių pavardžių šeimininkai turėjo pravardes. Bendikai – Vejinis, Kalvajonis, Naubendikis, Pienius, Žagarinis. Tunaičiai – Berkšinuks, Kriaučiuks, Garbanius, Didkasparis. Liorančai – Kiauzeris, Putrius, Jonušaičiai – Įstreikis, Dvarpetris. Atsikratyti pravardės galima buvo tik išvykus ar persikėlus gyventi į kitą vietovę. Gana keisto pavadinimo kaimas Juodpetriai, jei tai reikštų juodadarbius Petrus, turėtų būti gana mažas. Tačiau jis gana didelis, besitęsiantis iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 6 kilometrus, kurį į dvi dalis kadaise dalijo tik ta pačia kryptimi tekantis upelis Aglūna (tik taip jį vadino tėvai, senelis ir mes, vaikai). Į kaimo šiaurinę dalį atiteka du lygiaverčiai upeliai. Vienas atiteka į Juodpetrius per Pužiškę, kitas – per Lapurvį. Kadaise abiejų kaimelių gyventojams, matyt, atrodė, kad jų upelis reikšmingesnis ir vertas vadintis pagrindiniu upės vardu, o ne būti intaku. Matyt, todėl abu tapo vadinami tuo pačiu Aglūnos vardu. Tikriausiai tai retas atvejis. Amžių bėgyje atsiradęs tarptautinis kelias atrėžė mažą šiaurinę kaimo dalį. Gana nemažą pietinę kaimo dalį atribojo praėjusio šimtmečio pradžioje nutiestas geležinkelis. Asfaltuotas tarptautinis kelias ir geležinkelis buvo labai reikšmingi kaimo gyvenimui. Pietiniai gyventojų daliai geležinkelis tapo labai svarbus, kai pradėjęs kursuoti keleivinis traukinys sustodavo abiejose Aglūnos upelio pusėse Molupio ir Bernotiškės stotelėse. Arkliniam transportui, kurį iki kolektyvizacijos turėjo bemaž kiekviena šeima, buvo įrengtos bent keturios pervažos, nes pietiečiams tik per pervažas kaimo keliukais pasiekus plentą buvo vykstama į Tauragės turgus. Molupio pradinė mokykla Kaimyninis Molupio kaimas, tiksliau, maža pietinė to kaimo dalis, kuri taip pat atribota geležinkelio, pietiniams juodpetriškiams buvo žymiai artimesnis nei šiaurinė Juopetrių dalis už kelių kilometrų nuo geležinkelio, ne tik atstumu, bet ir savo pradine mokykla įkurta dar pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Joje tarpukario Lietuvoje mokęsis ir mano tėvas geru žodžiu minėdavo mokytoją, išmokiusią ne tik matematikos ar gamtos pažinimo, bet ir elgesio taisyklių bei daug praktinio gyvenimo dalykų. Jau vien mokinių rašysenos braižas pasakydavo apie mokymo lygį mokykloje ir vaikų raštingumą. 1948-aisiais, praėjus vos trejiems metams po karo, šešerių metų kartu su vyresne seserimi tą pačią mokyklą pradėjau lankyti ir aš. Mokykla buvo Liorančų sodyboje. Einant tiesiai lieptu per Aglūną, toliau pro valstiečių sodybas, mums tekdavo keliauti apie 1,5 kilometro. Pavasariais arba po didesnio lietaus, kai užtvindavo lankos, tekdavo eiti toliau link geležinkelio ir per Aglūną geležiniu tiltu, kurį saugojo kareiviai ir paprastai prie tilto neprileisdavo, tačiau mokinius potvynio metu sargybinis net palydėdavo. Prie to tilto kareivių barako stoginėje kareiviams kartais vakarais rodydavo kiną. Tą stebuklą pirmą kartą čia ir pamačiau. Man tada keistai atrodė gyvūnai ir žmonės, vaikštantys ant sienos... Pirmosios mokytojos Padleckaitės (Bendikienės) pamokos kažkaip neišliko atminty. Prisimenu tik, kad norėjau sėdėti su sesute, bet mokytoja jau kitą dieną pasisodino mane su tokiu pat mažyliu Jonuku į pirmąjį suolą prie savo stalo. Beje, tas Jonukas, baigęs medicinos mokslus, iki šiol dirbo Joniškyje. Nuo antrosios klasės mus mokė mokytojas Vytautas Gedminas, kaip dabar išsiaiškinta, tremtinių sūnus. Aišku, kad jis buvo įgijęs tarpukario švietimo sistemos išsilavinimą. Mokinius lankė namuose. Mokėjo sudominti dėstomu dalyku. Labiausiai įsimintinos buvo jo muzikos pamokos, kai jis užgrodavo mums nematytu smuikeliu ir mokė dainuoti. Vieną dainelę ir dabar prisimenu: „Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo, o du broliai brolužėliai žirgelius balnojo... Žirgelius balnojo, į karužę jojo...“ Mokytojas akivaizdžiai rizikavo pakliūti pokario valdžios nemalonėn, mokydamas vaikus patriotinių lietuvių liaudies dainų. Gerai prisimenu pažintinę kelionę, kai mokytojas visą būrį savo mokinių vedėsi į Balčiškės kaimą pas puodžių Giedrą. Buvo nepaprastai įdomu matyti, kaip įkinkytas arklys, varomas ratu, maišo molį, o puodžius savo darbo kambaryje tėškęs gabalą išmaišyto molio ant apvalaus stalo, kojomis sukdamas tą stalą, rankomis iš to molio ištempė ir bliūdą ir puodynę. Na, o mums baigus ketvirtąją klasę išleistuvių proga mokytojas suorganizavo žygį – išvyką į kaimyninę Lapurvio pradinę mokyklą. Mus pasitiko visas būrys mokinukų su mokytoja Bajorinaite (Jonušaitiene). Labai prasminga, kad buvo suorganizuota nusipaveiksluoti su vaikais abiejų mokyklų kartu ir atskirai. Nuotraukos mažytės, mėgėjiškos, bet gana ryškios, istorinės, antikvarinės. Jau vien pietinėje Juodpetrių kaimo dalyje buvo nemažai vaikų, Dviejose šeimose augo net daugiau kaip po 10 vaikų. Vienoje jų Mejerių tėtis pareinančius iš mokyklos pasitikdavo grodamas armonika. Yra tekę užsukti, nagi visi nuo mažo iki vyriausio šoka. Kitoje, Kyliokaičių šeimoje, buvo kaip iš pasakos: vyriausia sesuo ir devyni broliai. Julija lyg ir pratęsdama kaimo giedojimo tradicijas ar tai rodydama pavyzdį broliams visą prasmingą savo gyvenimą giedojo Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios chore. Net tuo sunkiu pokario nepriteklių metu sugebėta atiduoti uždėtas prievoles ir išgyventi. Aš dviratuku esu ne kartą vežęs sviestą į surinkimo punktą Joniškės kaime. Išgyveno ne tik patys, bet maitino ir užklystančius miško brolius, dar šelpė giminaičius, gyvenančius mieste, kitas užaugintas kaimo gėrybes parduodami miesto turguje. Dažnoje šeimoje kartu gyveno seneliai, kuriems jokių pensijų niekas nemokėjo. Mažuose keleto ar keliolikos hektarų ūkeliuose valstiečiai turėjo bent vieną darbinį arklį, karvę, užsiaugindavo paukščių, kiaulių, avių mėsai ir vilnoms. Kai kas augino braškes, kurias traukiniu veždavo net į Tilžės turgus. Sunkiausia būdavo užsiauginti javų ir susimalti miltų duonai, kurią patys ir kepdavo. Duonkepinė krosnis paprastai sumūryta būdavo vasarnamyje. Mūsų sodyboje vasarnamis buvo vadinamas kalve, nes tėvas ten turėjo kalvio įrangą: spaustuvus, priekalą, žaizdrą. Apsirūpinti malkomis iš miškų taip pat tekdavo patiems, žiemomis pasikinkius arkliuką į šlajas su dvitraukiu pjūklu ir kirviais. Žodžiu, darbo turėdavo visi. Vaikai buvo dideli pagalbininkai. Didesnė šeima – daugiau darbo rankų, lengviau atlikti visus apyvokos darbus. Bemaž kiekvienoje šeimoje žiemos vakarais sukosi verpimo ratelis. Mamos ir senelės verpė vilnas, mezgė kojines ir pirštines. Pirmaisiais mano mokslo metais žiemą net į mokyklą teko eiti su tėvo siūtomis medžiaginėmis naginėmis, o Candaris iš Balčiškės avėdavo gražiomis pintomis... Namuose pavasarį ar rudenį blogesniu oru avėjome savadarbes klumpes ar šliures mediniais padais. Vyrai iš kanapių ar linų pluošto mažais vindeliais vijo virves. Didžiajame kambaryje, suverpus pakankamą kiekį siūlų, kas kelinti metai būdavo sustatomos audimo staklės. Audžiamos staltiesės, lovatiesės ir šiltas audinys milas šiltiems drabužiams žiemai. Po kaimo sodybas važinėdavo vietinis siuvėjas Barkauskas su savo „Singer“ siuvimo mašina. Senus nudėvėtus nereikalingus drabužius ir skudurus surinkdavo arkliuką pasikinkęs Rimkus. Už juos pas jį galėdavai nusipirkti deficitinių mažmožių. Prieškariu ir karo metais ne tik Juodpetrių kaimui svarbus buvo ūkininkas Pienius, turėjęs savo plytinę. Jau jo pravardė sako, kad dar turėjo ir nemažą karvių bandą, pamelžęs karves, pasikinkęs arklį, pieną pristatydavo į žydo pieninę Tauragėje. Jis frontui dundant ir artėjant rusų armijai dar skubėjo pasėti žiemkenčius javus. Tačiau vokiečiams traukiantis, Pieniaus šeima viską palikusi pabėgo į Vakarus, nes žinojo, kad prie rusų valdžios atsidurs Sibire. Visi, kas turėjo daugiau nei 20 hektarų žemės, buvo laikomi buožėmis ir verti tremties. Sovietų valdžia Pieniaus ūkį perleido nežinia kuo nusipelniusiam neturtingam mažažemiui Jonikui. Kaimo žmonės stebėjosi, kaip greit visas Pieniaus turtas buvo prauliavotas ir išparceliuotas. Kaimui ne mažiau reikalingas buvo ir sumanusis kaimo verslininkas Kasparaitis, užtvenkęs Aglūną. Vanduo jam suko girnas – malė grūdus, suko zeimerį – pjovė lentas, dar kitomis staklėmis drožė skiedras stogams. Savo verslą jis išlaikė ir pokariu, buvo reikalingas net kolūkiui. Galiausiai vanduo jam suko generatorių. Jo namuose vakarais žibėdavo elektra, kuria jis dar dalijosi su artimiausiu kaimynu. Pas jį pirmąjį kaime prakalbo radijas ir televizorius. Kolūkis „Geležinkelietis“ Pokarinį palyginti ramų, šiek tiek nukraujavusį nuo didesnių ūkininkų bėgimo į Vakarus, partizaninio judėjimo žūčių ir tremčių, kiek panašų į tarpukario valstiečių gyvenimą sujaukė priverstinė sovietinė kolektyvizacija. Ji užklupo mane dar pradinėje mokykloje. Dalis valstiečių nesutiko pasirašyti stojimo kolūkin dokumento. Todėl net mokykloje mes, vaikai, susipriešinom. Kai per ilgąją pertrauką žaisdavome kvadratą, „kulkozninkai“ norėdavo žaisti prieš nekulkozninkus. Jų buvo daugiau, o aš tarp nekulkozninkų dar ir mažiausias, ne visuomet pavykdavo permesti kamuolį per kvadratą, pagaudavo priešininkai. Tapdavau kaip ir išdaviku. Nemalonu. Dar baisiau buvo tėvams, kai nekulkozninkus aparė aplink sodybas, mums net išvažiavimo keliuką per buvusį nuosavą lauką į Kušlaškelį. Pritrūko karvei pašaro. Grėsė badmetis. Prisimenu mamos verksmą ar riksmą: „Tėvai, nemarinsim vaikų badu, stok į tą kulkozą!“ Niekas nepagyrė tėvo ir pasirašius jau paruoštą pareiškimą. Mačiau tokį vaizdą. Atvyko piktas pirmininkas Eitutis, paėmė arklį, nesumanydamas, kaip atidaryti, tiesiog atplėšęs daržinės duris į vežimą pats susimetė varganus žemės ūkio padargus, išdardėjo nepadėkojęs ir neatsisveikinęs. Tėvas tik ištarė: „Atėmė, gal bitelių neatims“, – ir lėtai nuleidęs galvą nuėjo bitidės link. Priėmė į kolūkį, davė ir darbo. Tėvui pasisekė, jam, kaip išsilavinusiam, baigusiam keturias klases (tokių buvo nedaug), teko dirbti svėrėju. Bet už darbą skaičiavo darbadieniais, o už juos metų gale atseikėdavo šiek tiek pašarinių grūdų, kurie tiko tik gyvuliams. „Gelžkelietis“ egzistavo neilgai. Kolūkius stambinant, buvo prijungtas prie Batakių. Vėliau kaimas atiduotas Tauragės mėsos kombinato pagalbiniam ūkiui. Juodpetriškių gyvenimas kiek pagerėjo šiaurinėje kaimo dalyje už plento įsikūrus valstybiniam ūkiui, pasistačius fermas kailiniams žvėreliams auginti. Čia tapo kaimo centras. Atsirado darbų, už kuriuos jau buvo mokama rubliais. Prie Juodpetrių zoofermos kontoros buvo auginamas ir prižiūrimas nemažas sodas. Sode įveistas bitynas. Bitininko pareigos patikėtos tėvui, kur jo išdirbta iki pensijos. Tačiau sustiprėjus zoofermai, išsiplėtus kailinių žvėrelių auginimui, atsisakyta žemės ūkio darbų. Nebereikalinga tapo pietinė Juodpetrių kaimo žemė ir jos gyventojai. Sugriežtinus geležinkelio pervažų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, jos uždarytos. Pietinės Juodpetrių ir Molupio kaimo dalys neteko susisiekimo ne tik su kaimo administraciniu centru, bet ir su Taurage. Kad pasiektų Tauragę, pietiniams juodpetriškiams teko vykti per Jucaičius, Kunigiškius, o tai beveik dvigubai toliau, be to, kelias ne visad būdavo išvažiuojamas. Taigi rajono valdžia nutarė mūsų žemes prijungti prie Juliaus Janonio kolūkio. Kolūkio vadovai, matyt, nesutiko priimti nemelioruotos žemės ir dar su vienkiemiais. Taigi melioracija jau priverstinai, tiesa, dar šiek tiek pamokėdama, naikino sodybas. Liaudies išmintis sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Bėgo žmonės, kas, atradę galimybę, kraustėsi į Tauragę. Paprastai kaimiečių į miestus lengvai neįsileisdavo, nepriimdavo į darbus. Kas iš pietrytinės dalies kėlėsi į Molupį, kur dar šalimais Lapurvyje buvo išlikusi pradinė mokykla. Juodpetrių septynmetė mokykla buvo uždaryta, bet mokyklos pastatas, tebebuvęs geros būklės, išardytas ir pervežtas į tuometinį Juodpetrių administracinį centrą, autentiškai surinktas, įrengti butai ūkio darbininkams. Tebestovi ir dabar privatizuotas gyvenamasis namas. Iš pietinės dalies, kur dešiniajame Aglūnos krante, tėvų persikelta į Kunigiškius. Kolūkio vadovai skyrė paramą statybai ir persikraustymui, be to, davė dar ir šiek tiek apmokamo darbo. Kaimelio centre veikė parduotuvė, valgykla, paštas, kultūros namai, pagrindinė mokykla, pastatytas net vaikų darželis. Na, o susisiekimui su Taurage tuomet autobusas kursavo septynis kartus per dieną. Pasistačius standartinį namelį, sulaukus nors ir varganos pensijos, lengviau atsikvėpta. Redagavo Ramunė Ramanauskienė Bus daugiau...

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama