Klaipėdos valdininkams – ir finansinės vilionės
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų Klaipėdos krašte jau buvo prasidėjęs aktyvus Vokietijos veikimas, kurio tikslas buvo įtvirtini savo įtaką per vietos valdininkus.
Apie tai liudija dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai.
Iš Vokietijos - finansinės paskatos
1925-ųjų balandžio 2 d. Politinės policijos (Valstybės saugumo departamento pirmtakės) viršininkas, atsakydamas į Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus Broniaus Kazio Balučio užklausą, slaptame savo rašte nurodė, jog šiai institucijai pavyko išsiaiškinti, kad remiantis Vokietijos teise, numačiusia, jog valdininkų algos gali būti mažinamos tik įstatymu, Klaipėdos krašte likusiems jos pilietybę turėjusiems valdininkams, taip pat ir šio krašto piliečiams, buvo mokamas skirtumas tarp vokiškos ir lietuviškos algos. Taip pat jau buvo nemažai tokių, kurie gaudavo vokiškas pensijas.
„Taipgi yra daug žinių, jog valdininkai, palankūs Vokietijai, gauna dar tam tikras pašalpas per Bankus. Tas daroma tokiu būdu: bankai duoda lengvomis sąlygomis /net be %/ neterminines paskolas, paakindami darbuotis „Vaterlando“ naudai ir išieško tokias paskolas tik tuomet, jei valdininkas pradeda krypti lietuvių pusėn, jeigu gi jis laikosi „Vaterlando“ - iš jo neišieškoma. Kad geriau laikyti savo rankose tokius valdininkus, jiems paskolos kvitai, jos neišieškojus, negrąžinami. Iš kur paskolos gaunamos ir kokiu keliu jos eina, nustatyti dar nepavyko“, - rašė viršininkas.
Ministeriją sudomino straipsnis
Balandžio 16-ąją B. K. Balutis jau siuntė konfidencialų raštą Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Polovinskui-Budriui. Jo pretekstu tapo balandžio 12-osios laikraščio „Klaipėdos žinios“ pirmame puslapyje paskelbtas straipsnis „Iš kur mums gresia artimiausias pavojus?“, pasirašytas „Sargo“ slapyvardžiu.
„Kiekvienas žino, kokią svarbią vietą valstybės gyvenime užima valdininkai. Sudarant Klaipėdos krašto Konvenciją todėl Centro vyriausybei, o ir paties krašto lietuviams ne paskutinėj eilėj rūpėjo išgauti valdininkams kuo trumpiausią optavimo terminą, idant tieji kuo trumpiausiame laike atsisvertų, ar jų sąžinė jiems leis ištikimai tarnauti naujajai tėvynei, arba ar įsakys grįžti senojon. Nustatyta rakas (laikotarpis) šešių mėnesių visiems betarpiai valstybiniams valdininkams. Bet jau paskesniose derybose su Vokietijos vyriausybe dėl optavimo pravedimo aiškiai pasirodė Vokiečių pusėj tendencija, šitą nustatymą apeiti, laikotarpi kiek galint ištęsti. O tikrai jiems ir pavyko tokiai svarbiai kategorijai kaip daugumai mokytojų išgauti pusantrų metų laiką. Mat, mūsų vyriausybė laikė reikalinga parodyti kaimynui vokiečiui draugingumą ir šitame punkte nusileisti.
Tiesa, Vokietijon gana daug suplūdo savo ir ne savo noru iš atskirtųjų kraštų išėjusių valdininkų, kuriems nėra atatinkamo darbo. Ir negalėjo būti pageidaujama, kad ir iš Klaipėdos krašto dar keletas šimtų prisidėtų. Taigi nereikia stebėtis, kad pasigirdo vokiečiuose balsai, spaudoje ir šiaip, kad kiek galint daugiau vokiečių valdininkų Klaipėdos krašte liktų, nes, girdi, pačiame krašte nebūsią užtektinai tinkamų žmonių, ir viešasis gyvenimas per tai nukentėsiąs. Tat atrodė gana sveiku protavimu ir Lietuvai draugingu nusistatymu. O tačiau, kuo pirmasis optavimo laikas artinosi, tuo labiau buvo pastebimas valdininkuose bruzdėjimas. Beveik nei vienas vokiškos orientacijos valdininkas nenorėjo Klaipėdos krašte palikti. Tai jiems apmokėjimas buvo per menkas, tai ateitis neaiški ir kas tam lygu. Tačiau kuo ne visiems buvo nepakeliama, kad taip jų paniekinamasis „žemaitis“ turėjo būti jų ponas. Ar kraštui tai sveika ar nesveika - maža jiems terūpėjo.
Tik štai ėmė rašyti vokiečių laikraščiai, priešakyj laiškelis, kurs Berline spausdinamas, o tik turi mūsų krašto vardų, kad esanti kiekvieno vokiško valdininko, o ir šiaip kiekvieno vokiečio patriotine pareiga, nebojant visų sunkenybių, likti Klaipėdos krašte. Tik dabar jau ne tam, kad kraštas neliktų be valdininkų, bet kad krašte būtų palaikomas vokiškumas. Net savo sąžinės balso reikia neatboti, reiklią meluoti. Tai jau buvo nebe veidmainiavimas, o širdingas atvirumas, už kurį mes gerbiamiems mūsų kaimynams tiktai galime būti dėkingi.
Tačiau ir tie balsai nedaug tebūtų radę pabojimo. Reikėjo aiškesnio „prišnekėjimo“ valdininkams. O šitą atliko oficiališkoji Vokietijos valdžios atstovybė: jos Generalkonsulatas Klaipėdoje. O čionai ypač ponas konsulas Windecker. Ir tyčia pakviestiesiems ir šiaip pas jį atėjusiems pasiteirauti optavimo reikalais valdininkams jis visai atvirai išdėstė, kad Vokietijos vyriausybė turinti didžiausi interesą Klaipėdos krašto valdiškąjį aparatų išlaikyti vokiškų. O dėlto kiekvieno vokiško valdininko pareiga esanti likti čia ir stiprinti vokiškumą. Vyriausybė iš jų, savo pavaldinių, to reikalaujanti. Jeigu laikinai algos Klaipėdoje ir esančios mažesnės negu Vokietijoje, tai dar nesudarą priežasčių pabėgti. Skirtumą mokėsianti Vokietijos vyriausybė ir tam tikslui skirianti dideles sumas, kurios iš dalies jau esančios jo rankose. Iš dalies greit būsiančios. <...> Be to, neilgai trukus, būsią krašte rinkimai į Seimelį. Tuomet viešpatausią ponai Gubba, Konradas, Kraus, von Schlenther ir panašus, ir tie jau žinosią vokiškuosius valdininkus ir čia pat aprūpinti. O jei tačiau vienam kitam valdininkui prisieitų kada nors grįžti Vokietijon, tai jo teisės bus jam ten nebojant, kad jis pasidaręs Lietuvos pilietis, rezervuojamos. <...> Matyt, yra sistema, kuria kartu veikiama per oficiališkas vokiečių atstovybes, per jų spaudą Vokietijoj ir pas mus, o ir per jų agentus klaipėdiškių tarpe. <...> Kiek pono Windeckerio ir jo konsulato veikimas mūsų valdininkuose turėki pasėkmių, tiksliai nežinome. Nes optavimo daviniai dar nepaskelbti. Bet tiek žinoma, kad tūli valdininkai, kurie net jau buvę optavę Vokietijos pilietybę, savo pareiškimus ėmę atgal ir nusistatę pasilikti krašte. Tikra yra, kad čia ne mažas gegužės kiaušis įdedamas mūsų ką tik bekuriamajin lizdelin. O jeigu mūsų atsakomingieji nežinos išrietėjantį ir priaugantįjį gegužiuką tinkamai prižiūrėti, tai galėsime dar turėti visokių patyrimų. Gana jau lig šiol nusidėta. Kodėl vis dar nepaskelbia senai jau sumanytąjį valdininkų įstatymą, kurs ne tiktai užtikrina jiems visokių gerybių, bet ir uždeda rimtų pareigų? <...> Mums tyliai bet nuosakiai ruošiama likimas vokiškos provincijos. O kada taip toli būsime, tai su mumis elgsis, kaip šiandien po viso pasaulio akių elgiasi su mūsų broliais Tilžės krašte. Ir tik stebėtis reikia, kad pas mus net tokia „tautininkų“ partija išeina su obalsiais, idant apsidraudus nuo Lenkų pavojaus, dar tvirčiau jungtis su Vokietija ir tiktai su Vokietija. Ar tik mes, nuo vilko bebėgdami, neužbėgsime lokį?“ - rašė Sargas.
„Išrodo, lyg autorius turėtu tam tikrų davinių tokiam atviram tvirtinimui ir todėl būtų mums labai svarbu tokius davinius turėti, kad galima būtų užkirsti kelias panašiai neleistinai propagandai ir agitacijai. Ar Tamsta nerastum galimu per minėtų laikraščio redakcija tų davinių gauti“, - reaguodamas į šią publikaciją gubernatoriaus užklausė B. K. Balutis.
Arba anais laikais tokia sąvoka kaip žurnalisto šaltinio apsauga neegzistavo, arba pats „Sargas“ buvo suinteresuotas atsikleisti aukštesnei valdžiai, nes balandžio 21-ąją gubernatorius konfidencialiu raštu B. K. Balutį informavo, jog minėtosios publikacijos autoriumi buvo Jokūbas Stikliorius.
„Daugiau negu straipsnyje pranešta, žinių nėra. Visi paskelbti žodžiai buvo D-ro Windekerio pasakyti vienam mokytojui, kuris kreipėsi į šį optacijos reikalu. P. Stikliorius šią savaitę užtruks Berlyne Krašto Bažnyčios derybose, todėl iki jam sugrįšiąnt nieko daugiau pranešti negaliu. Kiti asmens redakcijoje šiuo reikalu jokių žinių suteikti negali“, - pridėjo J. Polovinskas-Budrys.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
