Ke­lio­nė į šir­dis – drau­ge su Be­nu Ly­riu

Kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas su kny­ga ir jos žmo­gu­mi bib­lio­te­ko­je vi­sa­da lau­kia­mas ir džiu­giai pa­si­tin­ka­mas. Tai, jog bir­že­lio po­pie­tę lau­kiant dva­si­nin­ko Be­no Ly­rio vi­zi­to ren­gi­nių sa­lė bu­vo iš­ties sau­sa­kim­ša, – aki­vaiz­dus įro­dy­mas, koks svar­bus, įkve­pian­tis ir reikš­min­gas yra žo­dis žmo­gaus, ku­ris sa­vo gy­ve­ni­mu liu­di­ja har­mo­nin­gą gė­rio ir gro­žio der­mę, be­są­ly­giš­ką mei­lę ir ar­tu­mą kiek­vie­nam su­tik­tam.

Ku­ni­gas Be­nas Aud­rius Mar­tu­se­vi­čius, la­biau ži­no­mas Be­no Ly­rio sla­py­var­džiu, prieš at­vyk­da­mas pas mus į sve­čius spė­jo ap­si­lan­ky­ti ir pa­bend­rau­ti su Vir­ba­lio mies­to bib­lio­te­kos lan­ky­to­jais, tai­po­gi gau­siai su­si­rin­ku­siais. Kaip tei­gė pa­ts sve­čias, jo sie­kis – ap­ke­liau­ti kuo dau­giau Lie­tu­vos bib­lio­te­kų ir da­lin­tis sa­vuo­ju pa­sau­lio su­vo­ki­mu bei pa­tir­ti­mi su kuo di­des­niu žmo­nių ra­tu.

Pap­ras­tai, at­vi­rai ir jaut­riai ta­ria­mas Be­no Ly­rio žo­dis ra­mi­no min­tis ir jau­kiai lie­tė su­si­rin­ku­sių­jų šir­dis. Pris­ta­ty­da­mas sa­vo nau­jau­sias kny­gas – „Ku­ni­go šir­dies die­no­raš­tis“ bei „Pus­la­pis švel­nu­mo“ – sve­čias at­vi­ra­vo: „Vi­sos ma­no kny­gos yra tiek ver­tin­gos, kiek skai­tan­ty­sis ge­ba vi­sas per­skai­ty­tas min­tis su­gul­dy­ti į šir­dį.“ Už­ra­šy­ti žo­džiai de­di­kuo­ja­mi kiek­vie­nai gy­ve­ni­mo aki­mir­kai, „vi­soms pa­tir­tims, vi­soms žaiz­doms ir sa­vy­bėms, ku­rias ne tik no­ri­si ma­ty­ti, bet ir ku­rių kar­tais no­rė­tų­si iš­veng­ti“.

Pak­laus­tas apie pir­mų­jų žo­džių ke­lio­nę, vė­liau vir­tu­sią ne vie­nu kū­nu – kny­ga, Be­nas Ly­ris pri­si­mi­nė pir­mą­sias sa­vo gim­to­sios kal­bos mo­ky­to­jas, ku­rių vie­na ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro, nes ma­tė tik for­mą (rau­do­na spal­va žy­mi­mas klai­das), bet ne tu­ri­nį, tuo tar­pu ant­ro­ji jam ta­po do­va­na ir pa­ska­ta ra­šy­ti – tuo­met kū­ry­bi­nis po­ten­cia­las ėmė skleis­tis vi­su pa­jė­gu­mu. Pra­džio­je – sėk­mė, ap­lan­kiu­si jau­nų­jų fi­lo­lo­gų kon­kur­se, vė­liau įvai­rių pra­smin­gų ži­nu­čių ra­ši­nė­ji­mas ant ser­ve­tė­lių ar po­pie­ri­nių puo­de­lių vie­šo­se vie­to­se, kol vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je bu­vo pa­ste­bė­tas lei­dyk­los „Al­ma lit­te­ra“ at­sto­vės ir pa­ra­gin­tas ra­šy­ti kny­gą. „Ne­va­di­nu sa­vęs ra­šy­to­ju nei poe­tu, nes tai per di­de­lį svo­rį tu­rin­tys žo­džiai. Tai, ką ra­šau, yra la­biau pa­guo­dos ar su­si­tai­ky­mo li­te­ra­tū­ra, tai yra pra­kti­nis va­do­vas, kaip žmo­gui iš­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą, ku­ria­me yra vi­so­kių spal­vų. Esu kū­rė­jas ne­vil­ty­je apie vil­tį“, – taip sa­ve įvar­di­jo Be­nas Ly­ris.

Kal­bė­jo­mės daug ir apie vis­ką. Apie šian­die­nos žmo­gų, vi­sur sku­ban­tį, ne­spė­jan­tį, ne­ži­nia ko­kių iliu­zi­jų be­si­vai­kan­tį. Vis lau­kian­tį tin­ka­mų pro­gų, gar­siai dek­la­ruo­jan­tį sa­vo pa­sie­ki­mus ir ne­gai­les­tin­gai smer­kian­tį tą, ku­riam li­ki­mas ne toks dos­nus. Ak­ty­vų vir­tua­ly­bė­je ir pa­sy­vų kas­die­ny­bė­je. Vi­sa­da ran­dan­tį lai­ko ek­ra­nui, bet ne ša­lia esan­čio­jo žvilgs­niui ir šir­džiai. Kal­bė­jo­mės apie lai­ką („Mes ne­tu­ri­me lai­ko tik tam, kam ne­no­ri­me jo tu­rė­ti“), apie ne­ly­gia­ver­tį dar­bo ir poil­sio san­ty­kį („Kai ski­ri lai­ko tam, ką kaž­ka­da bu­vai nu­kė­lęs į ant­rą pla­ną, pra­de­di su­pras­ti, kad ste­buk­lai vi­sa­da bu­vo ša­lia“). Apie de­šimt­me­tį tru­ku­sią ku­ni­go tar­nys­tę Kau­no kli­ni­ko­se, pa­čias skau­džiau­sias pa­tir­tis, ku­rios daž­nai per­žen­gia mir­ties slenks­tį („Mū­sų ar­ti­mų­jų ne­ga­li su­nai­kin­ti mir­tis. Gy­ve­ni­mas iš mū­sų ne­ga­li atim­ti nie­ko, ką sau­go­me sa­vy­je“). Apie nuo­dė­mės pri­gim­tį ir sam­pra­tą. Apie klai­džio­ji­mus tam­so­je ir su­ras­tą vil­tį švie­so­je. Di­džiau­sia ver­ty­be lai­ky­da­mas kiek­vie­no žmo­gaus uni­ka­lu­mą, ku­ni­gas Be­nas Ly­ris kvie­čia ke­liau­ti sa­vu tem­pu ir ne­si­steng­ti su­ras­ti tei­sin­gų spren­di­mų žvel­giant į ki­tų žmo­nių gy­ve­ni­mus, nes „ne­lai­min­gi tam­pa­me ta­da, kai ima­me ly­gin­tis ar sie­kia­me su­pa­na­šė­ti su ki­tais“.

Po­kal­bis su Be­nu Ly­riu do­va­no­jo ga­li­my­bę pa­nar­dy­ti po gi­lius ir pa­slap­tin­gus sie­los už­ka­bo­rius. Fi­lo­so­fi­nius klau­si­mus apie ma­žą aki­mir­kos mirks­nį ir be­ga­li­nį am­ži­ny­bės po­jū­tį kei­tė kur kas pa­pras­tes­ni, že­miš­kes­ni. Priė­męs pa­siū­ly­mą spon­ta­niš­kai at­sa­ky­ti į klau­si­mus, sve­čias no­riai at­vi­ra­vo. Su­ži­no­jo­me, jog la­biau­siai Be­ną Ly­rį įkve­pian­tis pa­ros me­tas – ry­tas, o pa­ti bran­giau­sia gy­ve­ni­me gau­ta do­va­na – smė­lio laik­ro­dis su gi­mi­mo me­tais, nuo­lat pri­me­nan­tis lai­ki­nu­mą bei kiek­vie­nos aki­mir­kos svar­bą. Mėgs­ta­miau­sias jo de­ser­tas – varš­kės ap­ke­pas, o pa­ti ska­niau­sia sriu­ba – bu­ro­kė­lių. La­biau­siai ža­vin­ti spor­to ša­ka – plau­ki­mas (tris kar­tus per sa­vai­tę – po tris ki­lo­met­rus), pra­mo­ga – ke­lio­nės, o pa­ts gra­žiau­sias lie­tu­viš­kas žo­dis – ru­gia­gė­lė. Kal­bė­jo­mės apie di­džiau­sias bai­mes ir drau­ge svars­tė­me, o kuo gi kve­pia lai­mė. Net­gi sa­lė­je stai­ga pra­din­gus elekt­rai, te­ko dar la­biau su­klus­ti, kad kiek­vie­nas ne į mik­ro­fo­ną ta­ria­mas žo­dis ne­lik­tų neiš­girs­tas.

Ge­ra bu­vo tą va­ka­rą da­lin­tis žo­džiais. Priim­ti juos kaip di­džiau­sią do­va­ną. Ir šir­din­gai dė­ko­ti mū­sų sve­čiui Be­nui Ly­riui už kiek­vie­ną iš­tar­tą žo­dį. Už kiek­vie­ną – pa­li­ku­sį sa­vo žy­mę jau ne vie­nos kny­gos pus­la­piuo­se. Už kiek­vie­ną – dar tik lau­kian­tį, atei­sian­tį. Ir, be abe­jo, už jaus­mą, pa­ly­tė­tą ta­ria­mo žo­džio ga­lios. Nes, kaip tei­gia li­te­ra­tū­ro­lo­gė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė: „Žo­džiai, tik pa­ra­šy­ti žo­džiai, jų kar­to­ji­mai mus su­ri­ša, iš­lai­ko. Ir į at­min­tį su­grą­ži­na žo­džiai, di­die­ji dva­sios ener­gi­jos lai­di­nin­kai. Kur ne­lie­ka pa­ra­šy­tų žo­džių, ne­lie­ka ir ta­ko su­grįž­ti.“

Autorius: Vi­li­ja ŠTREI­MI­KIE­NĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama