Klaipėdoje – nesiliaujanti kova dėl įtakos

Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdoje prieš šimtą metų.  

Komitetas nerimo 

Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje išdėstė, jog 1925-ųjų kovo 24-ąją pas Direktorijos pirmininką Endriu Borchertą buvo apsilankęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriame buvo likę keturi nariai: jo pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Lėbratas. Pastarieji pareikalavę, kad pokalbyje dalyvautų ir kiti du Direktorijos nariai lietuviai. 

„Tiems susirinkus pateikė sutarties projektą tarp Direktorijos ir Gelbėjimo Komiteto, sulig kuriuo Direktorija pasižada pildyti visus Gelbėjimo Komiteto reikalavimus ir neteikti nieko jo neatsiklausus. Borchertui užklausus kuomi jie motyvuoja tokį savo reikalavimą, Vanagaitis pareiškė, kad Gelbėjimo Komitetas esąs vyriausioji Krašto valdžia, Alijantų pripažinta, o Direktorija tiktai vykdomasis organas. Krašto Direktorijai tokią sutartį pasirašyti atsisakius, Gelbėjimo Komitetas žada vykti į Kauną. Senis Jankus, žinoma vien tik širma, gi Vanagaitis visus juos naudoja savo siekiams, nes jam labai patiko dalinti ordenai“, – rašė gubernatorius. 

Po keleto dienų jis rašė, kad komitetas padarė, kaip ir žadėjęs – išvyko į Kauną.

Į laikinąją sostinę skųstis traukė tuomet ir kiti Klaipėdos krašto atstovai. 

„Dabar vėl valdininkų delegacija, man nieko nepranešusi, 29 d. š. mėn. išvyko Kaunan pas Ministerį Pirmininką, ir į Seimą reikalauti algos padidinimo. Valdininkų Sąjungos pirmininkas majoras Birontas – „tautininkas“ – visur skelbia savo monarchistinių pažiūrų, bet išrinktas pirmininku, pradeda savo veikimą nuo demagogijos. Savo pirmoje kalboje jis pareiškė, kad 30%, kurie šiemet nutarta pridėti Kl. Krašto valdininkams, yra niekis, su tuo ką jie turėtų gauti ir tt. Prašyčiau užkirsti kelią tokioms delegacijoms ir vieną kartą padėti tam galą“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.  

Knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ rašoma, kad gubernatoriaus minėtasis Adolfas Birontas, 1885 m. gimęs Kretingoje, būdamas 18-os savanoriu tarnavo Rusijos kariuomenėje, vėliau dirbo farmacininku Peterburge, Maskvoje, Piatigorske.

Kilus I pasauliniam karui 1914 metais buvo mobilizuotas, o po metų pateko į vengrų nelaisvę, iš kurios grįžo 1916-aisiais ir buvo paskirtas belaisvių stovyklos komendantu Kostromos gubernijoje.

Sugrįžęs į Lietuvą 1919 m. vasarį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities komendantu, dalyvavo kovose su bermontininkais. Prieš grįžtant į civilį gyvenimą buvo 2 pasienio pulko vadas. Išformavus šį pulką 1923-ųjų lapkritį A. Birontas buvo paleistas į atsargą ir netrukus įsidarbino Klaipėdos muitinėje, kur dirbo iki 1928-ųjų. Visą tą laikotarpį buvo ir Valstybinių valdininkų sąjungos Klaipėdos krašto pirmininkas. 

1928-ųjų pradžioje vėl buvo priimtas į karo tarnybą, paskirtas Vyriausiojo štabo rikiuotės skyriaus viršininku.  

„Kilus Vokietijos-SSRS karui dalyvavo Birželio sukilime Kaune, nuo 1941 06 25 dirbo Kauno karo komendantūroje, iš kurios paties prašymu 1941 07 15 atleistas. Pasisakė prieš generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę ir prisidėjo prie jos likvidavimo. Vėliau vokiečių buvo paskirtas Mobilizacinio štabo viršininku, bandė organizuoti šaukimą į vokiečių armiją. 1944 pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 1958 06 08 Klivlende“, – apie paskutinius du A. Bironto gyvenimo dešimtmečius rašoma minėtoje knygoje.   

Cigarų gamintojus kreipė į Angliją 

J. Budrys-Polovinskas savo dienoraštyje taip pat rašė, kad kovo 30-ąją apžiūrėjo brolių Heye cigarų fabriką, veikusį pastate Viršutinė g. 7.  

„Fabrikas telpa dvejų aukštų muriniame name. Gamina cigarus, tabaką ir machorką. Darbininkų 50. Dabartiniu laiku gamina į mėnesį 150.000 cigarų. Iki šiol, esant Klaipėdoje cigarų ištekliui iš seniau, šio fabriko išdirbiniai mažai teejo. Dabar jau pora mėnesių fabrikas dirba intensyviai. Daug išdirbinių parduoda ir į D. Lietuvą. Sulig rūmų ir mašinų, gamyba galėtų pasiekti į mėnesį iki 600.000. Prikalbėjau pavyzdžius siųsti į Londono parodą“, – dėstė gubernatorius. 

Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo, kad pirmasis cigarečių fabrikas Klaipėdoje buvo įkurtas 1840 metais Džono Meisono, bet jis gyvavo neilgai. Rimtesnė tabako pramonė mieste atsirado XX a. pradžioje. 1909 m. jau veikė keturi cigarečių fabrikai.

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos jo  tabako pramonės vystymąsi skatino ne tik aukšti importo muitai, bet ir atsivėrusi Lietuvos rinka.  

„Kita vertus, stipri konkurencija sąlygojo gamybos koncentraciją: 1924 m. Klaipėdoje veikė 4 cigarečių bei dvi cigarus ir tabaką gaminusios įmonės. 1926 m. – 4 fabrikai, 1935 m. – 2 fabrikai. Nors Kauno tabako fabrikai irgi ėmė veržtis į Klaipėdos krašto rinką, tačiau dėl geresnių veiklos sąlygų Klaipėdos tabako fabrikai užėmė daugiau kaip 30 proc. Lietuvos tabako gaminių rinkos. Didelė perprodukcija negatyviai veikė rinką, todėl 1925 m. Klaipėdos tabako pramonininkų iniciatyva buvo sudaryta Klaipėdos krašto ir Lietuvos tabako gamintojų sąjunga“, – rašo J. Žukas.  

Adresų knygoje minėtasis tabako fabrikas Viršutinėje gatvėje nurodomas ir 1931-aisiais, po ketverių metų jau buvo rašoma, kad pastato savininkas yra „Gebr. Heye A.-G“, o nuomininkas – muitininkas Jonas Jackevičius. 1942-aisiais buvo nurodoma, kad pastatas priklausė apygardos amatininkų organizacija, bet jame buvo laikomi belaisviai.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama