Biržuvėnai ir dvaras XVI-XX amžiais
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Apie Biržuvėnų dvarą nemažai rašyta. Anksčiau skelbta informacija čia bus papildyta reikšminga informacija, liečiančia Biržuvėnus ir dvarą XVI-XX amžiais.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 51, 52,53, 54)
Dvaro raida XVI-XVII amžiais
Nuosekliam Biržuvėnų dvaro raidos vaizdui XVI-XX amžiais dar trūksta informacijos, istorinių šaltinių išsamesnio nagrinėjimo. Todėl čia pateikiama fragmentiška informacija, susijusi su dvaru. 1566 METŲ AKTAS. Minėjome 1566 metų aktą, kurio aprašymas saugomas Rusijos valstybės senųjų aktų archyve. Dokumentas įvardijamas kaip patvirtinimas Sebastijonui Mikolajevičiui dėl žemės ir žmonių mainų.
Biržuvėnų valsčiaus tijūnas Sebastijonas Mikolajevičius pateikė žemės ir žmonių mainų Biržuvėnų valsčiuje aktą. Mainomos buvo valdovo valstiečių žemės į Sebastijono Mikolajevičiaus žemes. Tokie mainai nutikdavo, atliekant Valakų reformą, kai valdovo kaimuose reikėjo suformuoti taisyklingesnius valstiečių sklypus, bet tam trukdė tarp jų įsiterpusios bajorų valdos. Paimant jas, bajorams žemė buvo duodama kitoje vietoje. Akte minimos žemės prie Virvytės, Biržuvėnų dvaras, Biržuvėnai įvardijami miesteliu (miasteszko), Kolpišiškės, Každailių. Voranų (?), Byvainių kaimai. Pagal aktą, Sebastijono Mikolajevičiaus Kęstoro žemės ribojosi su Žilakių ir Viekšnalių kaimais Patumšių valsčiuje, Žemaičių vyskupystės kanauninkų valdomis Baltininkuose, žemionių Petro Adamkevičiaus, Martyno Ivaškevičiaus, Gelgutų, Rietavo tijūno Marko Vnučkos valdomis. Nustatyti tiksliais Biržuvėnų dvaro, priklausiusio Sebastijonui Mikolajevičiui Kęstortui, ribas pagal šį aktą sunku.
1637 METŲ INVENTORIUS. 1637 metų rugpjūčio 27 dieną sudarytas Biržuvėnų dvaro, Biržuvėnų valsčiuje, inventorius. Jo pradžioje rašoma, kad Jonas Sebastijonavičius Kęstortas už 20 tūkst. lenkiškų zlotų pardavė dvarą Pajūrio valsčiaus tijūnui Aleksandrui Vainai. Inventoriuje neaprašomai Vainai perduoti pastatai. Vien užsimenama, kad yra visi būdingi dvarui pastatai. Išvardijami dvarui priklausę kaimai su valstiečiais. Tai – Vepšių, Šapalų, Palėpių, Smilgių kaimai. Taip pats surašyti užusieniai: Biržuvėnų, Kalpininkų, Stygarių. Guivėnų, Bojariškės, Kinčiulių, Grinkuisiškės, Šapalų, Kalpininkų, Bojariškės, Grinkuisiškės, Gurgzdžių, Kalniškių vietovės išnykusios. Kalpininkai tikriausiai bus 1566 metais minima Kolpišiškė. Inventoriuje aprašytos valstiečių prievolės dvarui. Iš viso įrašyti 45 valstiečiai su turimos žemės kiekiu bei prievolėmis. Daugelis turėjo po pusę sėdimo valako. Vieni už žemę mokėjo per metus po vieną kapą grašių ir ėjo į dvarą lažo po vieną dieną per savaitę. Kiti nieko nemokėjo, bet per savaitę privalėjo eiti tris dienas lažo. Kai kurie dar turėjo duoti dvarui duoklę žąsimis, vištomis ir avižomis.
Vepšių kaime dalis valakų buvo tušti ir išnuomoti Luokės miestelėnams. Vienas valstietis, turėjęs ketvirtadalį valako, mokėjo 30 grašių. Keli valstiečiai mokėjo po tris kapas grašių, bet neparašyta, kiek turėjo žemės – panašu, daugiau nei po valaką. Vienas mokėjo net keturias kapas grašių. Šie valstiečiai buvo įsikūrę užusieniuose ir buvo vieninteliai jų gyventojai. Jie dar privalėjo per savaitę eiti po vieną dieną lažo. Daugiausiai – 10 kapų grašių – už Grynkuisiškių užusienį mokėjo jame gyvenę du valstiečiai. Dvare dar buvo trys samdinių šeimos – Adomėlio, Jasiulio ir Romanaičio. Jie su žmonomis per savaitę turėjo eiti dirbti į dvarą po keturias dienas. 1667 METŲ INVENTORIUS. Šis inventorius sudarytas Vladislovui Vainai ir jo žmonai Felicijonai Przelikonuzovnai (Przelikonuzaitei) parduodant Biržuvėnų dvarą Mikalojui Gorskiui. Inventoriuje surašyti Palėpių, Vepšių kaimų, Biržuvėnų, Kalpiniškės, Misaitiškių, Gurgždalių, Grytkainiškių, Kinčiulių, Guivėnų, Mackiškių, Brzariškių (?) valstiečiai, Lokalizuoti galima Palėpių, Vepšių, Biržuvėnų. Kinčiulių, Guivėnų vietoves.
Skirtingai nei ankstesniame 1637 metų inventoriuje, šiame jau aprašyti dvaro pastatai. Aprašomas „didysis namas“ – ponų namas. Jame: valgomasis kambarys su penkiais langais, iš jo patenkama į apgriuvusį kambarį su dviem langais; priešingoje pusėje kambarys su trimis langais, už jo – koplyčia su keturiais langais, šone – kamara su dviem langais; už priemenės – šoninis kambarys su dviem langais; salė su keturiais langais prie verandos. Prie namo, dešinėje pusėje, buvo du rūsiai – lobynas – išmūryti po vienu apgriuvusiu stogu. Toliau link vartų – virtuvė su kamara. Sodybos kairėje pusėje buvo du svirnai po vienu stogu. Sodyboje dar atskirai buvo kamara, kepykla, pastatėlis daržovėms laikyti. Inventoriai minimi du numai – čia, matyt, jau lietuviškas terminas. Numas – senovinis gyvenamasis pastatas su atviru ugniakuru, kartais pastate buvo laikomi ir gyvuliai. Matyt, šie numai buvo skirti dvaro samdiniams ir tarnams gyventi. Toliau stovėjo atskiri tvartai karvėms, avims ir kiaulėms. Inventoriuje minimi atskiri pastatai javams laikyti ir kulti. Visi pastatai, išskyrus lobyną, buvo mediniai. XVII amžiaus Biržuvėnų dvaro dydį galima nustatyti pagal jam pavaldžių dūmų (valstiečių ūkių) skaičių. Minėta, kad apie 1685 metus mirus Rapolui Gorskiui, našlė Eufrozina Bilevičiūtė-Gorskienė ištekėjo už Danieliaus Bialozoro.
1690 metų padūmės rejestre Biržuvėnuose įrašytas Danielius Bialozoras, valdęs 15 dūmų. Padūmės rejestrai nebuvo tikslūs, dūmų skaičių bajorai galėjo stengtis sumažinti, kad reikėtų mokėti mažiau padūmės mokesčio. Jei vis dėlto čia įrašytas tikslus dūmų skaičius, tai penkiolika baudžiauninkų ūkių nebuvo labai daug. BIRŽUVĖNŲ VAITYSTĖ. Valstybės istorijos archyve saugomi Biržuvėnų valsčiaus valdovui priklausiusios Viekšnių seniūnijos 1661 ir 1665 metų inventoriai. Jame kartu su kitų vaitysčių surašyti ir Biržuvėnų vaitystės kaimų valstiečiai. Pagal inventorius, Biržuvėnų vaitystei priklausė valstiečiai Biržuvėnų, Každailių, Kalpininkų, Petraičių, Kinčiulių kaimuose. Tuo tarpu, kaip matome iš Biržuvėnų dvaro 1637 ir 1667 metų inventorių, dvarui taipogi priklausė valstiečiai Biržuvėnų, Kalpiniškės – Kalpininkų, Kinčiulių kaimuose. Tiesa, Kinčiuliai minimi tarp užusienių. Biržuvėnų vaitystė rodo, kad XVII amžiaus antrojoje pusėje Biržuvėnų dvaras dar neaprėpė visų Biržuvėnų, Kalpininkų kaimų žemių. Dvarui nepriklausė ir gretimas Biržuvėnams Petraičių kaimas, tačiau XIX amžiuje jis nurodomas kaip dvaro valda. Panašu, kad Gorskiai įsigijo vadinamąsias karališkąsias žemes vėliau.
Dvaro raida XVIII-XIX amžiais
PRIVILEGIJA BIRŽUVĖNAMS. „Žemaičių praeities“ II tome Elmantas Meilus aprašė 1720 metais Biržuvėnams suteiktą privilegiją, kurią iš karaliaus Augusto II išrūpino Antanas Gorskis. Privilegija miestelyje leidžiama turėti turgų, laisvai prekiauti įvairiomis prekėmis. Tokia privilegija įtvirtino Biržuvėnų, kaip miestelio, statusą. Vis dėlto privilegija Biržuvėnams nieko nedavė. Tokias privilegijas anuo metu gavo daugelis miestelių, kadangi po 1710 metų Didžiojo maro ūkis buvo nusmukęs. Kita vertus, visai greta Luokėje buvo rengiami nuo seno garsūs turgūs ir su jais Biržuvėnai negalėjo konkuruoti. Anot E.Meiliaus, privilegija nebent leido Antanui Gorskiui ir jo palikuonims pasididžiuoti teise Biržuvėnuose įkurti miestelį. Tačiau tam, anot istoriko, vien to nepakako. Tuo metu Luokė jau buvo susiformavęs miestelis. Šalia vienas kito dviem miesteliams vietos nepakako. Iš XVIII amžiaus apie dvaro valdas duomenų nedaug.
Pagal Žemaitijos kunigaikštystės 1775 metų padūmės rejestrą, Biržuvėnų dvaras priklausė Mykolui Gorskiui. Buvo 1 dvaro dūmas – sodyba, 18 dūmų nuomojosi smulkioji šlėkta (bajorai), pavaldinių dūmų būta 49. Ne visi pavaldiniai buvo baudžiauninkai – dalį sodybų su žeme galėjo nuomotis laisvieji valstiečiai. Tokių nuomos sutarčių likę iš XIX amžiaus. Pagal dūmų skaičių, Biržuvėnų dvaras 1775 metais buvo stamboka feodalinė valda.
Palyginę 1690 ir 1775 metų padūmės rejestrų duomenis, matoma, kad Biržuvėnų dvaras XVIII amžiuje labai išaugo. Pagal 1802 metų Liudviko Nalenč-Gorskio Biržuvėnų dvaro perleidimo sūnui Adomui aktą, saugomą Žemaičių vyskupystės muziejuje, sužinome, kad dvarui priklausė Didieji ir Mažieji Biržuvėnai su kaimais ir užusieniais; Rapaliai, Padvariai, Kiškelvičiai, Visaičiai (?), Skruzdyniškė, Dulkininškė, Dirgniškė, Gudiškė, Palėpiai, Povaidis, Guivėnai, Raželiai, Staniškė, Mižikai, Byvainiai, Užpeskiai, Kulšikai, Pavirvytė, Vepšiai, Mediškiai, Kupriai, Plepai, Parakauskiai bei įvairios apyrubės, kurios neišvardintos. Kitoje dokumento dalyje, be šių vietovių, minimi Smilgiai, Žyliškė, Viekšnaliai, Geruliškiai. Palyginti su 1637 ir 1667 inventoriais, 1802 metų akte išvardinta gerokai daugiau vietovių. Lieka neaišku, ar 1802 metų akte minimi kaimai ištisai priklausė Biržuvėnų dvarui, ar tik jų dalys. Kai kurie kaimai Gorskiams, kaip Staniškė, Mižikai gal ištisai jiems priklausė, o kitur (Guivėnuose, Viekšnaliuose) turėjo tik žemės. Žemaičių muziejus „Alka“ sistemoje LIMIS yra paskelbęs daug Biržuvėnų dvarui priklausančių vienkiemių ir „palivarkų“ nuomos sutarčių. Taigi dvaro baudžiauninkai dirbo ne visą jo žemę.
1824 METŲ INVENTORIUS. Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ aprašė kelis Biržuvėnų dvaro inventorius. 1727 metų inventoriuje minimas vandens malūnas su užtvanka, bravoras, karčema. Deja, detaliau šis inventorius neaprašomas. Istorikas plačiau aprašė 1824 metų inventorių, kuriame smulkiai surašyti baldai, indai ir kiti daiktai. Indų (stiklo, porceliano, metalo) būta šimtai vienetų. Inventoriuje surašyti ginklai, laikrodžiai, paveikslai, šviestuvai, 9 šeimos portretai. Lobyne buvo laikoma gausybė brangių rūbų, įvairių daiktų. Vežiminėje buvo apie 50 vienetų karietų, bričkų, važelių, rogių, taip pat daug ratų, gūnių, balnų ir kitokių reikmenų. Inventorius liudija turtingą dvaro savininkų buitį. Tvartuose laikyta 100 melžiamų karvių, 6 veisliniai jaučiai, 30 veršelių, 44 arti skirti jaučiai, 34 telyčios, 27 paaugę veršeliai ir taip toliau. Anot Adomo Butrimo, inventorius rodo ne tik ekonominę dvaro galią, bet ir jo reprezentacinę funkciją svečiams priimti, pokyliams kelti.
(Bus daugiau)
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
