Šokame, vadinasi, dar esame (II)

Dr. Reda Griškaitė

Čia pat rašytojas pateikia ir kitą svarbią detalę – vos tik pora įžengdavo į redutos salę, iš karto (!) pasinerdavo į šokio sūkurį.
Tačiau Moravskio jaunystės laikų Vilniuje, priešingai nei to amžiaus viduryje, aukštuomenė redutų vengė. Pirmenybę teikė maskaradui.
Informacijos apie to meto Vilniaus maskaradų dvasią turime ne tiek ir mažai. Šį kartą pasitelkime Juozapą Ignacijų Kraševskį. Šis vyras į viešas pramogas paprastai žvelgdavo tik iš tolo, tačiau maskaradas buvo išimtis. Nes... su kauke buvo tiesiog laimingas:
Bet kai žmogus tampa laisvas, kai tik jis nusimeta save nuo savęs ir virsta kokia nors abstrakcija, kaip jis tada, jau nebūdamas atsakingas už visokiausias kvailystes, kurias gali pasakyti ar padaryti, kaip jis tada viską pamiršta. Ak, kaip jis veržiasi į tokią pramogą! O, niekada nepamiršiu Miulerių namuose praleistų vakarų; vakarų, kai tuščiai juokaudavome, linksmai plepėdavome su nepažįstamais, vaikydavomės juokingas kaukeles ir iš jų negailestingai tyčiodavomės.
Deja, Kraševskis nežinojo, kad turėjo sau artimą sielą – Moravskį, kuris taip pat gyveno sudėtingą dvasinį gyvenimą ir todėl taip pat tik su kauke jautėsi savimi (!)...
Akademinis jaunimas, o Kraševskis tada buvo Vilniaus universiteto studentas, mielai lankė maskaradus Miulerių namuose, tačiau visai atsipalaiduoti negalėjo, nes net ir ten studentus prižiūrėjo bedeliai, t. y. žemesniojo rango universiteto pareigūnai. Bedelių reputacija buvo prasta. Kraševskis piktinosi, kad dėl kontrolės net maskaraduose jie studentui ant rankos užrašydavo jo inicialus. Anot rašytojo, taip pažeisdavo maskarado esmę – anonimiškumą.
Ir Moravskis maskaraduose pradėjo lankytis studijų laikais. Pamėgo šią pramogą, todėl apie Vilniaus maskaradus paliko dar daugiau žinių nei Kraševskis. Tam tikra prasme jį netgi galima vadinti maskarado analitiku. Kaip minėjau, netrukus išgirsite gyvą Moravskio žodį, todėl atkreipsiu Jūsų dėmesį tik į svarbiausius dalykus. Taigi tik iš Moravskio sužinome, kad iki pat XIX a. vidurio Vilniaus maskaraduose aukštuomenė niekada nešokdavo – tai būtų buvusi mirtina nuodėmė. Kaip matėme iš barono Renės dienoraščio, nuo XIX a. vidurio ši taisyklė jau negaliojo. Tik iš Moravskio sužinome, kad priešingai nei redutose, maskaraduose kaukės salėje paprastai vaikštinėdavo ne su savo motja ar motjantu, o grupėmis. Maža to, vyrai, priešingai nei moterys, nebūtinai paisė taisyklės dėvėti karnavalinį kostiumą – leido sau pasirodyti tik su juodu fraku, pirštinėmis ir galvos apdangalu. Pastarasis buvo privalomas. Tiesa, Moravskis visai nemini domino, t. y. maskarado kaukės-akinių, – tikriausiai kaip tik dėl tos priežasties, kad tai buvo daugiau nei akivaizdu. Tačiau daug dėmesio skiria kitam svarbiam aksesuarui – baltoms pirštinėms, kurios ypač išpopuliarėjo romantizmo laikais.

Čia dar galima pridurti, kad baltos pirštinės buvo privalomos visuose pobūviuose – ir vyrams, ir moterims. Trumpos ar ilgos moterų pirštinės būdavo puošiamos koralais, perlais, auksinėmis virvelėmis su mažyčiais kutais, paukščių marabu plunksnelėmis. Tik gerokai vėliau atsirado ryškiai geltonų pirštinių mada. Tik iš Moravskio sužinome ir Miulerių namų salės dydį. Esą ten galėjo patogiai jaustis vos ne septyni šimtai (!) žmonių, skaičiuojant ir šalutinius kambarius. Tik iš Moravskio sužinome, kad maskarado dieną visame Vilniuje buvo iškabinamos į renginį kviečiančios afišos.
Rašo ir... apie parketo svarbą. Jis turėjo būti lygut lygutėlis ir spindėti tarytum veidrodis. Todėl pats Moravskis savo Vilniaus atsiminimų puslapiuose parketu ne vaikšto, o tiesiog „skraido“ – kartais net „greičiau už savo skrybėlę“ (čia ne mano, čia Moravskio ištarmė). Vaikščioti ant parketo, juolab ant jo šokti, buvo mokomas nuo vaikystės, todėl nuoširdžiai apgailestavo dėl studentų iš vargingesnių bajorų šeimų, kurie nors ir gaudavo šokio pamokas pas Vilniaus universiteto šokių metrą Joną Dzevonį, kadaise paties karaliaus Stanislovo Augusto baleto baletmeisterį, bet tik „ant paprastų grindų“. O kad tokie įgūdžiai buvo labai reikalingi, iliustruoja pavyzdžiu. Ir vėl cituoju Moravskį: „Keli mano kaimynai neseniai mano paties namuose kaip kokie skriestuvai išsiskėtė – taip, kad aš su liokajais turėjau juos palaikyti už parankių, nes, dideliam jų žmonų gailesčiui, būtų perplyšę iki pat smakro.“
Norintiesiems pasišokti, o kartu ir pavalgyti, Vilniaus resursas organizuodavo ir vadinamuosius tabldotus – bendrus pietus už vieną kainą, dabartinių verslo, arba ekonominių, pietų pirmtakus.
Tradicija gimė Paryžiuje. Tabldotai gerokai pagreitindavo restoranų lankytojų aptarnavimą, todėl būdavo patiekiami visada nustatytu laiku ir valgomi prie bendro stalo. Kaip rašo baronas Renė, 1854 m. Miulerių namuose bilietas į tabldotą (kartu su bilietu ir į maskaradą) kainavo tris sidabro rublius. Pietūs prasidėdavo ketvirtą valandą. Baronas Renė nebuvo tabldotų mėgėjas – patiekalai ten esą neišmoningi, serviravimas prastas, o prie bendro stalo visi sėdi susigrūdę. Tačiau skrandžio ir kūno nepatogumus atpirkdavo šokiai, kurie prasidėdavo iš karto po pietų. Šokdavo apie porą valandų. Dažniausiai tabldotai vykdavo maskarado dieną, todėl linksmybes būdavo galima pratęsti ir vėlai vakare, t. y. maskarade.
Populiariausi šokiai buvo šie: mazurka, valsas, polonezas, menuetas, galopas, kadrilis, kontradancas, kotiljonas, rečiau – čardašas. Ilgainiui labai išpopuliarėjo polka. Tai lėmė ir smagus sutapimas – lenkiškai polka reiškia lenkė. Apskritai pirmenybė teikta nacionaliniam šokiui. Giunterytė-Puzinienė su apgailestavimu rašė, kad 1835 m. tuometis Vilniaus salonų liūtas, prieš kelerius metus vedęs grafaitę Pelagiją Kosakovskytę, škotas Aleksandras Baueris de Sen Kleras „per mazurką šokčioja angliška maniera“. Tiesa, čia pat pridūrė: „Užtat valsą šoka puikiai.“ Beje, šis vyras vilniečius stebindavo dar ir tuo, kad per pietus ir pokylius pasirodydavo vilkėdamas nacionalinį škotų kostiumą (!). O jaunesnysis jo brolis Džeimsas, nors nesirengė tautiškai, tačiau stebino kitaip – nemokėjo nei prancūzų, nei lenkų kalbos, todėl per pokylius paneles kviesdavo šokiui gestais, ant pirštų parodydamas, kurią kviečia pirmam, kurią antram kadriliui ir t. t. Tikroji brolių Bauerių de Sen Klerų kilmė ir net tautybė kėlė nemenkas diskusijas aukštuomenės salonuose, tačiau „aukštosios“ sakau tai kabutėse Vilniaus panelės su šiais vyrais mielai sukosi šokio ritmu. O štai Giunterytė-Puzinienė, „išdrįsusi“ ir vėl tai sakau kabutėse sušokti valsą su Rygos pirkliu Levenšteinu, sulaukė rimtų priekaištų. Nors moteris pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad nuo to „jai neatsitiko nieko bloga“, nevalia buvo šokti su tuo, iš kurio dar tą patį rytą pirkai pirštinaites.
Vilnius turėjo ir šokio meistrų. Maža to, įspūdingiausi XIX a. pirmosios pusės Vilniaus šokėjai buvo ir labai rimti mokslo vyrai. Amžininkų teigimu, šokti labai mėgo Vilniaus istoriografas Mykolas Balinskis. Polonezą noriai šokdavo devyniatomės Lietuvių tautos istorijos autorius Teodoras Narbutas. Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose matome ir valso ritmu besisukantį archeologą ir muziejininką grafą Eustachijų Tiškevičių. O štai Moravskis, kuris sakėsi pats nešokdavęs niekada, nors, kaip žinome, nemokėti šokti tiesiog negalėjo, įspūdingiausiu Vilniaus šokėju vadino geologą, rašytoją, mistiką, austrų gydytojo Franzo Antono Mesmerio vitalinio magnetizmo teorijos Lietuvoje propaguotoją, garsų laisvąjį mūrininką Ignacijų Emanuelį Liachnickį. Leisiu sau pacituoti vieną įsimintiniausių Moravskio Vilniaus atsiminimų fragmentų:
Savo išore Liachnickis skyrėsi nuo kitų. Ne todėl, kad nebuvo gražus, buvo net nedailus, kad, Dievai žino kodėl, jo nosies galas buvo raudonas, kad, nors ir rengdavosi labai tvarkingai ir švariai, jam dažniausiai pasitaikydavo nusiskusti tik pusę barzdos ir tik pusę ūsų; ne todėl, kad su savo juodais pasišiaušusiais plaukais jis buvo panašus į meškiuką, o todėl, kad visas jo kūnas buvo kuo aiškiausiai, kuo akivaizdžiausiai, sudėtas iš dviejų viena nuo kitos nepriklausomų dalių. Nuo galvos iki pat stuomens tai buvo kūnas kaip bet kurio kito: ramus, rimtas, paprastas, grakštus ir nieko daugiau. Bet jo galūnės – rankos ir kojos – nuolatos judėjo kaip gyvas sidabras. Rankos nė akimirką nenustygdavo vietoje. Jis tai skėsčiodavo jomis, tai delnais plodavo, tai pirštą sukiodavo, tai linkčiodamas į sieną arba į krosnį rankom plekšnodavo, tai į langą arba į kito žmogaus pečius pirštais barbendavo. Kojomis – taip pat. O jo kojos buvo ypač gražios. Vaikščiodavo spyruokliuodamas. Nenustygdavo vietoje. Tai ant vienos, tai ant kitos kojos mindžikuodavo, tai į taktą mušdavo, tai pašokdavo, tai ore kokį nors piruetą padarydavo. Jis buvo tiesiog sutvertas šokiui, aukščiausios klasės šokėjas. Anais laikais dar buvo šokama; jeigu norėjai – galėjai šokinėti: ne taip, kaip dabar, kai šokant tik vaikščiojama. Ką šiandien geba daryti baleto šokėjai, anuomet būtinai turėjo mokėti kiekvienas šokti ir namuose. Buvo net soliniai kambariniai šokiai. Visa tai kiekvienas turėjo daugiau ar mažiau išmanyti. Bet Liachnickis jau taip išmanė, kad kai jį 1812 metais imperatorius Aleksandras pamatė šokantį pokylyje, kaipmat suteikė kamerjunkerio titulą. Bet ir šokio metu judėjo tik kojos. Jo liemuo šokant niekada nejudėdavo, veidas būdavo susikaupęs, rimtas, tarytum paruoštas filosofiniam disputui. Taigi liemuo, regis, ne jam, bet kam nors kitam priklausė. Galiu net galvą guldyti, kad tada Liachnickis kažką svarbaus mąstė arba kokį nors straipsnelį kokiam nors dienraščiui kurpė, kojoms duodamas laisvę.
Kai kurie šokiai ir tikrai buvo sudėtingi. Antai Giunterytė-Puzinienė rašo, kad 1824 m. Vilniuje buvo ypač populiarus kotiljonas.
Tinkamai sušokti kotiljoną gebėdavo ne kiekvienas, nes jame buvo ne tik valso, bet ir polkos, mazurkos, kadrilio figūrų. Šokis turėjo ir humoristinių žaidimo elementų, todėl kiekvienas šaunesnis kotiljono atlikėjas ar atlikėja iš karto tapdavo Vilniaus herojais.
Linksmybės kulminaciją pasiekdavo paskutinę Karnavalo savaitę. Giunterytė-Puzinienė džiaugėsi: „Pokyliai kasdien, vakarai – visur, gatvėse – didžiulis judėjimas, o tai Vilniuje retai būna, gal tik per seimelius ir muges.“ Vis dėlto viskas turi pabaigą. Džiugus maskaradinis šėlas nutrūkdavo staiga ir negailestingai. Prieš Pelenų trečiadienį, t. y. antradienio naktį, dvyliktą valandą nakties, visų Vilniaus bažnyčių varpai iškilmingai pranešdavo apie karnavalinio siautulio pabaigą – laikas grįžti į kasdienį gyvenimą, kasdienius darbus ir rūpesčius. Varpų dūžiai į gatvę išstumdavo ir visus Miulerių namų svečius.
„Maskaradas baigėsi, – konstatavo Moravskis. – Galvas mums pabarstė pelenais – Sudie, džiaugsme!“
Per gavėnią Vilnius palengva ištuštėdavo. Aristokratija grįždavo į savo dvarus, bet dar ilgai gyvendavo Karnavalo atsiminimais. Kitais metais viskas prasidėdavo iš naujo – kelionė į Vilnių, nekantrus linksmybių laukimas, karnavalinis šėlas ir, žinoma, šokis. O šokta aistringai. Šokta taip intensyviai, kad Vilniaus gydytojai šokius rekomendavo riboti, o Druskininkų – ir visai drausti. Ypač kenksmingas sveikatai esąs valsas, bet dar labiau – galopas. Tolerantiškiau žvelgta tik į polonezą ir prancūzišką kadrilį. Vis dėlto mažai kas šių rekomendacijų paisė...
Tad kas gi buvo šokis XIX a. Lietuvoje? Mankšta? Flirtas? Terapija? O gal patriotizmo išraiška? Literatūrologė Vita Gaigalaitė, analizuodama Žemaičių bajoro Antano Klemento grožinę kūrybą, atkreipė dėmesį į tai, kad šiam literatui šokis buvo ne tik muzikos, bendravimo sritis, ne tik bendruomeniškumo ir meilės žmonėms, bet ir patriotizmo, ir tvirtybės išraiška – kol šokome, tvirta buvo ir mūsų valstybė. Čia labai talpi atrodo ir Stanislovo Moravskio ištarmė apie jau gyvenimo gale aplankytą „niūrų, vos ne kasdien verkiantį, rankas nuleidusį Vilnių“ – visišką kontrastą tam, kurį matė savo jaunystės laikais. Šokame, vadinasi, dar esame. Ypač tada, kai judame polonezo, mazurkos ir polkos ritmu.

Autorius: Dr. Reda Griškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama