Sulaukus išsipildymų nakties

Kada, jei ne per Jonines – iš tolimos praeities atėjusią šventę – labiausiai tinka prisiminti šimtmečiais puoselėtas tradicijas, atkartoti papročius ir nerti į daug žadančias magiškas apeigas.

Joninių, arba Rasų, šventės tradicijos bei papročiai taip giliai tautos sąmonėje įaugę, taip seniai ir garbingai puoselėjami, kad atrodo, jog apie šią šventę žinome viską: ir kur paparčio žiedo ieškoti, ir kaip laužą užkurti, vainikus pinti, juos plukdyti, kada per ugnį šokinėti ar nuogiems žolėje voliotis.

O jeigu ką ir primiršome, kiekvienais metais – gražiausią ir trumpiausią naktį galima pačiam šventės apeigose dalyvauti, prisiminti ir tikėti, kad jau šitų Joninių pažadai tikrai išsipildys ir tolesnis gyvenimas bus kupinas gėrio ir grožio šviesos.

Panevėžio rajone Joninės itin populiarios ir, kaip sako etninės kultūros puoselėtoja Aušra Sidorovienė, bene visi rajono kultūros centrai, miestelių ir kaimų bendruomenės pastaruoju metu rengia prasmingas, senųjų apeigų sekos prisilaikančias šventes.

„Rengimasis Joninėms jau nebe kelių žmonių atsakomybė, o viso kaimo, visos bendruomenės reikalas. Joninės ne tik Jonams ar Janinoms – visiems“, – sako etnologė ir priduria, jog stebuklingą naktį laikantis visų senolių apeigų ir jomis tikint gali būti nulemiama visų metų sėkmė.

„Šventėje nereikia sėdėti ir laukti, kol kas palinksmins, pagros ar padainuos. Būtina patiems aktyviai dalyvauti apeigose, į kurias įsijungia net trys galingos gamtos jėgos – ugnis, vanduo ir žolynai“, – teigia A. Sidorovienė.

[caption id="attachment_430462" align="aligncenter" width="1623"] Joninių laužo reikia aukšto, kad liepsnos visus aplinkinius laukus apšviestų ir gerą derlių jiems garantuotų.[/caption]

Iš kasdienybės į šventę

Upytės tradicinių amatų centro vadovė, etnologė A. Sidorovienė pabrėžia, kad kaip ir daugelis, taip ir Joninių šventė prasideda prieš dieną ar net dvi iki jos – nuo pasiruošimų.

Visų pirma iš anksto sukraunamas laužas. Tai atsakingas darbas – laužo reikia aukšto, kad liepsnos visus aplinkinius laukus apšviestų ir gerą derlių jiems garantuotų.

Saulei nusileidus laužą uždega vyriausias ar garbingiausias bendruomenės narys ir leidžia jam liepsnoti per visą naktį – iki pat aušros, kad ugnis ilsėtis nuėjusią saulę pavaduotų, jos šviesą atstotų.

Iš anksto reikia paruošti ir kupolę – šakoto medžio dalį ar kartį, išpuoštą žolynais, kurios pačioje viršūnėje įtaisyta augalų, baidančių piktąsias jėgas – dilgėlių ir šermukšnių puokštės. Taip laumės nelįs ir burtų nesutrukdys.

Toks įrenginys reikalingas vainikėlių mėtymo apeigai – iš to, kaip ir kada mestas vainikėlis užsikabins ant kupolės šakos, jaunos merginos gali nuspėti, kada ištekės.

Sėkmingas pirmas kartas lemia greitas vestuves, o net tris kartus nepataikiusioms teks dar ilgokai laukti.

O dar reikia iš anksto ir vartus paruošti, juos išpuošti – juk Joninių vakarą pro juos bus iš kasdienybės į šventę įeinama.

„Vartų ceremonija labai svarbi, pro juos, o ne per aplinkui patariama visiems į šventinę erdvę ateiti. Paprastai prie vartų atliekama prausimosi apeiga – laukia šeimininkai su vandens ąsočiais, drobiniais rankšluosčiais, siūlo visus rūpesčius, dulkes nusiplauti ir visai kitokiems pasijusti“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Sulaukus naujos pradžios

Dabar, kai po laukus vaikštinėti ir žolynus juose skinti galimybių ne visada yra, šventės rengėjams tenka iš anksto pasirūpina ir žolynais, kad dalyviams būtų iš ko pinti vainikus.

O pinami jie net keliais tikslais.

Vainikų reikia ir ant kupolės mėtyti, ir vandeniu juos plukdyti, ir namo iš šventės parsinešus, po pagalve pasidėjus laukti sapno apie mylimąjį.

Be to, iš pasirinktų lauko žiedų vainikui pinti ar puokštelei sudėlioti žolininkės gali ir išburti, ir ateitį atspėti, ir laimės kelius nurodyti.

„Panevėžio krašte yra žolininkių, išmanančių augalų reikšmes, jų sudėliojimo tvarkos prasmes, tad dažnoje šventėje prie jų būriuojasi ateitį norintys sužinoti žmonės, ypač jaunos merginos“, – pažymi etnologė.

Šventė ilga – iki saulės patekėjimo ir dar ilgiau.

A. Sidorovienė pataria, jeigu tik įmanoma, per Jonines bent kartą sulaukti saulės patekėjimo – stebuklingosios nakties pabaigos ir naujos daug žadančios pradžios, užsimezgančios būtent su šia diena.

„Smagu sulaukti vasaros ryto nebūnant mieste, matyti dienos brėkšmą, rasos kritimą. Ir, žinoma, rasa nusiprausti, basiems po pievą pabraidyti arba, jeigu proga pasitaikys, ir be drabužių joje pasivolioti arba upėje išsimaudyti“, – pasakoja tradicijų žinovė.

[caption id="attachment_430459" align="aligncenter" width="720"] A. Sidorovienė pataria, jeigu tik įmanoma, per Jonines bent kartą sulaukti saulės patekėjimo – stebuklingosios nakties pabaigos ir naujos daug žadančios pradžios, užsimezgančios būtent su šia diena.[/caption]

Paparčio paslaptis

O štai paparčio žiedas – vienas mistiškiausių Rasos šventės mitologinių simbolių.

Juk papartis iš tikrųjų nežydi.

Net dainose dainuojama: „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“.

Vis dėlto, kaip sako etnologai, paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas.

Žiedo paieškos – tai tarsi siekis nors trumpam pasijusti galinčiu įžvelgti pačias giliausias būties prasmes, o menamas jo suradimas – gyvenimo išminties supratimas.

Juk kokiais laikais ir kur gyventum, kad ir ką veiktum – išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam, darbščiam žmogui.

Tad ir paslaptingo žiedo ieškoti gali ryžtis būtent toks – paieškose laukia daugybė pavojų ir išbandymų, juk sakoma, kad stebuklingą žiedą raganos saugojančios. Ir labai svarbu nei jų, nei kitų piktųjų jėgų neišsigąsti.

„Geriausia į paieškas leistis niekam nieko nesakius, paslapčia. Sugebėjusiems atsidurti laiku ir vietoje pats žiedas gali įkristi į batą. Ir su ta dovana sėkmingai namo parkeliavęs jau supras pasaulio paslaptis ir žinos apie paslėptus lobius“, – sako A. Sidorovienė.

Baltosios vaišės

O štai ir iš žilos senovės atėjęs patarimas: miško gilumoje suradus papartį, po juo reikia patiesti skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis.

Kai papartis vidurnaktį pražys, reikia nuskynus žiedą įpjauti ranką ir įsikišti tą stebuklingą radinį po oda.

Kai kur būdavo tikima, kad einant ieškoti paparčio žiedo reikėtų išgerti juodo gaidžio kraujo – sėkmė beveik garantuota.

Be paparčio žiedo ieškojimo, išlikę ir daugiau Joninių papročių bei simbolių. Tai ir vainikų pynimas, meilės burtai, vandens, ugnies, augmenijos simbolika.

Švento Jono dieną sveikinami ir vainikais puošiami visi tą vardą turintieji.

Senovėje netekėjusios merginos Joninių naktį apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais ir dainuodamos eidavo pinti vainikų, plukdydavo juos.

A. Sidorovienė ir dabar visiems pataria tą stebuklingą metą baltais drabužiais pasipuošti ir baltus pyragus ir kitokį baltą maistą – sūrį, varškę, kiaušinius baltais lukštais, virtas šviežias bulves valgyti.

Ypatinga galia

O smalsiausiems, norintiems dar daugiau apie Jonines sužinoti, gali padėti ir žinomos etnologės profesorės Pranės Dundulienės (1910–1991) ilgamečiais tyrinėjimais paremtos žinios, publikuojamos jos leidinyje „Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos“.

Joje akivaizdžiai patvirtinama, kad ugnis, vanduo, žolynai svarbiausi nuo pagonybės, o gal ir ankstyvosios gimininės santvarkos laikų susiformavusios šventės simboliai, tad jais abejoti ar jų ignoruoti nereikėtų.

Joninių apeigas, burtus, maginius veiksmus žmonės šimtmečius atlikdavo prie vandens ar su vandeniu.

Joninių išvakarėse arba ankstų rytą prieš saulės patekėjimą ligoniai eidavo į upes ir ežerus maudytis, kad sustiprėtų. Maudydavo ir gyvulius.

„Daukantas rašo, jog prieš Jonines eidavo į šventas upes ir ežerus, kad taptų jauni, išmintingi, matytų piktus žmones, raganas, burtininkus“, – pažymi P. Dundulienė.

Būdavo garbinama ir suklestėjusi augmenija.

Todėl švenčių išvakarėse arba prieš saulėtekį eidavo rinkti žolynų. Tai vadino kupoliavimu – rinko gydomąją galią turinčias žoleles. Šis paprotys labai senas – lietuviškoje postilėje dar 1573 metais per Jonines surinkti žolynai vadinti kupolomis.

Žinoma, negalima pamiršti ugnies.

„Šventės laužai senu papročiu buvo kūrenami tiek kaimuose, tiek miestuose dar 18–19 a. Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją turėjo gilią maginę prasmę. Apeiginė laužo ugnis turi apvalomąja reikšmę ne tik fizine, bet ir moraline prasme“, – rašoma knygoje

Rasos šventės apeiginis laužas kuriamas švaria, nauja nesuteršta ugnimi, kuri išgaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba įskeliant ją titnagu.

Laužo pelenams, anglims ar nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia, galėdavusi pagerinti derlių ir jį apsaugoti nuo stichinių gamtos jėgų, o nuodėgulius žmonės kišdavo po pamatais ar pastogėmis, kad visus metus saugotų nuo gaisro.

„Joninių apeigos buvo kupinos sakralumo, simbolikos, magijos, tikėjimų ir burtų. Įsigalėjus krikščionybei senoji jų prasmė nyko, tačiau senovinis pagrindas reiškėsi vėlesniuose tikėjimų sluoksniuose“, – rašo etninę tautos kultūrą tyrinėjusi mokslininkė.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama