Lauksargių naujakuriai ir kolektyvizacija
Taurages Zinios
Turinį įkėlė
Šiemet Lauksargiams minint 360 metų jubiliejų, švente rūpinasi bendruomenės nariai, kurių dalies tėvai ir seneliai atsikėlė į dabartinę seniūniją pokariu. 1944 m. vasarą prasidėjusi Rytų Prūsijos gyventojų evakuacija spalio pradžioje vyko jau masiškai ir chaotiškai. Anksčiau išvykę spėjo pasitraukti į saugesnes vietas, tačiau tuos, kurie liko arba pasivijo sovietų armija, ištiko baisi lemtis. Žudynės, prievartavimai, žeminimas, badas ir turto grobstymas tapo kasdienybe. Senuosius gyventojus pakeitė nauji.
Pabaigos pradžia
Vokietijos Rytų Prūsija 1945 m. buvo ištrinta iš žemėlapio ir padalinta. Pietinė didžioji dalis atiteko Lenkijai (dabar Varmės Mozūrų vaivadija), vidurinė dalis kaip karo grobis su didžiausiu miestu Karaliaučium atiteko Rusijai, o šiaurinė mažiausioji – Klaipėdos kraštas – grąžintas Lietuvai. Pastarasis jai priklausė 16 metų po Klaipėdos krašto sujungimo 1923 m. Šiame krašte buvo trys apskritys, gyvavusios iki 1950 m.: Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių. Pastarojoje buvo Lauksargių apylinkės, prie žemaitiško Tauragės rajono prijungtos tik 1962 m.
Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, sovietinei armijai užėmus buvusį Klaipėdos kraštą jis buvo apytuštis – beveik be gyventojų. Pagėgių apskrities Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazlauskas pranešime Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojui M. Šumauskui 1944 m. gruodžio 3 d. nurodė: “Tauragės apskr. valstiečiai veža likusius baldus, javus, šieną sau. [...] nedidelės žmonių grupelės [...] valo daržoves netoli Lauksargių.”
Palaipsniui dalis gyventojų, ypač lietuvininkų, grįžo į savo namus, tikėdamiesi karui pasibaigus mėginti gyventi ramų gyvenimą. Kaip jie klydo. Tuomet į ištuštėjusius ūkius kėlėsi žmonės iš artimųjų Lietuvos apskričių bei rusakalbiai iš SSRS gilumos. Iki 1945 m. rugsėjo 15 d. vien iš Tauragės apskr. atkelti 2244 naujakuriai. Jiems buvo duodami ūkiai su pasėliais ir esamu inventoriumi, likusiu po karių ir vagių plėšimų. Tokie naujakuriai kartais nebepriimdavo net grįžusių tikrųjų namo šeimininkų.
Repatriantai patekdavo į filtracijos-patikrinimo punktus, kurie veikė Kybartuose, Tauragėje, Gardine ir Breste. Į Pagėgių apskritį iki 1946 m. pabaigos sugrįžo 1769 gyventojai. Vėlesni duomenys neišliko. Kai kur senieji gyventojai burdavosi į bendruomenes, lyg rezervatus. Artimiausi prie Tauragės tokie buvo Ropkojai ir Natkiškiai. Didelė dalis grįžusių senųjų gyventojų buvo ištremta į Sibirą (iki 1949 m. pabaigos iš Pagėgių apskr. ištremti 1225 žmonės) arba išvyko į padalintą Vokietiją 1957–1958 m., supratę, kad senasis įprastas gyvenimas dingo negrįžtamai. Naujieji gyventojai kėlėsi ten, slėpdamiesi nuo labai tikėtinos tremties į Sibirą. Kitus persikelti privertė valdžia, vykdydama normatyvus. Treti jau buvo ilgai tarnavę samdiniais pas ūkininkus ir, per karą praradę gimtuosius namus arba ieškodami geresnio gyvenimo, kėlėsi į kraštą, kurį gerai pažinojo. Tokius žmones galima laikyti beveik vietiniais, nes jie suteikė kraštui bent šiokį tokį istorijos tęstinumą, išlaikė pasakojimų apie „senąjį“ pasaulį. Jau po Klaipėdos krašto aneksijos Lietuvos konsulas Klaipėdoje A. Kalvaitis 1940 m. sausio 24 d. rašė, kad “Klaipėdos krašte dirba apie 15 tūkst. lietuvių darbininkų, dauguma žemės ūkyje”. Ketvirti atsikėlė jau vėliau, grįžę iš tremties arba tiesiog ieškodami darbo ir būsto. Kalbėdami apie naujakurius, ypač rusus, bet taip pat ir lietuvius, privalome įvardyti, kad ne visi jautė pagarbą praeičiai, lengvai pasidavė primityviai propagandai, kuri teigė, kad viskas čia yra „fašistų“, reikia tai griauti ir statyti naują pasaulį. Daug prie to prisidėjo kolchozinė santvarka, priespauda, skurdas, savo turto neturėjimas, girtuokliavimas ir tiesiog bendras tamsumas. Buvo ir nemažai gerų pavyzdžių. Natūralu, kad kraštą labiau mylėjo samdiniais prieškariu dirbę žmonės. Apibendrintai apie sovietų valdžios siekį apgyvendinti kraštą naujakuriais, grįžtančius vietinius, jų tarpusavio nesutarimus bei represijas prieš abi grupes aprašė Nastazija Kairiūkštytė straipsnyje „Klaipėdos krašto kaimo vietovių apgyvendinimas pokario metais“.
Žmonių pasakojimai
Alfredas Žukaitis, gimęs 1890 m. Aukštvilkiuose, prasidėjus karui tarnavo Vokietijos armijoje. Po karo, sugebėjęs išgyventi sovietų nelaisvę, sugrįžo į Lauksargių apylinkes. Jis prisiminė: „Po karo Klaipėdos kraštą apgyvendino beveik per prievartą. Atsikėlėliai rado pilnas daržines, pilnus svirnus javų, lentynas nukrautas lašiniais, sveikas trobas. Valdžia paskyrė 10 ha žemės.“ Greit po to, kai karo audra nuslinko toliau į Vokietiją, Lauksargiuose įsteigtas sovietinis ūkis, į kurį įėjo Lauksargių dvaro Endrijaičio valdos, Griežpelkiai I, Meldiklaukiai, Uplankiai (Oplankis) ir truputis žemės dabartinėje Pagėgių savivaldybėje.
Įdomių prisiminimų yra užrašęs Jonas Kairys–Kairevičius (1940–2021), kilęs iš Mišeikių kaimo dabartiniame Tauragės rajone. Apie Lauksargius tiesioginių liudijimų nerandame, tačiau yra įspūdžių apie po karo ištuštėjusius Rytprūsius. Liuteronų šeima buvo darbšti ir raštinga. Vengdama tremties persikėlė gyventi į Trakiniškės kaimą prie Žygaičių. Ten augino bulves, kurių užteko ir pardavimui. Gerai mokėjo naujieji Tilžės gyventojai rusakalbiai, kurie nebuvo tokie ūkiški ir mielai pirkdavo iš gausiai ten važiavusių lietuvių. Karaliaučiaus krašto valdžia organizavo krovininius sunkvežimius, vadinamus krovinių taksi, kad šie iš Tauragės ir kitų apylinkių už mokestį gabentų bulves ir kitą maistą.
Puikus šaltinis sovietinei pokarinei apylinkei pažinti yra Lauksargių bibliotekininkės Marytės Rutkauskienės 2007 m. surinktas mašinraštis su senųjų gyventojų prisiminimais.
Monikos Lingytės–Damulienės (g. 1926 m. Tauragėje) prisiminimus jau skaitėme, nagrinėdami Oplankio dvaro istoriją. Pasibaigus karui ji su tėvais savanoriškai atvyko ir 1945 m. kovo 23 d. apsigyveno Lauksargiuose, nes čia viskas buvo sava. Name, kuriame įsikūrė, nieko nebebuvo, bet langai ir durys likę tvarkingi. Ji mini, kad tuo metu tuščiame kaime gyveno tik Juščius, pro šalį dažnai važiuodavo karių kolonos. Pradėta kurti vietos valdžia. Valsčiaus pirmininku tapo minėtas J. Zanaveckas, jo sekretoriumi – Basokas, partorgu – Vladas Vizgirdas, komjaunimo sekretoriumi – Vladas Būtėnas. Jiems visiems davė po 15 ha žemės. Naudoti pinigai buvo červoncai ir rubliai. Davė paskolą įsikūrimui – 3000 červoncų. Turėjo Zinger siuvimo mašiną. Ilsėtis galėjo tik sekmadieniais, bet ir tada eidavo pėsčiomis 10 km į Tauragės katalikų bažnyčią. Įkūrus kultūros namus ten rodydavo kiną, kurį jauna šeima eidavo žiūrėti. Gegužinės vykdavo pas Lukošaitį (jis tebegyvena senajame pašte Tilžės g. 17), šokdavo pasiutpolkę, viliotinį, valsą. Ištekėjusi į šokius daugiau nėjo.
Benigna Konstantinavičiūtė–Jocienė (g. 1928 m. Didkiemyje) pokariu pirmiausia apsigyveno Griežpelkiuose, slapstydamasi nuo tremties. 1957 m. iš Sibiro grįžo tėvai, kurių gimtinėje nebepriėmė į jų nuosavą namą. Todėl Benigna priglaudė tėvus Griežpelkiuose. Ištekėjusi už vyro į Lauksargius atsikėlė 1972 m., vokiškos statybos name gavo butą. Vyras Pranas (g. 1926 m. Žadvainiuose) dirbo ūkvedžiu Oplankyje. Jis taip pat bėgo nuo tremties. Dar tais pačiais metais Lauksargių tarybiniame ūkyje pasikeitus direktoriui naujuoju tapo Budrauskas ir Jonas tapo bitininku, pradėjo statyti naują namą pačiuose Lauksargiuose. Pora buvo dažna kultūros namų lankytoja. Direktoriumi dirbo Albinas Žukauskas. Grupė asmenų eidavo giedoti per laidotuves.
Rusė Marija Luchanina–Kabanova (g. 1925 m. Kursko srityje) šiame krašte atsidūrė 1947 m., radusi skelbimą, kad vyksta „persikėlimas“. Karo metu dirbo kariuomenėje kaip skalbėja. Jos tėvai buvo mirę. Atvyko į Gudus, kur susipažino su vyru Viktoru, irgi rusu. 1951 m. jiedu atsikėlė į Lauksargius, kur ji pagimdė 4 vaikus. Marija dirbo sezonine darbininke, o žiemos laiku – fermose. Vasarą ravėdavo 30 arų, žiemą veždavo šieną, mėšlą. Mokėjo tik už atliktą darbą. 1961 m. valdžia skyrė butą naujame name Lauksargiuose. Iki tol gyveno bendrabutyje sename name. Viktoras mirė 1972 m. Dažnai lankėsi kultūros namuose, už darbą, jos teigimu, visada gaudavo 1-ąją vietą ir 25 rublius premijos. Niekada neskirdavo atostogų, tik išmokėdavo atostoginius. Apdovanota 14 ordinų bei medalių, bet už išdirbtus 41 metus įskaityti tik 21-eri.
Jadvyga Dabulskytė-Kavaliauskienė (g. 1934 m. Košiuose) prisimena, kad kai tėtis su reikalais buvo Skaudvilėje, jį privertė pasirašyti, kad išvyks gyventi į Klaipėdos kraštą. Šeima verkdama išvyko ieškoti naujos sodybos. 1945 m. balandį jiems įsakyta keltis į Lauksargių seniūniją. Per dideli ūkiai tėvui netiko. Galop rado jaukią eglėmis apsodintą sodybą Griežpelkiuose. Savo baldus iš Košių parsivežė tik po 10 metų. 1946 m. tėvas su kaimynais rado senų suolų ir įruošė mokyklą, kurią Jadvyga pradėjo lankyti. Suole sėdėjo po 5–6 vaikus. Mokytoja buvo graži moteris, vardu Bladzė. Jos tėvas – Lauksargių raudonplytės mokyklos direktorius. Mokytojai pirmus metus nemokėjo atlyginimo. Ji virė košę iš ruginių miltų ir taip maitinosi. Vėliau Griežpelkiuose įkurta gimnazija, kurioje direktoriumi dirbo grįžęs J. Bicka. Jis mokė anglų ir vokiečių kalbų.
Antosės Juškaitės–Pilypienės (g. 1922 m. Ringaliuose) tėvai į Kalėnus savo noru atsikėlė 1950 m. Užėmė vokiečio sodybą. Šeimoje buvo 8 vaikai. 21-erius metus dirbo įvairius laukininkystės darbus Lauksargiuose. Iš pradžių visas darbas vyko rankomis: barstė trąšas, rišo rugius, ravėjo daržus, rinko akmenis, daužė kurmiarausius. Už sunkius darbus metų gale gaudavo maišelį prastų grūdų, kurį buvo galima ant nugaros parsinešti. Kartu su broliais Antosė eidavo giedoti į laidotuves. Dirbdama Lauksargiuose gavo 2 kambarių butą.
Julija Kupstaitytė–Šlapikienė (g. 1927 m. Žygėnuose), karo ir pokario metais patyrusi daug negandų, su vyru Viktoru į Meldiklaukius atvyko 1964 m. (Meldiklaukių g. 4). Tuo metu ūkiui vadovavo Žilevičius. Iki pensijos šėrė arklius ir bulius, dirbo 20 m. Gamindavo valgį laidotuvėms ir vestuvėms. Būdavo 2 šeimininkės ir 4 pagalbininkės. Prisimena daug tradicinių lietuviškų vestuvių. Laidotuvėse dar ir giedodavo. 1972 m. Lauksargiuose pasistatė namą. Vyras mirė 1982 m. Užaugino 3 vaikus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo senieji savininkai ir naujakuriai bendravo, susirašinėjo laiškais, keitėsi nuotraukomis, gaudavo ir paramos, 1991 m. buvo susitikę. Bruno amato neužmiršo, iki mirties turėjo baldų parduotuvę Kirchheime (Vokietija), kur pora gyveno. Valdė net parduotuvę Ispanijoje, turėjo nemažai nekilnojamojo turto. Po Mėtos mirties ryšys nutrūko.
Milajų dukra, kaip ir mama, nešiojusi Mikalinos vardą, vos atsikėlus į Lauksargius pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o baigusi 4 klases perėjo į Griežpelkių septynmetę, kurią baigė 1952 m. Daug padėjo partizanams, juo buvo ir brolis Česlovas. Apie tai – kitame skyriuje. 1957 m. ištekėjo už politinio kalinio Napalio Bajoro ir kitais metais susilaukė vienturtės dukros Sigutės Bajoraitės–Dragūnienės. Po dvejų metų jų keliai išsiskyrė ir dukrą, padedant tėvams, teko auginti vienai. 1960 m. Mikalina pradėjo dirbti Taurų tarybiniame ūkyje, o nuo 1967 m. – Tauragės pašto kaimo laiškininke. Dukra Sigutė 1972 m. išvyko mokytis į Šiaulių medicinos mokyklą. Jos abi prisidėjo prie pogrindinės Katalikų bažnyčios kronikos platinimo. Šeima išlaikė trumpą Mikalinos rankraštinę autobiografiją. Apie 1988 m. name kilo gaisras, teko keisti stogą.
Apie tėvus prisiminimais pasidalijo Tauragės muziejininkė, mokytoja Aušra Budrikaitė–Norvilienė. Mama Elena Mockaitytė (g. 1943 m. Šiauriškiuose) ir tėtis Stasys Budrikas (1944 m. Ringiniuose – 2009 m.) į Lauksargius atsikėlė 1968 m. iš Žygaičių.
Autorius: Darius Kiniulis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
