Tyliai liejamos istorijos
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Avėdami iš pažiūros minkštą, bet dideliam karščiui atsparų apavą, suodžiais išteptais veidais, užsirišę murzinas prijuostes, veidus prisidengę apsaugomis, du žmonės atsargiai paima nedidelį indą su karšta iki skystumo išsilydžiusia bronza ir, padedami trečio žmogaus, pila į smėliu apkastą mažą indelį. Vienas pilančiųjų – VDA Telšių fakulteto docentas Marius Norkus – ramiu balsu primena: „Pilam be sustojimo“. Pripildę iki tam tikros ribos pirmąjį indelį, pila į antrą. Po to – į trečią. Maždaug po pusvalandžio, didesnio darbo atveju po kiek ilgesnio laikotarpio, bronza atvės iki tiek, kad jau bus galima žiūrėti, kaip pavyko. Jeigu niekas neskils ir viskas bus gerai, nuvalius gipsinę formą, pamatysime ką tik gimusį meno kūrinį.
Stasys Katauskas
Temos
Tokį procesą, beje, jau kelintus metus atvirą visai visuomenei, praėjusio ketvirtadienio popietę buvo galima stebėti VDA Telšių fakulteto kiemelyje. Besibūriuodami aplink didelę temperatūrą pasiekiantį metalo kaitinimo katilą, kartas nuo karto papildomai apkasdami smėliu formas su stingstančia bronza, skirtingų kartų menininkai dalinosi pasakojimais apie savo darbą ir apie naujausius sumanymus. Skaitytojai turbūt jau suprato, kad šiame straipsnyje vėl kalbama apie XXXXI Mažosios skulptūros ir medalio meno stovyklą. Šiųmetė jos tema „Kūrėjas: Nepapasakota istorija“. Todėl jau iš anksto buvo smalsu, kaip tokią temą interpretuos į Žemaitijos sostinę susirinkę menininkai bei vietiniai stovyklos dalyviai, kokias nepapasakotas istorijas išgirsime? Kartu intrigavo, ar menininkai reaguos į Seimo sprendimą 2025-uosius paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir baroko literatūros, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir lėktuvo ANBO bei Lietuvos aviacijos kūrėjų metais? Apsilankius pasižiūrėti, kaip atviroje visuomenei dienoje liejama bronza, paaiškėjo, kad atsakymas į antrąjį klausimą teigiamas. Įdomu, kad kartu išryškėjo ir aiški takoskyra tarp jaunosios kartos kūrėjų, pasirinkusių pasakoti savo nepapasakotas istorijas, bei vyresniųjų, nusprendusių atiduoti deramą pagarbą Seimo pasiūlytiems paminėti žmonėms.
(Ne)papasakotos istorijos
Kodėl šioje paantraštėje priešdėlis „ne“ įrėmintas skliaustais? Nes kalba eina apie jaunųjų menininkų iki šiol buvusias bent jau viešai nepapasakotas istorijas, kurios šiuo metu jau pasakojamos ir gana greit atsidarysiančioje parodoje virs papasakotomis. Viena tokių menininkių – vilnietė Rasuolė Borkertė. Stovykloje įkūnijamas jos kūrybinis sumanymas – šiuolaikinių ikonų serija. Kalbėdamasis su menininke, pastebėjau, kad viena pirmųjų žodžio ikona asociacijų, kalbantis apie kūrybą, yra susijusi su stačiatikių sakraliniu menu. Tačiau R.Borkertė pastebėjo, kad sąvoką ikona derėtų suprasti gerokai plačiau. „Ikonos man viena gražiausių meno formų. Tai labai dekoratyvus menas. Medaliui irgi tinka tas dekoratyvaus meno apibūdinimas, tad, manau, šie dalykai labai dera“, – sakė R.Borkertė. Jos meninėje idėjoje susilieja dekoratyvumas ir madonos, motinos motyvas. Pasak menininkės, motinos simbolis bene geriausiai atspindi kūrėjo aspektą šiųmetės stovyklos temoje. Dar vienas jaunas menininkas – VDA Telšių fakulteto studentas Julius Gutauskas, kilme vilnietis, savo kūryboje dėmesį sutelkė į antrąjį stovyklos temos dėmenį – nepapasakotą istoriją. Jo darbas – mažosios plastikos objektas. Pamatysime ant nulinkusio lazdyno kabantį žmogeliuką. Ši J.Gutausko realizuota idėja yra tiesioginė nuoroda į menininko vaikystę, kuomet lankydamasis pas senelius Pavištyčio kaime, Vilkaviškio rajone, karstydavosi po lazdynus. „Sunkiausia yra į lazdyną įlipti. Nes kuo aukščiau lipi, tuo labiau tas lazdynas linksta. O kai nulinksta iki galo ir tu pasiekęs žemę jį paleidi, atsitiesia“, – pasakoja J.Gutauskas. Panašiai, jo manymu, galima suvokti ir kūrybinį kelią. Kai pradedi, kai imi ką daryti, sunkiausia. Tarsi liptumei į lazdyną. Tačiau kai darbą užbaigi, viskas tarsi grįžta į savo vietas. Įdomiausias menininkui taškas, kuomet dar nesieki žemės. Todėl savo darbe J.Gutauskas pasirinko atvaizduoti būtent šį momentą. Kaunietė Sima Kučinskaitė taip pat pasirinko atskleisti nepapasakotą istoriją, kuri iš pirmo žvilgsnio – kasdienė rutina, akimirka, paimta kelionėse į ir iš darbo. Kuomet nuolat darai tarsi tą patį, beveik automatiškai, nemąstydamas. Važiuoji iš vieno taško į kitą, dažniausiai nieko nepastebėdamas. Kartais priešingai, imi ir ką nors pastebi, pagalvoji. Todėl S.Kučinskaitės darbe matysime žemėlapio motyvą. Menininkė planuoja savo kūryboje sujungti skirtingas medžiagas ir skirtingas kūrybines technikas, tad kažkuriame žemėlapio taške išvysime ir tarsi išplaukusias fotografijas. Dominyka Gulbinaitė, paklausta, kokią nepapasakotą istoriją kuria ji, šyptelėjo, kad tam tikra prasme viskas prasideda nuo sudaužyto kiaušinio. Kas iš jo išsiris, kas išeis? Jaunoji skulptorė ir juvelyrė savo darbe taip pat planuoja naudoti skirtingas medžiagas. Be metalo D.Gulbinaitė dirba ir su stiklu. „Stiklas yra skylantis daiktas. Žinoma, dirbant ne sykį buvo, kad skilo, dužo. Bet tai nebūtinai ir ne visada nesėkmė. Daug priklauso nuo to, kaip pats pažiūrėsi, ko pasimokysi“, – sakė menininkė. Kiaušinis jos darbe tik numanomas, labiau kaip metafora, kaip proga pažvelgti lyg iš šalies.
Dedikacijos
Marius Norkus nusiima veido apsaugą. Bronza ką tik sėkmingai išpilta. Tai dienai buvo jau paskutinis pylimas. Klausiu, kokią nepapasakotą istoriją jis turi. „Jokios“, – sako M.Norkus. Užtat jau ne vienerius metus stovyklai vadovaujantis menininkas pasakoja apie tai, kad jo žiniomis itin įdomių darbų turėtume sulaukti iš tarp šiemetės stovyklos dalyvių esančių Lenkijos skulptorių. Nenuvils ir lietuviai. „Turėtų būti labai įdomi paroda“, – mano M.Norkus. Jaunieji kūrėjai visi pasirinko tiesiogiai reaguoti į pasiūlytą temą, o vyresni kolegos rinkosi kiek kitaip. „Bet ir turi taip būti. Šiemetės temos tokios ir laisvos, ir gan nelaisvos“, – svarsto menininkas. Ir pasakoja, kad, kiek jam teko matyti, tarp stovyklos dalyvių bus ir prisimenančių Čiurlionį, lietuvių aviatorius, Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Būtent pastarajam, lotyniškai rašiusiam Baroko epochos poetui, savo darbą dedikavo Gvidas Latakas. Darbas, kuriame galima atpažinti savitą šiam menininkui būdingą braižą, autoriaus žodžiais, sumanytas ir kaip barokiška kompozicija knygos viršeliui. O aš, kalbindamas G.Lataką, galvoju, kad savaip simboliška, jog poetas dedikuoja darbą poetui. G.Latakas Lietuvoje gerai žinomas ne tik kaip skulptorius, juvelyras, bet ir kaip poetas. Dedikacija M.K.Sarbievijui – ne vienintelis šio menininko kūrinys, kuriamas šiemetėje stovykloje. „Voverių sapnai“ pavadintas dar vienam poetui Algimantui Mikutai dedikuotas kitas G.Latako darbas. Bus ir kūrinys, skirtas skulptoriui Algirdui Bosui. „Vieną darbą sumaniau dedikuoti ir telšiškiui Petrui Gintalui“, – prisipažįsta menininkas. Tuo tarpu pats P.Gintalas nesutinka atskleisti, kam bus skirti jo kūriniai. „Kol žmonės dar tebėra gyvi, nenoriu sakyti. Paskui dar supyks kas nors“, – šypteli seniausios Europoje Mažosios skulptūros ir medalio meno stovyklos legenda P.Gintalas. Gerokai šnekesnis klaipėdietis menininkas Danius Drulys. Būsimojoje parodoje pamatysime tris šiemetėje stovykloje sukurtus jo darbus, dedikuotus tremtiniams. Vienas jų skirtas Daliai Grinkevičiūtei, kitas – skulptoriui Vytautui Mačiuikai, trečias – kunigui Alfonsui Lipniūnui. Visi šie žmonės taip pat buvo tremtiniai. „Tremtinys buvo ir mano tėvas, tad sąsaja su tokiu sumanymu labai asmeniška“, – pasakoja D.Drulys. Bronzos liejimo procesas baigiasi, lieka laukti, kol atvės paskutiniai darbai. Matyti, kad menininkai patenkinti, iš pažiūros kiek pavargę. Bet tai geras, teisingas nuovargis. Rodos, tądien niekas nesuskilo. Gvidas Latakas pamažu jau valo savąjį darbą, dedikuotą Motiejui Kazimierui Sarbievijui. Antrojoje darbo pusėje – ir paties baroko laikų poeto citata: „Kaip ilgai tuščius troškimus vaikysiuos lyg šaulys, kuris vien į orą šaudo“.
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
