Kazimiera Kinčinienė – gyvenimo ir krosnių meistrė

Nevarėnai ir apylinkės turi visokių įdomybių, įdomių, reto atkaklumo ir tvirtumo žmonių. Pakalbėjome su 86-erių Kazimiera Kinčiniene. Nemenką gyvenimo dalį ji buvo pečdirbė: mūrijo įvairias krosnis. Paprastas, koklines, net „vinkelines“. Ją kviesdavę iki pat Latvijos. Dar ji buvo siuvėja. O nuo mažumės turėjo rimtų sveikatos bėdų, kaulų ligą. Bet ši moteris stebėtinai atkakli. Išmoko daug darbų ir jų imdavosi drąsiai. Dar ji... labai šneki ir linksma!

Janina Zvonkuvienė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 55 )

Ugnelė su balsu

O kaip pati pirmoji ugnelė naujame pečiuje užkuriama? Pečdirbė Kazimiera Kinčinienė sako, reikia tam turėti sausų eglinių lentelių. Ne sausų eglišakių, ne kokios beržo tošies, o sausų eglinių lentelių. Atskelti pagaliukų, užkurti. Jeigu ugnelė šneka, dega su balsu, garsiai paspragsėdama, trakš! Trakš!, vadinasi, viskas gerai. Dūmų trauka yra gera. Jeigu ir dega, bet tyliai, jeigu ji nešneka, reikia žiūrėti... Trauka tada nesanti patikima. Traukai labai svarbus esą viršutinės eilės urvelis. Ten reikia išmanyti, kaip ką kiek pakelti. Mūrininkai visokių savo darbo plonybių išmano. Ir apie molio vapnos paruošimą, kad ji nebūtų per riebi, kad smėlio pečiams negalima naudoti, tik smulkiai sijotą žvyrelį. Daug visko Kazimiera papasakojo. Iš to aiškiai supranti, jog ji – tikra krosnių mūrijimo profesionalė. 

Meilės dukraitė

Pati Kazimiera yra gražios meilės dukraitė. Jos mama Liucija Montvilaitė-Šlutienė, gim. 1920 m., ir jos tėvelis Antanas Šluta, gim. 1910 m., ilgai draugavę. Gražioje skaisčioje meilėje. Mama dar tebebuvo paauglė. Abu stengėsi kuo daugiau dirbti, centelį gauti. Ką uždirbo, abu į vieną piniginę dėjo. Tol dirbo, tol abu taupė, kol jau galėjo šį tą nusipirkti. Taip mylėjo, taip pasitikėjo vienas kitu, kad gražiau nebūna. Po ilgų tokio draugavimo metų jiedu jau ir nusipirko miško. Bus miškas, bus ir medžio medžiagos savo trobesiams pasistatyti. Toliau pasitaupę nusipirkę pustrečio hektaro žemės. Balėnėliuose. Tėvelis buvęs puikus trobų statymo meistras. O ir ratus, roges dirbdavęs. Viską, ko kaimo žmonėms, jų sėkmingam gyvenimui reikėjo. Kai nusipirko savo žemės, ten tėvelis pasistatė tvartelį, trobelę. Viską įsirengė. Ir tik tada, kai jau viską turėjo, su mama Liucija Montvilaite iškėlė šaunias vestuves. Iš tokios gražios, išlauktos darbščių tėvelių meilės ir gimė Kazimiera bei jos brolis Antanas. Brolelio jau nebėra gyvo. 

Šiauduose augo

Kazimieros mama Liucija Montvilaitė-Šlutienė, gim. 1920 m., buvusi iš dvylikos brolių ir seserų. Kazimieros babūnelė, mamos mama, Ona Montvilienė buvusi susilaukusi aštuoniolikos vaikų. Užaugo tik dvylika. Pati nugyveno labai ilgą amžių, buvo žvitri, aiškaus proto, mirė 105 metų. Jiedu su bočiumi Nikodemu Montvilu turėję nedidelę trobą, kur po tuo pačiu stogu ir gyvuliai. Namuose buvusi tik viena lova. Tėveliams. O vaikams augti trobos gale buvo prikrauta šiaudų. Gulėkit, kas kaip norit tuose šiauduose. Užteko drobulių, ar neužteko, nebuvo labai svarbu. Miegojo kas po patalais, kas po kailiniais, ir visiems gerai buvo! Davė Dievas dantis, davė ir duonos. Praaugę vyresnieji vaikai vieni kitus augino. Vieni kitus darbo, kąsnį užsidirbti mokino. Ėjo pas žmones karves ar žąsis ganydami. Uogaudami, grybaudami. Visko mokėsi iš paties gyvenimo, iš gamtos švarios. Vieni iš kitų. Ir tuose šiauduose, kuriuos švenčių proga pakeisdavo, užaugo puikių moterų, puikių, gabių vyrų. Kazimieros dėdės, tie broliai Montvilai, buvę geri meistrai. Ypatingai Aleksandras, kuris labai gerus klumpius skaptavęs. Visi užaugo puikūs žmonės. Patys namus išsistatė. 

Bebrai ir klumpės

Batų vaikai neturėdavo. Ilgai neturėdavo. Kazimiera prisimena, kaip prie Balėnėlių ežero, kur upeliūkščiai į Plinkšių pusę sruvo, augdavusios epušės. Taigi drebulės. Bebrai prie tų upeliūkščių užtvankas sau konstravo. Pagrauždavo epušes, šios nuvirsdavo. Tai Kazimiera su broliu bėgdavę atsipjauti gabalus tų išverstų drebulių ir lėkdavę pas dėdę, pas mamos brolį Aleksandrą Montvilą, kad jiedviem naujus klumpius padarytų. Ir šis daręs jiems tuos klumpius. (Šio krašto žemaičiams yra klumpiai, ne klumpės.) Iš drebulės išeidavo balti, lengvi klumpiai. Gražūs. Džiaugsmas būdavo naujus apsiauti. O, žiūrėk, nudyžei iki kokio tolimesnio miestelio, klumpiai gatavi. Nebėr. Vėl bėgti prie ežero, žiūrėti, ar yra dar „bebrų medžiagos“. 

Kaimo dainės

Puikus kaimas buvęs Balėnėliai. Kai reikėjo, mokėjo žmonės „savo macnumo“ prasisunkti. Iš vieno kiemo to gero macnumo, iš Juškų kiemo muzikantai. Susirenka kaimas, kad šoka visi, kad linksmi. „Vuo dainės, kas dainės bova! Vakarė pradies, auštont bepabėngs. Ta vėina pusbutelkė palėks par nakti neiškaštavuota. Nebova čiesa gertė, reikiejė dainioutė. Vuo kamė daba tuos dainės? Kor anuos palėka?“, – klausia Kazimiera. Dainos būdavusios taip gražios ir taip visiems įprasta dainuoti, kad malonu prisiminti. Iš Girkalių kaimo pusės ateina būrys dainuodamas, jau netoli Balėnėlių ežero. O ežere valtele irstosi Balėnėlių žmonės, Kazimiera su Benediktu. Jungiasi prie girkališkių dainos. Ant vandens balsai ypatingai skamba. Būdavęs toks balsų darnus gražumas, kad, rods, pačiam ežerui šventė. Lyg džiaugdamasis, ima banguoti, linguoti. Prisimena Balėnėlių gražybes Kazimiera Kinčinienė. Jos Benediktas labai malonus, kultūringas žmogus buvęs. Vaikai keiksmažodžio namuose nėra išgirdę. Geriau dainą. Buvęs gražaus galingo balso vyras. Jiedu abu kad užtraukdavę, tai net medžiai nutildavo šlamėti. „Bet kamė daba tuos dainės! Kor anuos palėka?“ – vis klausia Kazimiera. Nebedainuoja žmonės šiaip sau savo dūšiai praskaidrinti. Kažkodėl nedrįsta, manydami, kad netinka, kad ar negražu, ar kad juoksis visi... Nesijuoks. Pasidžiaugs. Senas dainas prisiminti reikėtų. Primiršo jų žodžius jaunoji karta. Na, po truputį kada nors pargrįš... 

Gyvena... mokykloje

Iš Balėnėlių į Nevarėnus krosnių mūrytoja Kazimiera Kinčinienė parėjo tada, kai Balėnėlių kaime prasidėjo melioracija. Seni laikai. Kai Balėnėliuose uždarė mokyklą, liko jos pastatas. Geri žmonės patarė pirkti tą pastatą. Ant aukštų didelių „pundamentų“ ji stovėjusi. Jiedu su vyru Benediktu sugebėjo „vėinodo pačiodo“ (vieni patys) parengti tą pastatą, kad būtų galima rąstais užridenti ant velkių ir parvilkti į Nevarėnus. Dar ir lauko virtuvėlę. Traktorininkas iš melioracijos Čėjauskas užkūręs galingą traktorių „Staliniec“, ir čiuožia, važiuoja Balėnėlių mokykla... kito gyvenimo gyventi. Tebegyvena ir šiandien su dukra Vanda Apulskiene, su anūke Amelija. „Kokia aš laiminga! Savo mokykloje esu“, – sako Kazimiera. Parodė, kad pastatas patrumpintas, apmūrytas. Parodė, kur kokios klasės, kur koridorius buvo. Dabar čia erdvūs namai. Naujai suremontuoti pagal šiuolaikinių remontų lygį. Bet ugnelė jau nebe Kazimieros ir jos Meilės Benedikto mūrytame vinkeliniame pečiuje kūrenama. Jau nebe. Ką padarysi, kad remontai išveda... senas tradicijas, išveda namų ugneles iš molio pečiaus. Svarbu, kad vaikai ir vaikaičiai gyvenimu džiaugiasi. Tik jau ne taip įvairiu gyvenimu, ne taip darbų apsuptu, kaip siuvėjai ir krosnių mūrytojai Kazimierai Šlutaitei Kinčinienei teko. Bet kieme, parsivežtoje lauko virtuvėlėje, kur pirma pirtis ten buvo, tebėra pasimūryta vinkelinė krosnelė su virykle, su gerai kaistančia orkaite. Tebėra ten senos siuvamosios mašinos, primenančios, kad Kazimiera dar ir siuvėja buvo. Visada ir ji pati, ir vyras, ir vaikai buvo rūpestingai apsiūti. Linksmame ūpe vis būdama, ligų ligas, operacijas pakėlusi, Kazimiera Kinčinienė visada tvirtai gražiai namus meile ir šiluma pripildo, kad neįmanoma atsigrožėti ja. Atsisveikinant ji dar lyg užantspauduoja ta pačia savo Meile viską: „No, sakyk, juk gera, ka ta Meilė bova. Kad ana yr. Palėkuoniu gražiūn, gerūn kėik toro! Anūka, pruoanūke...“ Žinoma, kad gerai ta Meilė! Visas gyvenimas ir turėtų būti vien... Meilė. Daug prasmės, daug švento teisingumo Nevarėnų krašto žmonių gyvenimams yra suteikę meistrai, mūrininkai Kazimiera ir Benediktas Kinčinai. Tokį prasmingą, vien kuriantį, nieko negriaunantį gyvenimą nugyventi ne dažnam tepasitaiko. Nuotrauka Janinos Zvonkuvienės ir iš Kazimieros Kinčinienės asmeninio archyvo.

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama