Vienos tremties istorija

Kartais gyvenimas mėgsta pažaisti, pindamas ir perpindamas kelius.

Tremtinį Steponą Pobedinską iš Naujamiesčio miestelio Panevėžio rajone su apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka savaip suvedė fotomenininkė Kotryna Juškaitė, žiemą joje pristačiusi parodą „Tremtyje“.

Joje eksponuotos ir penkios autentiškos S. Pobedinsko fotografijos, fiksavusios tremtinių gyvenimą Sibire.

Archyvą papildė atsiminimai

Bibliotekos skaitmeninį archyvą papildė 280 naujamiestiečio S. Pobedinsko nuotraukų iš tremties.

Jose – tėvų Stepono ir Zofijos Pobedinskų, brolių Henriko ir Felikso, sesers Marytės, likimo draugų – lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų tautybių tremtinių kasdienybė, sunkumai, tamsios ir šviesios gyvenimo Sibire akimirkos.

Bibliotekos skaitmeniniam archyvui perduoti ir su sovietiniu okupaciniu režimu Aukštaitijoje kovojusio Vyčio apygardos „Trimito“ būrio partizano Jokūbo Gritėno-Poeto, žuvusio 1948 m. gegužės 15-ąją Viktariškių miške (Panevėžio r.), du 1947–1948 m. rankraštiniai sąsiuviniai. Juose – Pakrančių Lendrės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai, literatūriniai tekstai, parašyti remiantis tikrais įvykiais bei iliustruoti pačio autoriaus piešiniais.

Sąsiuvinius išsaugojo S. Pobedinsko sesuo Marytė Pobedinskaitė.

[caption id="attachment_429687" align="aligncenter" width="741"] Lietuviai tremtiniai Henrikas (kairėje) ir Steponas Pobedinskai. Apie 1956–1957 m. Kailuškos kaimas. (Asino r., Tomsko sr.) S. POBEDINSKO asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Pirmu vežimu

S. Pobedinskas gimė 1935 m. sausio 15-ąją Drąseikių kaime (Naujamiesčio seniūnija). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai – turėjo 30 ha žemės – dirbamos ir mišku. Augino keturis vaikus – dukrą ir tris sūnus.

„Į Sibirą mus ištrėmė pačiu pirmuoju vežimu, kai dar niekas apie tremtis nežinojo. Tėvą – 1946 m. už paramą partizanams (nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties – aut. past). 1947-ųjų pabaigoje, antrą dieną po Kalėdų, – ir mus. Tuo pačiu metu išvežė dar kelias šeimas – į Sibirą keliavome tame pačiame gyvuliniame vagone. Tada dar trėmė tuos, kurių tėvai lageryje. Kiek vėliau, gegužę, prasidėjo masinės tremtys“, – prisimena Steponas.

„Iš pradžių buvo taip: lova – trys sukaltos lentos, paramstytos rąsteliu ir kaladėlėmis. Viskas. Juokaudavom: ką pasikloji? Vatinę striukę. Ką dedi po galva? Vatinę striukę. Kuo užsikloji? Vatine striuke. Tai kelias turi? Vieną.“

S. Pobedinskas

Tas Kalėdas prisiminti pašnekovui skausminga iki šiol.

„Tik vakare išvažiavo svečiai, o apie 1 val. nakties stribai ir kareiviai apsiautė namą. Tačiau jų vadas rusas negailėjo patarimų: imkit tą, imkit aną, nes ten nieko neturėsit. Taip ir susikrovėm po švenčių likusios kiaulienos, papjovėm žąsį, kareiviai nušovė dar vieną kiaulę, kaimynai nusvilino. Mums davė laiko susiruošti – iki vėlyvos popietės. Žinome, kad kiti tremtiniai tokios galimybės neturėjo“, – pasakoja S. Pobedinskas.

[caption id="attachment_429686" align="aligncenter" width="1542"] 1957 m. Kailuškos kaimo, kuriame gyveno ištremta Pobedinskų šeima, panorama (fotografuota iš priešgaisrinio bokšto). S. POBEDINSKO nuotr.[/caption]

„Į ligoninę“

Toliau – kelionė dardant vežimu iki Naujamiesčio, iš čia – į Panevėžio geležinkelio stotį, kur jau laukė traukinių vagonai.

„Mūsiškiu važiavome penkios šeimos – 22 žmonės. Vagonas gyvulinis, langeliai mažiukai lubose, nieko nematai. Ankšta – nei atsigulti, nei normaliai atsisėsti. Vidury kūrendavo spyžinį pečiuką (krosnelę – aut. past.) – juk šalta. Prie kiekvieno vagono naktį budėdavo sargybinis. Bet žmonės vis tiek pabėgdavo. Kiekvieną rytą apeidavo gydytojai. Jei pamatydavo ką nors susirgus, sodindavo į mašiną ir gabendavo „į ligoninę“. O išties žmonės taip ir pradingdavo. Iš mūsų vagono taip nutiko senukų porai, – pasakoja S. Pobedinskas. – Kai pasiekėme Tomską, spaudė 40 laipsnių šaltis, o kai kurie tremtiniai iš Lietuvos atvažiavo apsiavę batelius. Net išlipti negalėjome. Taip pralaikė savaitę – kol šaltis atlėgo iki 30 laipsnių, o tada išvežiojo po visą rajoną.“

[caption id="attachment_429690" align="aligncenter" width="1589"] Tremtiniai prie miško ruošos darbų. 1957 m. S. POBEDINSKO nuotr.[/caption]

Neįsileiskit banditų

Sausio pabaigoje Pobedinskų šeima pasiekė Tomsko srities Kailuškos kaimą.

Ten buvo apsistoję vien tremtiniai – apie 100 miško darbininkų šeimų.

Daugelis atsidūrė Sibire dar po 1917 m. spalio perversmo, tad čia gyveno per 20 metų.

„Va juos labai labai mūčijo (kankino – aut. past.) – atvežė į miško vidurį ir pasakė: čia gyvensite. Sargyba stovėjo ir saugojo. O mūsų atveju – esą jau paruošta viskas, pečius (krosnis – aut. past.) pakūrentas, – šypsosi. – Tik politrukai vietos gyventojus prigąsdindavo: neįsileiskit tų banditų – visus jus išpjaus. Tokia propaganda būdavo. O išties visi žinojo, už ką mus čia atgabeno.“

Kailuškoje vietos gyventi nebuvo, tad Pobedinskai su kitomis tremtinių šeimomis įsikūrė už kelių kilometrų – buvusiame miško darbininkų barake.

Penkiese gavo 10 kv. m kambarėlį. Taip pragyveno metus.

Paskui šeima persikėlė į Kailuškų bendrabutį, čia teko glaustis apie septynerius metus – iki pat tremties pabaigos.

[caption id="attachment_429688" align="aligncenter" width="1523"] Tremtiniai ruošia rąstus išgabenimui. Antrame plane, kairėje stovi vagonėlis, kuriame buvo galandami darbo įrankiai. Apie 1956 m. S. POBEDINSKO nuotr.[/caption]

Duona ir vatinė striukė

Gyvenimo sąlygos tremtyje, pamena S. Pobedinskas, iš pradžių buvo išties labai sunkios.

„Parduotuvės nėra, nieko nėra. Duoną griežtai normuodavo – nedarbingiems 200 g per parą, darbininkams – po 500 g. Be to, jos niekur negaudavai – tik miško darbovietėje ir rajono centre. Po kaimus ir kolūkius duonos nevežiodavo – esą turi savo turėti (šie be duonos ir gyveno – kolūkiečiai už darbo dieną gaudavo 200 g avižų). 14-metė sesuo Marytė dirbti miške pradėjo kone iškart, aš, 13-metis, – po mėnesio ar dviejų. Būdamas šešiolikos jau mokėjau viską. Miške patyriau traumą ir kairės rankos nevaldau nuo 20 metų“, – pasakoja naujamiestietis.

Steponas juokauja: tada, kai jau ir duonos galėjai laisvai gauti, „ko negyventi“.

„Duonos užtekdavo, avižų košės, sriubos – irgi. Niekas gal nė nežinojo, kad kažkur pasaulyje tokių dalykų kaip mėsa, sviestas, dešra yra. Nė kalbos apie tai nebūdavo. Pirkdavomės ir kombinuotųjų riebalų – naudojom kaip sviestą. Užsitepti negalėdavai – reikėdavo peiliu drožti. Reikia vyrui pietų į mišką? Paima vieną riekę duonos, užtepa tų riebalų, užbarsto cukraus, ant viršaus prispaudžia kitą riekę, suvynioja į medžiagos skiautelę, įdeda į terbutę, užriša – štai ir pietūs“, – prisimena buvęs tremtinys.

Apie tuos laikus tremtiniai sukūrė anekdotą.

„Iš pradžių buvo taip: lova – trys sukaltos lentos, paramstytos rąsteliu ir kaladėlėmis. Viskas. Juokaudavom: ką pasikloji? Vatinę striukę. Ką dedi po galva? Vatinę striukę. Kuo užsikloji? Vatine striuke. Tai kelias turi? Vieną“, – juokiasi Steponas.

Anot pašnekovo, tremtinių padėtis pasikeitė po Stalino mirties.

Atsirado čiužinių, pagalvių, antklodžių, patalynės.

Tiesa, už pastarąją kas mėnesį reikėdavo mokėti. Kaip ir už pirtį, nesvarbu, eini į ją ar ne.

[caption id="attachment_429691" align="aligncenter" width="1754"] Grįžusi iš tremties Pobedinskų šeima. Pirmoje eilėje iš kairės – Zofija Pobedinskienė, sūnus Feliksas, Steponas Pobedinskas; antroje eilėje iš kairės: sūnus Steponas, dukra Marytė, sūnus Henrikas. 1958 m. S. POBEDINSKO asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Nusipirkti savus namus

Į Lietuvą Steponas grįžo būdamas 24-erių su visa šeima.

„Tuomet savame name nebuvo galima apsigyventi – neregistruodavo, bausdavo. Bet mes grįžome – kolūkio pirmininkas sakė, kad reikia darbininkų. Mūsų name buvo įsikūrusios dvi šeimos – vieną pusę užėmusi moteriškė, ji iškart mums ir užleido“, – pasakoja S. Pobedinskas.

Namą rado apleistą, išdaužytais langais, daržinę nugriovė vėtra, o rąstus išnešiojo kiti žmonės. Kadangi dirbo kolūkyje ir gyveno savame name, vėliau leista jį nusipirkti.

„Aš nusipirkau tetės namus. Daugiau kaip tūkstantį tada sumokėjau“, – iš tuomečių absurdų dabar juokiasi Steponas.

Į mokslus nebegrįžo, su tėvu iškart išėjo dirbti į kolūkį.

Iš tremties parvykęs tėvelis Lietuvoje pagyveno tik ketverius metus, pasak Stepono, buvo be sveikatos ir mirė vos 55-erių.

Laikui bėgant, vis daugiau dalykų nugrimzta užmarštin.

Tačiau nemažai dar galima atrasti, užrašyti, išsaugoti.

G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kviečia visus, turinčius vertingos archyvinės medžiagos, perduoti ją į saugią vietą – bibliotekos rankraštyną ir taip prisidėti prie atminimo išsaugojimo.

Autorius: Asta SARAPIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama