Šokame, vadinasi, dar esame (I)

Praėjusio penktadienio 56 numeryje rašėme apie tradicinius Stanislovo Moravskio skaitymus, inspiruotus šio žymaus mūsų kraštiečio gyvenimo ir kūrybos. Jų tema buvo „Stanislovas Moravskis ir XIX a. šventės“. Šiandien „Gyvenimo“ skaitytojai turi galimybę pirmieji perskaityti dr. Redos Griškaitės pasakojimą apie garsiausius Vilniaus karnavalus ir dar giliau pažinti XIX a. dvarų tradicijas.

Dr. Reda Griškaitė

Taigi Šokantis Vilnius arba Šokime kartu su Vilniumi.
„Tikėjimą pakeitę, kalbą, rūbą, teisę. / Tai buvo maskaradas, Užgavėnių šėlas, / Bemat Didysis pasninkas – nelaisvės vaisiai!“ – tokiame sudėtingame kontekste, nes kalbama apie Lietuvos visuomenės suprancūzėjimą, nusigręžimą nuo savo tėvų ir senelių tradicijų, ko pasekmė buvo ir valstybės praradimas, į epinės poemos Ponas Tadas herojaus Pakamario lūpas Adomas Mickevičius įpynė žodį maskaradas. Poetas, pats aktyvus tokių pramogų dalyvis, davė ir dvi labai konkrečias nuorodas – tai Užgavėnių tarpsnio linksmybės, kurio pabaiga – gavėnios pradžia. Ir tikrai Užgavėnių, arba Karnavalo, šėlas tęsėsi nuo Naujųjų metų pradžios, paprastai nuo Trijų Karalių šventės, t. y. sausio 6-osios, iki pat Pelenų trečiadienio, t. y. pirmosios gavėnios pasninko dienos.
Ilgainiui aukštuomenėje šis laikotarpis imtas vadinti tiesiog Karnavalu. Tai galima sieti su XVIII a. pabaigoje išpopuliarėjusiomis Didžiosiomis kelionėmis, iš kurių bajorija į Lietuvą parvežė ir dalį Venecijos, Romos ir Paryžiaus karnavalų dvasios. Karnavalas buvo neatskiriama XIX a. pirmosios pusės Vilniaus gyvenimo dalis. Kaip ir kituose Europos miestuose, Karnavalo mėnesiais čia linksminosi jauni ir seni, vyrai ir moterys, bajorai ir miestiečiai, studentai ir pirkliai, aukštasis pasaulis ir to pasaulio tarnai. Neatskiriama linksmybių dalis buvo ir meilės intrigos. Kad ir koks nuodėmingas, šis periodas turėjo savas taisykles ir dvi pagrindines sudedamąsias dalis: šokių pokylius ir kaukių pokylius. Ir vienuose, ir kituose karaliavo šokis.
Iš savo dvarų į Vilnių bajorai paprastai patraukdavo po Trijų Karalių. Kaip antai, 1854 m. Renavo dvaro (tada – Kauno gubernija, Telšių apskritis) savininkas baronas Antanas Renė į Vilnių iškeliavo sausio 10 d. Jį lydėjo duktė Olimpija, vėliau ištekėjusi už kunigaikščio Felikso Oginskio, jos guvernantė, ekonomė, kambarinė, du liokajai, virėjas ir vežikas. Karavaną sudarė: karieta, krovininė karieta ir dvi brikos, kurias išsinuomojo iš Telšių žydų. Visa kelionė užtruko 5 dienas. Apsistojo Vilniaus gatvėje, bute, kurį išsinuomojo iš profesoriaus Andriejaus Sniadeckio sūnaus Juozapo.
Tačiau karnavalas įsibėgėdavo ne iš karto. Kankinamo laukimo dienas į Vilnių suvažiavusi dvarininkija užpildydavo teatru ir net medžioklėmis miesto apylinkėse. Laiką stumdavo lankydami kavines, drabužių ir galanterijos parduotuves, knygynus, važinėdavo vizitų, imdavo dainavimo, dailės ir kalbų pamokas. Ypač madinga buvo italų kalba, nes lankyti Italiją, kaip apskritai pažinti tos šalies architektūrą ir dailės meistrų darbus, buvo tiesiog privalu. Beje, italų kalbos pamokas ėmė ir pats Moravskis, todėl neatsitiktinai Vilniaus atsiminimai tiesiog prismaigstyti itališkų žodelių. Kartais publika susiburdavo didesniuose kviestiniuose vakaruose be šokių – vadinamuosiuose rautuose. XIX a. viduryje Vilniuje tokie pasilinksminimai dažniausiai vykdavo pas Kairėnų dvaro savininkę ir garsaus Vilniaus salono šeimininkę Dorotėją Morikonytę-Lapacinskienę. Raute būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojama, muzikuojama, tik, gink Dieve, nešokama. O kaip tik šokis į Vilnių suvažiavusiai karnavalinei publikai ir rūpėjo labiausiai. Tai rodo ir barono Renės dienoraščio eilutės apie dukters Olimpijos kančias: „Mūsų šįmetis Karnavalas itin kuklus, tylu, ramu, bet tuo pačiu ir nuobodu. Olimpytė ypač dėl to kankinasi, nes ji gyva tik šokiu.“
Todėl galima įsivaizduoti džiaugsmą, kai sausio 23 d. pagaliau buvo gauta viltinga žinia – darbą pradeda resursas, t. y. klubas (nuo pranc. žodžio ressoursces – ištekliai, lėšos, sudėtas kapitalas), kurio tikslas – pasilinksminimas. Beje, resursu vadinta ir vieta, kurioje tokios pramogos vykdavo. Neturiu duomenų, kada buvo suorganizuotas pirmasis Vilniaus resursas, kuris ilgainiui imtas vadinti Vilniaus bajorų klubu, tačiau ankstyviausi spausdinti įstatai datuoti 1832 m. Ilgainiui kiek kito Vilniaus resurso nuostatos, bet esminiai dalykai nesikeitė. Visą XIX a. išliko ir tas pats draugijos tikslas – „maloniai pasilinksminti organizuojant viešas, padorias ir nebrangias pramogas“. Resurso namuose klubo nariai galėjo žaisti biliardą, lošti šachmatais, skaityti spaudą. Buvo ir atskira rūkymo patalpa, bet per šokių pokylius ir maskaradus rūkyti griežtai drausta. Resurso patalpose veikė ir restoranas. Visu tuo galėjo naudotis ir klubo narių šeimos nariai. Žinoma, svarbiausias resurso uždavinys – rudenį, žiemą ir pavasarį organizuoti vakarus, šokių pokylius ir maskaradus.
Kol buvo tvarkomi organizaciniai klubo reikalai, kojas miklino kur kas galėjo. Kaip antai baronas Renė su dukra – vakarėlyje pas Gabrieliaus Oginskio našlę kunigaikštienę Kunigundą Pliaterytę-Oginskienę, tą pačią, kurią gražiu žodžiu savo kūrinyje Broliai bajorai mini ir Moravskis. Ir vėl cituoju baroną Renę:
Iki pat dvylikos be perstojo buvo šokama prie fortepijono muzikos. Po arbatos šokiuose buvo dalinami saldumynai ir oršadas. Buvo susirinkę kiek daugiau nei dvidešimt žmonių. Laikas prabėgo labai smagiai, labai malonus buvo vakaras. Mano Olimpytė nuostabiai pasilinksmino ir gerai prisišoko, trypė nesustodama.
Puošnumu ir net prabanga garsėjo šokių pobūviai grafų Umiastovskių rūmuose Trakų gatvės pradžioje, kuriuose, kaip žinote, dabar įsikūręs Vilniaus klubas. Kazimieras Umiastovskis ir Juozapina Rajeckytė-Umiastovskienė turėjo puikų skonį, todėl jų pokyliai išsiskyrė ir rinktine muzika. Publiką puikiai nuteikdavo erdvi, nuostabaus 120 žvakių sietyno apšviesta šokių salė. Šį liustrą iš Paryžiaus į Vilnių pargabeno vienas iš Moravskio Vilniaus atsiminimų herojų – italų kilmės pirklys Antanas Fiorentinis. Linksmybės pas Pliaterytę-Oginskienę paprastai baigdavosi antrą, o pas Umiastovskius – trečią valandą nakties. Vyresnio amžiaus piliečiams tai buvo nelengvas išbandymas. Baronas Renė guodėsi: „Dieve duok, kad tos bemiegės naktys neturėtų blogų padarinių mano sveikatai. Bet ką darysi, gyvenu tik dėl dukters.“
Vis dėlto labiausiai laukta ne privačių, o viešų renginių. Nes tai buvo užkoduota Karnavalo dvasioje – linksmintis reikia kartu. Bilietus į renginius Miulerių namuose – tuoj apie juos pakalbėsime – pradėdavo pardavinėti vasario pradžioje. Vieši Karnavalo pasilinksminimai, bendru vardu – kaukių pokyliai, buvo skirstomi į dvi kategorijas – redutas ir maskaradus. Abiejuose buvo daug šokama ar kitaip linksminamasi, bet maskarade kaukė buvo privaloma, o redutoje – neprivaloma. Redutose galėjo dalyvauti visi norintys – nepriklausomai nuo luomo, – kad tik turėtų pinigų bilietui nusipirkti. Kaip minėta, priešingai nei maskaraduose, veido kaukių (paprastai domino) dėvėjimas čia nebuvo privalomas – įėjus į patalpą, kurioje vyko renginys, jas buvo galima pasirišti ant rankos arba užsikišti už kepurės ar skrybėlės.
Bene vaizdingiausiai redutą Miulerių namuose aprašė garsus literatas, šubravcas ir laisvasis mūrininkas Ignacijus Chodzka 1850 m. Vilniuje, Juozapo Zavadzkio spaustuvėje, išleistoje knygoje nostalgišku pavadinimu – Antakalnio dvareliai. Vertinga ir įvadinė jos dalis, kurioje Chodzka sako, kad pasakojimas apie Vilniaus karnavalą niekada nebus išsamus be pasakojimo apie tos linksmybės epicentrą – Miulerių namus.
Miulerių šeimai Vilniaus mūrnamis (dabar – Vokiečių gatvė Nr. 26) priklausė nuo XIX a. pradžios. Pramogų centru šiuos namus pavertė dar Vilniaus miesto burmistro Jono Miulerio našlė Elžbieta Krauzytė-Miulerienė, o už ypatingą klestėjimą jie turėtų būti dėkingi šios poros sūnui, literatui ir leksikografui Stanislovui Miuleriui.
Miuleris – ir masonų ložių „Uolusis lietuvis“, „Tobuloji vienybė“ ir „Gerasis ganytojas“ narys. Todėl Miulerių namuose įsikūrusiame restorane dažnai vykdavo ir stalo ložės, t. y. iškilmingi masonų pietūs. Kaip žinote, Miuleris buvo Moravskio bičiulis. Vilniaus memuaruose Moravskis jam, kaip ir jo žmonai Elžbietai, skyrė ypač daug dėmesio.
Kol kas ankstyviausią, nes datuotą 1804 m., žinią apie Miulerių namuose vykusias pramogas randame Vilniaus universiteto profesoriaus Juozapo Franko atsiminimuose. Tačiau šiandien norėčiau pacituoti ne garbų profesorių, o Giunterytę-Puzinienę, aprašiusią savo, tada dar tik šešiametės mergaitės, įspūdžius:
Žiemą po savo ligos įsiminiau todėl, kad mums, tada gyvenusiems Miulerių namuose, kur buvo dideliems viešiems renginiams skirta salė, prieš akis ėmė skleistis ir masinti gražusis pasaulis... Šeštadieniais, maskarado dienomis, ten išsirengdavo mūsų tarnaitės, su kaukėmis, keistai apsirėdžiusios, o per stiklines duris ne kartą matėme pasipuošusias damas, lipančias laiptais į kazino arba koncertą. Kartą buvome pažadintos naktį, nes įnešė apalpusią panelę balta baline suknia, ir ją, išblyškusią, su gėlių vainiku ant galvos ir gražią tarytum angelėlis, gaivino mūsų tarnai, o atsipeikėjusi ji iškviesto daktaro paklausė: „Ar galėsiu dalyvauti rytdienos pokylyje?..“
Giunterytės-Puzinienės papasakotas epizodas – veiksmas vyko 1821 m. – siejasi su anksčiau minėtomis barono Renės dukters Olimpijos jausenomis – dalyvauti Karnavalo renginiuose buvo gyvybiškai svarbu. Tikriausiai atkreipėte dėmesį į tai, kad Giunterytė-Puzinienė rašo, jog jos vaikystės laikais maskaradai Vilniuje vykdavo šeštadieniais. O štai Moravskio bičiulis, Vilniaus universiteto auklėtinis, filaretas, literatas Tomas Masalskis 1823 m. vasario 22 d. rašytame eilėraštyje „Karnavalas“ mini antradienį. Taigi visai įmanu daryti prielaidą, kad čia, kaip ir Varšuvoje, kitas Karnavalo dienas daugiausia užpildydavo redutos.
O pasirengimas redutai nebuvo paprastas. Ne tik todėl, kad buvo pageidautina turėti karnavalinį kostiumą, bet ir todėl, kad reikėjo susirasti sau porą, lydintį asmenį, vadinamąją motją arba motjantą (nuo pranc. žodžio moitié – pusė). Chodzka taip rašė apie šią privalomą sąlygą:
Motjantas visą tą laiką buvo įpareigotas būti šalia savo motjos, t.y. damos, kuriai turėjo tarnauti visą vakarą, o po redutos palydėti iki pat jos rezidencijos durų. Laimingas tas, kuriam tokia tarnystė buvo prie širdies!
Kai susiporuodavo, ateidavo eilė kostiumui. Maža to, poros apdarai turėjo derėti. Antai Antakalnio dvarelių herojus Poručikas pas žydą siuvėją pasisiūdino prabangų pašos kostiumą, kad derėtų prie savo motjos – Seniūnienės, kuri redutai rengėsi turke. Tad iš Karnavalo pelnėsi ne tik siuvėjai, bet ir drabužių, sendaikčių krautuvių savininkai. Dažnai maskaradinius kostiumus nuomodavosi ir iš Vilniaus teatro. Apie maskaradinius kostiumus netrukus sužinosite ir iš Moravskio teksto. Paminėsiu tik tai, kad įdomių kaukių vis dėlto pasitaikydavo retai. Nors būdavo ir išimčių – kad ir šis lietuvaitės kostiumas.
Aukštuomenė į redutą Miulerių namuose paprastai atvykdavo dešimtą arba vienuoliktą, rečiau – devintą ir net dvyliktą vakaro. Chodzkai pavyko perteikti ypatingą nuotaiką, kurią tada išgyvendavo visas Vilnius:
Vokiečių gatvėje, kur suvažiuodavo ir prasilenkdavo visos kavalkados ir pavieniai kinkiniai, buvo toks triukšmas, toks ūžesys, tokia grūstis ir tokia maišatis, kad net neįmanoma aprašyti. Policija visai nesirūpino tvarka, o saugumas priklausė nuo vežikų ir karietas lydėjusių haidukų, t. y. pagal vengrišką madą aprengtų tarnų, kurie žibintais švietė kelią, stumdė minią, spigino ją savo žibintų šviesomis, rėkė iš visos gerklės, o tuo pat metu ir keikė vienas kitą – kaip kokie pragaro kančioms pasmerkti smaloje verdami nusidėjėliai.

Tęsinys: https://www.gyvenimas.eu/2025/07/29/sokame-vadinasi-dar-esame-ii/

Autorius: Dr. Reda Griškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama