Duris atvėrė partizanų muziejus

Nuaidėjo Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės karių iššautos salvės už gyvus ir mirusius Lietuvos gynėjus, už Tėvynę Lietuvą, už taikią padangę geros valios žmonėms. Trispalvę juostelę perkirpus Angelei Jakavonytei, Kazimieraičio sūnui Rimgaudui ir vaikaitei Vilijai, projekto autoriui Gintarui Čaikauskui, Tigro vaikaitei, grafikos dizainerei Miglei Rukštelytei, pagrindiniams rėmėjams Mariui ir Živilei Valukynams, muziejų pašventino arkivyskupas Gintaras Grušas. Angelė Jakavonytė pristatė ekspoziciją iš muziejaus ir bunkerio, o savo jautrioje kalboje ne tik prisiminė tėvelio veiklą, bet ir papasakojo, kaip gimė idėja įkurti muziejų. ,,Minime mano tėčio, partizano Juozo Jakavonio-Tigro šimtųjų gimimo metinių jubiliejų. Šios gražios sukakties proga jam bei jo bendražygiams įteikiame labai prasmingą simbolinę dovaną - atveriame partizanų muziejų, kuris buvo tėčio svajonė. Ši sodyba dar mena laiką, kuomet ant šio Merkio kranto tamsioje keleto metrų žeminėje susitelkę išmintingi ir narsūs vyrai – Juozas Vitkus–Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas–Vanagas bei kiti – kūrė Lietuvos išlikimo ir valstybės ateities planus, bandė juos įgyvendinti kruvinomis okupacijos sąlygomis. 2021 metų lapkričio antroji buvo paskutinė diena, kuomet tėvelis visam laikui paliko šiuos namus. Žiemai išvykdamas į Vilnių gyventi pas mane, apdengė buvusio bunkerio angos viršų ir pasakė: „Jau viskas griūva, duos Dievas sveikatos, pavasarį būtinai remontuosim“. Po dvidešimt vienos dienos tėtis išėjo Anapilin. Stovėdama prie jo kapo duobės daviau įsipareigojimą ir įžadą sau, kad paskutinė tėvelio valia bus įvykdyta. Siekdami vykdyti tėčio planus, puoselėti istorinę atmintį, Dainavos apygardos partizanų ir jų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago atminimą, didinti visuomenės susidomėjimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, prisidėti prie patriotinio ir pilietinio jaunimo auklėjimo, įsteigėme Partizano Juozo-Jakavonio-Tigro labdaros ir paramos fondą. Ir lygiai prieš trejus metus vadavietė su autentiška įlindimo anga buvo rekonstruota. Tėtis turėjo ir dar vieną svajonę – atidaryti muziejėlį, kuriame būtų eksponuojami jo vadų Kazimieraičio ir Vanago, jo bei kitų čia gyvenusių partizanų daiktai. Ši svajonė išsipildė ir tapo kūnu. Mūsų šeimos ir visų geros valios žmonių dėka šiandien atveriame ir muziejėlio duris. Nuoširdžiai dėkojame architektui, profesoriui Gintarui Čaikauskui už muziejaus projektą, praėjusios kadencijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei už pradinę paramą ir visiems visiems, kurie aukojo labai dosniai ar bent mažiausia auka parėmė muziejaus pastato statybas bei jo įrengimą. Čia ir yra visų mūsų simbolinė, nematoma jungtis, Tėvynės meilės bendrystė ir stiprybė. Muziejus kol kas dar ne iki galo pripildytas, bet pamažu su dukra Migle Rukštelyte jį pildysime, auginsime, nes eksponatų turime dar nemažai. Lauksime ir kitų šio krašto partizanų artimųjų, kurie turi ir norėtų muziejui padovanoti jų daiktų“. Projekto autorius, architektas G. Čaikauskas pasidžiaugė, kad įgyvendino prasmingą projektą. „Nepaliauju stebėtis idėjos autorės Angelės Jakavonytės pasiryžimu ir atkaklumu įrengti ir vadavietę, ir muziejų. Nepaliauja stebinti ir kontrastas, kad kuklioj aplinkoj, kur pakrypę stogeliai, gimsta tokie puikūs žmonės kaip Juozas Jakavonis–Tigras, kurie trokšta kurti gėrį. O marmuro rūmuose, kremliuose, kur blizga prabanga, gimsta blogis. Ši vieta yra simbolinė, vienas iš pavyzdžių, kad kuklioje aplinkoje gimė puikios idėjos, buvo kuriama Lietuvos valstybė“. Su dideliu jauduliu balse apie savo tėčio ir kitų partizanų auką Lietuvai kalbėjo J. Vitkaus-Kazimieraičio sūnus Rimgaudas Vitkus. ,,Šiandien mums visiems be galo brangi diena,  nes minime partizano Juozo Jakavonio-Tigro  100-ąsias gimimo metines, taip pat partizaninio judėjimo 80-metį, kurio vienas iš pradininkų  buvo  pulkininkas- leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Turėdamas aukščiausio lygio karinį išsilavinimą bei mokėdamas daugelį kalbų prieš antrąją  Sovietų okupaciją jis galėjo be problemų išvykti iš Lietuvos, ką padarė daugelis mums žinomų karininkų, bet duota priesaika Tėvynei jam buvo moralės ir dvasinės tvirtybės  pagrindas. ,,Aš iš savo  žemės nė žingsnio’’, – pasakė jis savo broliui, kai jis  1944 m. bėgo nuo Sovietinės okupacijos. Man, kaip Kazimieraičio sūnui, be galo džiugu matyti, kad per 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus mes galime džiaugtis, kad atstatoma, nors ir gana lėtai, istorinė tiesa, kad valstybės lėšomis ieškomi  ir identifikuojami žuvusių partizanų palaikai.

Autorius: Rūta Averkienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama