Šienpjovio dalgis – ne laumėms jodinėti

Be šieno nebus ir pieno. Ši liaudies išmintis nusako visą skubaus ir sunkaus vasaros darbo – šienapjūtės – esmę. Šienapjūtės metas trumpas, nesuskubus ir laiku nepasirūpinus pašaru, šeimai grėsdavo didžiulė bėda. Tad nieko keisto, kad šis sunkus darbas apipintas prietarais.

Birželio viduryje senuosiuose Lietuvos kaimuose prasidėdavo šienapjūtė.

Rytui auštant kaimo vyrai išeidavo į pievas ir, pirmąją pradalgę išvarius geriausiam pjovėjui, iš paskos stodavo kiti.

Taip prasidėdavo įtemptas, didžiausias, sunkiausias ir karščiausias vasaros darbas.

Su žolės nupjovimu jis nesibaigdavo – tęsdavosi šieno džiovinimu, jo krovimu, mynimu ir suvežimu po stogu.

Apie tuos laikus, kai į eilę išsirikiavęs būrys vyrų dalgiais darniai guldydavo sodrią vasaros žolę, jau ir nebėra kas papasakotų – pasikeitė kelios kartos, per šimtmetį tobulėjo ir modernėjo šienavimo būdai.

Senoji šienapjūtė liko tolima, bet visiems brangi ir saugotina atmintis.

„Toks šienavimo būdas – mūsų tėvų ir senelių patirtis. Mano kartos žmonėms taip šienauti teko nedaug, bet puikiai žinom, koks tai sunkus darbas. Apie šienapjūtę dainuojama „sūrus prakaitas varvėjo“, tai taip ir būdavo“, – pasakoja aštuoniasdešimtmetis Tiltagalių kaimo gyventojas Antanas Kopūstas.

Jau ir labai garbaus amžiaus žmonės mažai prisimena tą senovinę šienapjūtę.

Jų jaunystės ar vaikystės metais prasidėjus mechanizacijai, kolektyvizacijai, išnyko šienapjūtės papročiai – pradėta šienauti šienapjovėmis, vietoj džiovinto šieno imtas gaminti šienainis, silosas.

O dabarties jaunimas ne tik kad dalgio rankose nelaikė, nežino, kaip ji plakti, tai yra aštrinti, kaip pustyti, tai yra galąsti, bet gali būti, kad dažnas akyse nė to dalgio neregėjęs.

[caption id="attachment_429060" align="aligncenter" width="693"] Arūno Švelnos nuotr.[/caption]

Su daina lengviau

Vis dėlto senieji šienapjūtės darbai nepamiršti.

Žvilgsnis į Tiltagalius nukrypo neatsitiktinai – šį Panevėžio rajone, Karsakiškio seniūnijoje esantį kaimą galima vadinti senosios šienapjūtės tradicijų sostine.

Jau daugiau kaip 30 metų birželio viduryje čia rengiama kraštiečių šventė skirta ir šienapjūtės pradžiai, ir Antaninėms paminėti.

Šventė ne bet kokia, o ypatinga – joje ir dainos apie šienapjūtę, ir šokiai su grėbliais, ir pasakojimai, papročių, prietarų priminimas, Antanų vainikavimas ir senojo šienavimo demonstravimas.

Vyrai ima dalgius į rankas, išplaka juos, pusto, pjauna specialiai tam skirtą pievą, o kitame plotelyje šventei iš anksto išdžiovintą šieną grėbia ir į žaginius krauna.

„Anksčiau šienas ūkyje būdavo pagrindinis dalykas, o dabar lyg ir nebereikalingas. Nebėra kam jo ėsti, kiek nori šienauk, nors vežimais vežk – karvių tai nėra“, – sako nuolatinis šventės dalyvis, kasmet garbingai su kitais krašto Antanais vainikuojamas A. Kopūstas.

Ir priduria, kad šienapjūtė būryje vis dėlto būdavo savotiškai smagios dienos.

Vyrai sustoję pailsėti ar net pjaudami dainas traukdavo – ir be jokio alaus laukai nuo dainų skambėdavo.

Ir etnologai užfiksavę faktą, jog išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustodavo gale lauko ir, pasirėmę ant dalgių, užtraukdavo dainą.

Šienapjūtės dainos vadinamos valiavimais, pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj“.

O kiek tų dainų apie šienapjūtę!

Ir dabar žinomos „Pjoviau šieną per visą dieną“, „Eisim, broliai, šieno pjauti“, „Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau“, „Man dalgela čysta plieną“ ir daug kitų.

Poilsis ant šieno

Kodėl Tiltagaliai pasirinko savo šventėje įamžinti tokią gražią tradiciją – su Antaninėmis siejamą šienapjūtės pradžią?

Kultūros centro direktorė, šventės rengėja Renata Kopūstienė sako, kad anksčiau didžiausia kaimo vasaros šventė, kaip ir visur, būdavusios Joninės.

„Tuometinis seniūnas Petras Klimavičius sumanė, jog kraštui reikėtų ko nors savo, išskirtinio, o kadangi Tiltagaliuose vyksta Šv. Antano atlaidai, o ir Antanų tuomet čia gyveno daug, taip ir pradėtos organizuoti Antaninės“, – pasakoja R. Kopūstienė.

Iš pradžių pagrindinis šventės akcentas buvo šv. Antano vardinės.

Bet netrukus pradėta akcentuoti ir šienapjūtės pradžios šventę – oficialiai kartu su Antano vardu minimą ir kalendoriuje.

Būtent nuo Antaninių Lietuvos kaimuose būdavo pradedama šienapjūtė.

Kiek kitokios šienapjūtės vyksmą prisimena ir jaunesni žmonės – namų ūkiuose laikomoms karvutėms šienas džiovintas, vartytas, į kauges krautas, į vežimus mintas, į daržines vežtas dar ne taip seniai. Kol dar karves vos ne kiekvienoje kaimo sodyboje žmonės laikydavo.

„Ypač smagu būdavo, kai šieną sukraudavo daržinėn. Palaukdavom keletą dienų, kol vabaliukai išsilakstys, ir įsikraustydavom ten su visa patalyne. Grynas oras, žolynų kvapas, gilus miegas, o kartais ir lietaus barbenimas, kuris dar labiau į miegą patraukdavo. Bet jeigu perkūnas, tai silpnesnių nervų bėgdavo namo, tik drąsesni likdavo ir anekdotus pasakodavo iki paryčių“, – pamena R. Kopūstienė.

[caption id="attachment_429063" align="aligncenter" width="1024"] Antanas Kopūstas. A. Švelnos nuotr.[/caption]

Kad tik nelytų

Kultūros centro vadovė tikisi, jog šienapjūtės pradžios šventė Tiltagaliuose bus kartojama dar daug metų.

Juk jos tikslas kilnus ir prasmingas – puoselėti etninę kultūrą. Šventėje skamba daug liaudiškos muzikos, folkloro, matomi šokiai, demonstruojami amatai, vyksta laužo įžiebimo apeigos.

Pirmoje šventės dalyje susirinkusieji gali daug sužinoti apie šienapjūtę, renginio vedėjai nuolat primena apie jos papročius, prietarus.

Todėl visi jau žino, kad žolė geriausiai atželia, jei nupjaunama per jauną Mėnulį.

Šienpjoviai turėdavo ir savų prietarų.

Pavyzdžiui, sakydavo, kad prieš nakčiai padedant dalgius reikia juos gerai papustyti, tai yra išgaląsti, nes ant atbukusių ašmenų laumės gali pradėti jodinėti ir dalgius sugadinti, išlankstyti. Geri pjovėjai taip dalgius nuo laumių visada saugodavo.

Po pirmosios šienapjūtės dienos namo grįžusius pjovėjus šeimininkė pašlakstydavo vandeniu, kad per visą šienapjūtę nelytų.

O tai buvo labai svarbu – šienaudavo paprastai dvi savaites, o jei pasitaikydavo lietingi metai, tai ir ilgiau.

Visos dienos būdavo svarbios – juk šienapjūtė ne tik pjovimas, bet ir grėbimas, džiovinimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, ir parvežimas į daržinę.

Senovėje visas kaimas šienapjūtę pradėdavo kartu, buvo organizuojamos talkos. Visi vieni kitus matydavo – kas kaip dirba, kaip stengiasi, o gal ir patinginiauja. Jaunimas turėjo progą mokytis iš geriausių, o po darbų drauge pabūti, padainuoti ir pašokti.

Sakoma, kad gerą šienpjovį pažindavo iš gerai išplakto dalgio ir plataus mosto, o grėbėją – iš gražiai sukrautos kupetos.

Užbaigus šienapjūtę būdavo rengiamos pabaigtuvės.

[caption id="attachment_429067" align="aligncenter" width="1024"] Milenos Marcinkevičiūtės nuotr.[/caption]

Naktigonės metas

„Šienapjūtė buvo labai svarbus ūkio darbas, tad pirmąją dieną žmonės pasimelsdavo, kad darbai sektųsi, o prieš pradėdami pjauti nusilenkdavo pievai“, – pasakoja R. Kopūstienė.

Šiemet birželio 14 dieną vyksiančioje šventėje taip pat bus primenamos senos tradicijos, pasirodymų, pasakojimų, šienapjūtės programą akcentuos ir svečiai – į liaudiškų šokių bei ratelių sūkurį įtrauksiantis folkloro ansamblis „Aidija“ iš Radviliškio ir kt.

Antanams ir Antaninoms bus proga vėl su dalgiu, grėbliu ir šakėmis padirbėti, o amatininkai kvies įvairius amatus išbandyti.

Liepsnos ir laužas. R. Kopūstienė primena, kad po Antaninių dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės.

Smagus tai būdavo metas – jaunimas ilgai vakarodavo, dainuodavo, šokdavo aplink laužus, čirškindavo tokios nakties skanėstus: lašinius, sugautas žuvis, gaudydavo ir virdavo vėžius.

Naktį laukuose šalia ganydavosi ir arkliai. Pastebėjus, jog patekėjęs mėnulis apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, kliaujantis prietarais tapdavo aišku – toje kaimenėje bus daug gražių, sveikų kumeliukų.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama