Klaipėdoje – išskirtinis norvegas

Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdoje prieš šimtą metų.  

1925-ųjų kovo 23-iąją Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje pažymėjo, kad prieš porą dienų į uostamiestį atvyko „norvegas uosto direktorius“. Jis turėjo omenyje Yngvar Kjelstrup, paskirtą į šias pareigas Tautų Sąjungos.  

Sudėtinė 1924 m. gegužės 8 d. pasirašytos Klaipėdos krašto konvencijos, kurioje buvo numatytos jo valdymo sąlygos, dalimi buvo ir Klaipėdos uosto statutas. Pagal jį Lietuvos vyriausybė apsiėmė išlaikyti ir vystyti uostą, o jo valdymui buvo suformuota trims metams skiriama trijų asmenų Uosto direkcija. Vieną skirdavo Lietuvos vyriausybė, kitą – Klaipėdos direktorija, trečią, kuriam priklausė diplomatinės privilegijos – Tautų sąjungos susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininkas. Pastarasis Uosto direkcijos narys negalėjo būti Nemuno kranto valstybės pilietis. Pirmininką rinkdavo pačios direkcijos nariai. Direkcijos biudžetą tvirtindavo Lietuvos vyriausybė. Pati direkcija skirdavo uosto kapitoną. 

Yngvar Kjelstrup prisijungė prie Lietuvos vyriausybei atstovavusio inžinieriaus, buvusio susisiekimo ministro Tomo Naruševičius ir Klaipėdos direktorijai atstovavusio jos pirmininko Endriu Borcherto.  

Laikraštis „Klaipėdos žinios“ tuo metu rašė, kad iki paskyrimo į Klaipėdą norvegas penkerius metus buvo Oslo uosto viršininkas. 

 „Paėmęs uosto valdymą į savo rankas, jis iš naujo pertvarkė uosto administraciją ir ėmė laikytis taupumo ir didžiausio atsargumo politikos. Jis nedarė uoste jokių įstatymų, jei, jo nuomone, buvo galima jų išvengti, ir ėmėsi tik tokių pagerinimu, kurie visais atžvilgiais turėjo išsimokėti. Tos politikos rezultate Oslo uostas, kurs lig tol duodavo tik nuostolių, ėmė duoti pelno. Galima pasakyti, kad dabar iš visų Skandinavijos uostų, neišskyrus net tokių didžiulių, kaip Goteborgas ir Stokholmas, tiktai vienas Oslo uostas teduoda deficito, tuo tarpu kai kiti uostai turi milijonus nuostolių“, – rašė „Klaipėdos žinios“. 

Anot laikraščio, Y. Kjelslrupas buvo „neperdidelio ūgio, labai simpatingo veido, buvęs jūrų karininku“. 

„Jis tuomet specializavosi jūrų bazių ir karo uostų srity. Jam teko tyrinėti karo uostai ir bazės daugely valstybių. Vėliau jis perėjo į prekybos laivyną ir ištyrinėjo daugumą Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos ir Danijos uostų. Šiandien jis yra vienas iš geriausių Norvegijos uostų reikalų specialistų ne tik technikos, bet ir administracijos ir uostų politikos srityse. Jis yra gavęs iš daugelio valstybių uostų pagarbos ženklų, o Vokietijos uostų valdybų sąjunga jį yra išrinkusi savo garbės nariu. Jis priėmė Tautų Sąjungos pasiūlymą su sąlyga, kad Oslo miestas atleis jį trejus metus nuo uosto viršininko pareigų ėjimo. Tą jo prašymą Oslo miesto taryba patenkino. <…> Jis yra grynai darbo žmogus. Norvegai labai gailisi, kad jam tenka išvažiuot iš Oslo, bet raminasi bent tuo, kad norvegui yra suteikta garbė atstovauti Tautų Sąjungą Klaipėdos uosto taryboj”, – rašė „Klaipėdos žinios“. 

Istorikė Sandra Grigaravičiūtė Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad norvego veikla Klaipėdos uosto direkcijoje prasidėjo nuo nesusipratimo – jis esą tikėjosi būti direkcijos pirmininku ir įsižeidė, kad bus tik nariu. Nesusipratimą užglaistė Lietuvos diplomatas Skandinavijai Ignas Šeinius, specialiai dėl to aiškinęsis su Norvegijos užsienio reikalų ministru Johanu Liudwiku Mowinckeliu bei Švedijos užsienio reikalų ministru Östenu Undenu.  

„Kjelstrupas 1926 m. įsivėlė į intrigas direkcijoje, nes veikė išvien su vokiečių šovinistais. Uosto direkcijos posėdžiai neapsieidavo be konfliktų tarp jo ir kitų narių. Kjelstrupas kartu su krašto seimelio prezidiumo nariais mėgindami atimti uostą iš Lietuvos pasiuntė skundą Tautų Sąjungos sekretoriui (jame Klaipėdos krašto seimelis, remdamasis Tautų Sąjungos Tarybos rezoliucija, skundėsi dėl finansinio atsiskaitymo ir kitų tariamų Klaipėdos statuto pažeidimų), rūpinosi gauti audienciją Ženevoje“, – rašo istorikė.  

1926-aisiais „Klaipėdos žinios“ irgi nebuvo tokios palankios norvegui bei informavo, kad jis ima „prezidentinę algą – nebe 8000 l“. 

Pasak S. Grigaravičiūtės, dėl kilusių ginčų Y. Kjelstrupas buvo atleistas iš pareigų 1928 m. balandžio 1 d.  

Po grįžimo į Norvegiją, Kjelstrupas tęsė karjerą Oslo uoste iki 1954 m., o vėliau tapo 1937 m. pastatyto Norvegijos mokomojo burlaivio „Christian Radich“ kapitonu.

Jis vadovavo šiam laivui ir 1958 m. filmuojant juostą „Windjammer“. Tai dokumentinis filmas, kuriame užfiksuota 17 500 jūrmylių (32 400 km) „Christian Radich“ kelionė. Filmuojama buvo plaukiant iš Oslo per Atlanto vandenyną į Karibus, į Niujorką, Portsmutą bei grįžtant atgal į Norvegiją. 

Vikipedijoje rašoma, kad tai – vienintelis filmas, nufilmuotas plačiaekraniu „Cinemiracle“ formatu, turinčiu septynių takelių stereofoninį garso takelį.  

„Memelyje praleisti metais buvo įdomiausi mano gyvenime”, – 1977 m. kalbinamas 90-ojo gimtadienio proga laikraščiui „Aftenposten“ sakė Y. Kjelstrup. 

Jis mirė 1986 metais, sulaukęs 99-erių. 

Nekrologe, paskelbtame „Aftenposten“ norvegų jūrininkas, žurnalistas ir redaktorius Arne Hartmark rašė: „Kjelstrupas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie beveik tapo legendomis dar būdami gyvi. Tai lėmė jo nuopelnai Norvegijos uosto veiklai ir jo darbas mokomųjų laivų srityje“. 

Iki šiol plaukiojantis burlaivis „Christian Radich“, kuriam teko vadovauti Y. Kjelstrupui, 2009-aisis lankėsi Klaipėdos uoste, kai dalyvavo regatoje „The Tall Ships’ Races Baltic 2009“. Jo įgula čia buvo apdovanota už A klasėje užimą pirmąją vietą.

Vėliau burlaivis sugrįžo su šia regata į Klaipėdą ir 2011-aisiais.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama