Lietuviai studentai užsienyje

Šį persiorientavimą skatino ir permainos Vokietijoje. 1923 m, perėjus prie stabilios valiutos (Rentenmark), gyvenimas Vokietijoje pabrango 4–5 kartus. Lietuvos studentai, iki tol gavę 10–12 dolerių stipendijas, atsidūrė sunkioje padėtyje (mėnesiui pragyventi dabar jau reikėjo 400–600 Lt.). Be to, nuo 1923 m. rudens Vokietijos universitetai nustatė užsieniečiams dvigubai didesnį mokestį už mokslą negu vokiečių studentams90; medicinos, gamtos mokslų, agronomijos studentams dar įvedė papildomą 30, o kitų mokslų studentams – 25 dolerių semestro priedą (Zuschlag)91. Buvo imami mokesčiai už imatrikuliavimą, paskaitų klausymą, naudojimąsi mokslo priemonėmis, be to, jomis užsieniečiai galėjo naudotis tik atlikusiomis nuo vokiečių studentų. Kartu Vokietijos universitetuose ėmė stiprėti ir antilietuviškumas, susijęs su 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Tai pirmiausia patirdavo Klaipėdos krašto lietuviai, norintys studijuoti Klaipėdos krašto teisę arba apskirtai teisę. Tas priešiškumas dar labiau sustiprėjo kai Lietuva, siekdama teisinėmis priemonėmis slopinti kylantį nacių judėjimą Klaipėdoje, pakeitė rinkimų įstatymą, juo suvaržė Klaipėdos seimelio kompetenciją, o 1932 m. vasario 6 d. Klaipėdos gubernatorius atleido iš pareigų Klaipėdos vokiečių direktorijos pirmininką Otto Böttcherį. Tai sukėlė vokiečių pasipiktinimą, kuris persikėlė ir į kai kuriuos Vokietijos universitetus, aukštąsias mokyklas. Kai kur jis peraugo į atvirą smurtą prieš Lietuvos studentus. 1932 m. iš Berlyno veterinarijos ir technikos aukštųjų mokyklų lietuviai studentai buvo tiesiog brutalia jėga išvaryti, išmėtytos pro langus jų kuprinės su knygomis… studentai vokiečiai ėmė nesisveikinti, nesikalbėti su lietuviais, praeidami pro šalį tyčia mindyti jiems kojas, per praktikos darbus neprileisti prie instrumentų. Ne kitokie darėsi ir patys profesoriai, jų asistentai. Kai lietuviai studentai, atlikę darbus ar nubraižę brėžinį eidavo prie asistento parašo, šis garsiai visiems girdint perskaitydavęs studento pavardę ir pašaipiai sakydavęs: ‚Sie sind Litauer und ich bin nicht verplichtet ihnen die Unterschrift su geben (Jūs esate lietuvis ir aš nesu įpareigotas jums pasirašyti)92. Ta proga studentai italai net buvo pareiškę užuojautą savo kolegoms lietuviams. Būta Vokietijos profesorių, maniusių, kad „mes, lietuviai, atvažiavę iš laukinės šalies, nieko nežinome, nieko nemokame ir nesugebėsime net būti studentais. Bet studijos parodė, kad mes visi gerai laikome egzaminus, o dauguma lietuvių veterinarų egzaminus išlaikė beveik „labai gerai“. Vokiečių studentai prašydavę lietuvių duoti nusirašyti matematikos uždavinius93. Pasak Izidoriaus Stankaičio, 1932 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais lankiusio Berlyne užsieniečiams skirtus vokiečių kalbos ir literatūros, politikos, kultūros ir filosofijos kursus, vokiečių profesoriai ateidavę į paskaitas apiplyšę, kaip neva Versalio sutarties nuskriausti, suvarginti. Ir vis kalbėdavę apie vokiečių tautą kaip neva erdvės neturinčią (Der Volk ohne Raum). Vienas iš tokių apskurusių ir aimanavusių dėl „Vokietijos be erdvės“ lektorių įrodinėjęs, jog kitos tautos turi daug erdvės, bet nesugebančios jos apgyvendinti, įsisavinti. Tokiu pavyzdžiu esanti Rusijos Archangelsko sritį, didesnė už visą Vokietiją, bet menkai apgyvendinta. Kalbėjo ir apie Lietuvą, kaip neturinčią pramonės, nuo Vokietijos priklausančią ir dėl to be Vokietijos negalinti išsiversti. Vokietija padėjusi atsirasti Pabaltijo valstybėms, atremti bolševikus…94. Vokietijos nepatrauklumą gilino ir tai, kad, naciams atėjus į valdžią, gerokai smuko ir Vokietijos mokslo lygis, nes buvo atleista iš universitetų daug lietuviams žinomų žymių mokslininkų (reliatyvumo teorijos kūrėjas A. Einšteinas, garsūs filosofai: E. Huserlis, K. Japersas, M. Plesneris, J. Cohn..., iš Leipcigo universiteto profesoriai Gerhardas Kessleris, Walteris Goetzas, iš Vienos universiteto (po 1938 m. Austrijos „anšluzo“) – žymūs psichologai Charlotė ir Karlas Bühleriai, kultūrpedagogas prof. R. Meisteris, katalikų filosofas A. Dempfas ir kiti. Patį mokslą imta grubiai ideologizuoti. Dalis profesorių buvo linkę skaitomuose kursuose iškraipyti istorinius faktus, neigti ar nutylėti kitų tautų nuopelnus, reviduoti vokiečių ideologijos naudai net ir Šv. Raštą. Vienos u-to evangelikų teologijos fakulteto Naujojo Testamento katedros vedėjas kun. prof. Hoffmanas, pasak jo paskaitų klausiusio klaipėdiškio Jurgio Jaudžimio, per paskaitas įrodinėjęs, kad kai kurios N. Testamento vietos neatitinka vokiečių tautos dvasios, ypač šv. Povilo laiškai, ir reikią juos koreguoti – pritaikyti prie nacionalsocializmo ideologijos. Pavardes jis reikalaująs rašyti tik gotiškomis raidėmis, lotyniškos raidės esą irgi neatitinka vokiečių dvasios. Kitas Praktinės teologijos katedros vedėjas Entzas nuolat paskaitose kalbąs apie Trečiąjį Reichą ir reikalauja, kad kiekvienas studentas, norintis baigti fakultetą, išmoktų vokiškai kalbėti ne tik be klaidų, bet ir be jokio svetimo akcento, nes Vienos Evangelikų teologijos fakultetas esąs vokiečių fakultetas, kurio misija – ruošti pionierius vokiečių kultūrai užsienyje skleisti95. Miuncheno u-to prof. Erick Jaensch per paskaitas aiškinęs, kad kiekviena rasė turinti jai būdingų savybių ir pirmiausia – socialinių: viena linkusi į kūrybą, kita – į išnaudojimą (žydai)96... Lietuviams, rašantiems disertacijas istorine tematika ir norintiems jas ginti, kartais tekdavo atitinkamai perrašyti, pertaisyti jau parengtas disertacijas pagal pasikeitusias nacių ideologijos nuostatas (istoriko Alfonso Koncės atvejis 1935 m.)

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama