„Vien giedrios mintys praeities su jumis beliks“
Druskininkų savaitė
Turinį įkėlė
Gimnazistės prisiminimai apie Druskininkus I946-1953 metais
Sabina man papasakojo apie tą baisią Gardine naktį, kaip jos akyse žuvo mylimas vyras, lenkų karininkas, per pirmą karo dieną. Ji verkdavo, ir man ašaros byrėdavo. Ji pačion gražiausion vestuvinėn nosinaitėn prie širdies nešiodavos savo mylimo vyro kūno gabalėlį. Sabiną buvo įsimylėjęs ir toks sulenkėjęs bernas iš Baltašiškės kaimo. Bet turėjo tokių bėdų, labai pykdavo, net akmenimis apmėtydavo, jei jį pašaukdavo: „Pan Juzek, žiūrėk, Baltašiškė dega“. Vaikėzai jį tiesiog persekiodavo. Girdėjau, kad Sabina visgi ištekėjo už jo, atleido ir seserims jų “paklydimus“, vienos kitom padėjo nelengvą to laikotarpio gyvenimą vargti.
Kitais mokslo metais mums su broliu Vytu kambarį pasamdė visai arti Druskonio ežero, prie gatvės, kuri vedė į traukinių stotį. Tuo metu ją vadino Kirovo gatve. Šeimininkas Poznėkas, kilęs iš Panaros kaimo, bet buvo aršus „lenkas“, net vaizduojantis, kad nemoka lietuviškai šnekėti. Jo žmona, kilusi nuo Marcinkonių, šoko pagal vyro dūdelę. Vaikų jie neturėjo, bet augino šeimininkės sesers dukterį Stasiūnį (Stasytį). Stasytės mama buvo mirus, o jos kitą jaunesnę seserį augino kita teta, mūs šeimininkės sesuo. Bet keisčiausia, Stasiūnė labai su akcentu kalbėjo lietuviškai, o jos sesuo visai lenkiškai nekalbėjo, jos tuo paauglystės laikotarpiu ir nebendravo, nes viena buvo lietuvaitė, kita lenkaitė. Pan Pozniak, kap save vadino šeimininkas, buvo invalidas, mažai vaikščiojo, vienos kojos nevaldė, buvo labai piktas, keiksmažodis “Psia krev“ beveik nenudžiūdavo nuo jo lūpų. Čia išgyvenau gal trejus mokslo metus. Šeimininkė buvo labai gera, jautri, skaniai valgyti padarydavo. Ir mano mamai, kai ji gulėjo ligoninėje, nunešdavau šeimininkės išvirtos sriubos ar košės. Ji mokėjo be pykčių bendrauti su vyru, jį nuraminti, ir mus pamokydavo, kaip su sergančiu žmogum elgtis. Jų šitan turbūt nuosavan naman buvo trys butai. Šeimininkai turėjo du kambarius, erdvų prieškambarį ir verandą į gatvės pusę. Kitan galan gyveno vienišas vyras. Pasakojo, kad jis prieškary Druskininkuose turėjo banką kiton gatvės pusėn, jau dabar nacionalizuotą, dar iš kiemo pusės buvo vienas butukas. Čia gyveno dvi ar trys moterys, labai paslaptingos, su niekuo nebendravo. Tai va, kaip buvo. Atėjo pas šeimininkus kažkas iš valdžios ir pareikalavo, kad apgyvendintų merginą vardu Tuska. Šeimininkas labai pyko, labai keikės, bet nieko negalėjo padaryti. Nebuvo kur tai Tuskai miegot, tai liepė su manimi, vienoj lovoj. Taip ir buvo. Bjauri buvo mergina. Mėgo visus išjuokti, apie save nieko nepasakodavo, net nežinojau jos pavardės ir iš kur kilus, bet paaiškėjo, kad čia ji apgyvendinta su tikslu sekti tas moteris ir bankininką. Lindo jo butan, piršosi jam, meilindavos, bet tas tik šypsojos, nudavė, kad nesupranta nei lietuviškai, nei rusiškai. O mūs šeimininkų prieškambario siena jungės su tų paslaptingų moterų butu. Tuska vakarais eidavo čia pasėdėti, ramiai knygos paskaityti, bet iš tikrųjų pasiklausyti, ką jos kalba. Po kelių mėnesių naktį šitan butan įsiveržė KGB-istai ir išsivežė tas moteris. Ir Tuska, ačiū Dievui, išsikraustė.
Dar vienus mokslo metus gyvenau pas rusį toje pačioje gatvėje, buvusių šeimininkų kaimynystėn. Čia gyvenom trys mergaitės, visos linksmos. Šeimininkė, kaip ji pasakojo ir kiek mes supratom, buvo caro laikų generolo žmona. Vyrą komunistai sušaudė, o karo metu ji su dukra kažkaip atsirado Druskininkuose. Dukra save laikė baltaruse, matyt, tėvas buvo baltarusis. Ji mane išmokino baltarusišką dainelę “Bulba“. Ten yra toks posmelis: “Garni garni, bulbu spieči, u tarbačku dy na plieči, adzyn lapec drugi bot, a ja šliakcec dali Bog“. Ji paskui labai bijojos, kad aš šitos dainos niekur nedainuočiau, nes yra žodis „bog“. Senoji šeimininkė arbatą virė samovaran. Labai mėgo burti iš kortų. Ir mane pamokino, bet reikia ką išmokai - neapleisti, jau dabar gal ir nemokėčiau spėlioti iš kortų savo ar draugių ateities. Būdavo senoji klausos „gavarilkos“ (radijo taško). Kai transliuodavo futbolų, sakydavo, kad valdžia labai nervuotai kalba, gal bus permaina. Laukė senoji caro laikų generolo žmona tų permainų, bet komunistų letena nedavė žmonėms laisvai gyventi - prievartos, kalėjimai ir visokios kitokios nesąmonės. Paskutiniais mokslo metais 1952 m. gyvenau pas mamos pusbrolį Juzekų. Jis jau buvo vedęs, bet kol kas gyveno be šeimos. Irgi buvo. Jau ir vakaras, ir naktis, o Juozo kaip nėra, taip nėra. Aš jau pergyvenu, kas jam atsitiko, visokios mintys galvon lenda. Parėjo prieš rytą, apsikabino mane ir verkė, verkė. Paskui prasitarė:“ Aš jiems nieko nesakysiu, nieko nesakysiu...“
Tais pačiais mokslo metais ir brolis Vytas su žmona Janina persikėlė gyventi į Druskininkus, tai aš pas juos ir apsigyvenau. Gavo dviejų kambarių ir virtuvės butą dabartinėn Čiurlionio gatvėn netoli ežero, bet pagyvenom gal tik dvi savaites, pasirodo, tas pats butas paskirtas ir kitam žmogui, ukrainiečiui su keturių žmonių šeima. Susitarė, nesipyko, pasidalino kambariais, bendra virtuve. Po kelių mėnesių broliui buvo paskirtas kitas butas ir mes persikraustėme. Tai buvo 1953 m. pavasaris. Aš baigiau Druskininkų vidurinę mokyklą ir jau Druskininkus tik retkarčiais aplankydavau.
Autorius: "Druskonio" inf.
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
