Lietuviai studentai užsienyje

Lietuviai studentai užsienyje...1 Dėl tų pačių priežasčių savo jaunimo akademinėmis studijomis užsienio universitetuose domisi ir kitos tautos: vengrai (Nagy, Jukunda, Ungarische stidenten an der Uniwwersität Marburg 1571–1914, Marburg, 1974), baltarusiai (Dvarčasin, J. Belarusy na Praskim universitece. – Zapiski Belarusago institutu Hebyki i Masšaztva, t. 2, nr. 2, New York, 1913), ypač lenkai: Kollenbach, J. Polacy w Bazylei w wieku XV w. – Arciwum do dziejów literatury i oświaty w Polsce, t. 4, Kraków, 1890; Barycz, H. Sto lat polskich studiów i podroży kulturalnych do Genewy (1550–1650). – Przegląd humanistyczny, t. IX, 1965; Barycz, H. Polacy na studjach w Rzymie w epoce Odrodzienia (1440–1600). – Archiwum komissji do dziejów oswiaty i szolnistwa w Polsce, t. IV, Kraków, 1938; Bersohn Mathias, Studenci Polacy na uniwesitecie bolońskim w XVI i XVIII wieku, Kraków, 1890 ir daugelis kitų. 2 Karaliaučiaus universitete 1544–1624 metais iš Lietuvos studijavo 210 studentų, Ingolštate 1577–1631 m. – 47, Krokuvos universitete 1607–1642 m. – 176 ir kt. – Žr. Die Matrikel der Universität Königsberg i. Pr. Herausgegeben von G. Erler. Bd. I, III. Leipzig, 1900 ir 1917; Czaplewski P. Polacy na studyach w Ingolsztacie. Poznan. 1914. Album studiosorum Universitatis Cracovensis (1607–1642), t. 4, Cracoviae, 1950; Minkevičius, J. Nuosaikusis Vitenbergo vienuolis ir krikščioniškoji revoliucija. – kn: Būtis ir laikas. V., 1983, p. 111. Lietuvos ambasadorius Italijai V. Černeckis 1927 sakė radęs Florencijos Palazzo Vecchio rūmuose senąjį Lietuvos žemėlapį, spalviniai tapytą ant sienos vienuolio Ignazio Danti 1563 m. arba vienuolio Stefano Buonsignori 1575 m. Ant žemėlapio italų kalba trumpai aprašyta anų laikų Lietuvos gamyba ir jos gyventojai. Žemėlapio viršuje – užrašas didelėmis raidėmis „Livonia et Littuania“. – Lietuva, 1927, nr. 93, p. 4. Vilniaus univ. bibliotekoje (F3-2170) ir LMAVB (F9-8) saugomi lietuvių ir lenkų studentų klausytų Ingolštato universitete logikos ir praktinės filosofijos paskaitų užrašai. 3 Rickevičiūtė, K. J. Goluchovskio veikla Vilniaus universitete. – Problemos, 1972, nr. 1, p. 59. 4 Dr. Veržbavičius, L. Lietuviai Bazelio universitete 1563. – Lietuvos aidas. 1929 07 16, nr. 158 (642), p. 4. 5 Jaunoji Lietuva, 1929, nr. 9, p. 42. 6 Vetusius, Lietuviai Italijos universitetuose (Laiškas iš Italijos). – N. Romuva, 1932, nr. 36, p. 747–749. 7 Šapoka, A. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo? – Židinys, 1935, nr. 10, p. 316–327, Nr. 11, p. 417–430. 8 Vaclovas Biržiška, Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais”, Chicago: LIL (1987). Su A. Šapokos įvadu (vien tik studentų sąrašas: I dalis: Lietuviai studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII a., II d.: Lietuviai studentai Karaliaučiaus ir Dorpato universitetuose, 1801–1828 m.). 9 Puzinas, J. Kur gi ėjo Lietuvos jaunimas aukštąjį mokslą (viduramžiai). – in: Puzinas, J. Rinktiniai raštai, t. II, Lituanistikos instituto leidykla, 1983, p. 418–430. 10 Ivinskis, Z. Lietuviai Braunsbergo kunigų seminarijoje XVI-XVIII a. – Tiesos kelias, 1935, nr. 7–8, p. 407-413. 11 Tyla, A. Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013. 12 Subotkevičienė, R. LDK katalikų dvasininkų studijos užsienio universitetuose. Aukštojo mokslo pasirinkimo krypčių ir požiūrių kaitos tendencijos XIV a. pabaigoje – XVI a. 8 dešimtmetyje. – Lietuvos istorijos metraštis, 2012, t. 2, Vilnius: LII, 2013. 13 Pociūtė, D. Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje. Vytauto Didžiojo univ., Kaunas, 2005. 14 Kamuntavičius, R. Lietuva ir Šveicarija. Bendravimo istorija iki XVIII a. pabaigos. – Darbai ir dienos, 2005, t. 44, p. 125–145. 15 Kosman, M. Protestanci i kontreformacja. Warszawa, 1978, p. 8. 16 Ročka, M. Lietuviai studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje XV–XVI a., Vilnius, 1966. 17 Plečkaitis, R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Vilnius, 1975, p. 18–20; to paties, Lietuviai studentai senajame Prahos universitete. – Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 10, p. 14–16. 18 Lukšaitė, I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Baltos lankos, 1999. 19 Konstruktyviosios kritikos keliu. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 114, p. 218–219. 20 Kubilius, V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 30. 21 Gerulis-Kragas, J. Medžiaga kun. A. Vienažinskio bibliografijai. – Dirva-Žinyčia, 1904, nr. 10, p. 72. 22 Šilingas, S. Anketa tarp užsienių aukštųjų mokyklų moksleivių. – Aušrinė, 1912, nr. 15, p. 45–55. Ši statistika procentais, nežinant absoliutaus skaičiaus, neturėjo mokslinės vertės. Lietuvių studijas V. Europos universitetuose XX a. pradžioje galima suskirstyti į du kokybiškai skirtingus istorinius tarpsnius: I iki nacionalinės valstybės atkūrimo (1900-1918 m.) ir II nacionalinės valstybės atkūrimo laikotarpis (1918-1940). Pirmajam tarpsniui būdinga tai, kad Lietuva, būdama carinės Rusijos okupuota, neturėjo laisvo sąryšio su V. Europa. Keliavimas į Vakarų universitetus dažnai buvo nelegalus pavienių moksleivių privatus reikalas. Todėl studijuota negausiai ir dažniausiai nesistemingai. Kitą prasmę šios studijos įgavo nuo 1919 m., kai keliavimas į užsienio universitetus tapo valstybės sąmoningai skatinama, organizuojama ir žymia dalimi finansuojama akcija. 1918 m. lietuvių tauta atkūrusi savo teisę savarankiškai tvarkytis, susidūrė su begale problemų: krašto ūkis karo visais atžvilgiais sugriautas, nuniokotas23, krašto materialinės ir kultūrinės vertybės okupantų sunaikintos ar išgrobstytos, menkos intelektualinės krašto pajėgos ir tos išblaškytos… Viską reikėjo pradėti nuo pradžios ir dar gintis nuo besiveržiančių naujų priešų, pasivyti kultūringąsias tautas, šimtmečius laisvai gyvenusias. Valstybė visose srityse kentė „badą“ patyrusių savo žmonių šaliai atkurti24. Kadangi kiekvieno socialinio prisikėlimo ir suklestėjimo subjektas visais laikais buvo ir yra pats žmogus, todėl skubėta rengti savo specialistus, gebančius dirbti pagal priešakinius tarptautinio darbo kokybės standartus. Tokių specialistų parengimas iš pradžių buvo galimas tik užsienio mokyklose, nes 1922 m. atidarytas jaunas Kauno universitetas dar nepajėgė šį poreikį patenkinti reikiamu lygiu. Naujai įsteigto universiteto moksliniam lygiui pakelti iš pradžių kviesta profesorių iš užsienio, tarp jų filosofus: Vosylių Sezemaną, Artūrą Baumgarteną, kultūrologą Levą Karsaviną, vokiečių kalbos lektorių Gottliebą Studerus, Juozą Eretą, matematiką Oto Folką ir kitus. Bet greit susivokta, jog Lietuvos nacionalinę kultūrą negalės sukurti svetimšaliai, kad ši misija pirmiausia priklauso nacionaliniams kadrams25, taip pat rengiamiems ir per studijas užsienyje. Tyrinėjimų apžvalga. Studijos užsienyje XX a. pradžioje dėl suprantamų priežasčių domino ne vieną autorių. Jos vienaip ar kitaip minimos nagrinėjant atskirų mūsų mokslo ir meno atstovų kūrybines biografijas: V. Kubiliaus knygoje – apie K. Borutą (1980), J. Lankučio – apie V. Mykolaitį-Putiną (1986), T. Sakalausko – apie J. Miltinį (1981), J. Žekaitės – apie Šatrijos Raganą (1984), A. Samulionio – apie B. Sruogą, J. Santackienės ir A. Šiškienės – apie P. Slavėną (1983), S. Budrio – apie R. Antinį (1968), Z. Žemaitytės – apie D. Tarabildienę (1973), S. Pinkaus – apie L. Strolį (1966) ir kt. Iš jų išsiskiria Vytauto Kubiliaus studija „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, kur pirmą kartą XX a. pradžios lietuvių literatūra, jos idėjinės ištakos buvo tiriamos remiantis Lietuvos autorių plačiais ryšiais su Vakarų Europos literatūriniu procesu. Atskiromis lietuvių studijų užsienyje temomis rašė ir kiti autoriai26. Po Nepriklausomybę atgavimo 1990 m. yra paskelbta monografijų ir straipsnių apie tuos užsienyje studijavusius asmenis, kurie nebuvo minimi sovietmečiu: apie Juozą Purickį, Domą Cesevičių, Igną Skrupskelį27, kun. Antaną Staniukyną28, Juozą Keliuotį29, Petrą Paulaitį, Kazį Pakštą30, Mariją Andziulytė-Ruginienę31, Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę32, Mečislovą Reinį33, Vytautą Soblį34, Joną Totoraitį35 ir kitus. Apie Fribūro ir Leveno universitetuose veikusias katalikiškojo akademinio jaunimo draugijas, jų rėmimo fondus vertingus tyrimus, remiantis pirminiais šaltiniais, yra atlikęs istorikas Algimantas Katilius36, Kęstutis Skrupskelis37, dailę studijavusių valstybės stipendininkų temą nagrinėjo Giedrė Jankevičiūtė38, Gražina Marija Martinaitienė39, akademinius, kultūrinius ryšius su Šveicarija – minėtas Jonas, Čepinskis, Irena Štikonaitė40, Ž. Kriaučiūnienė41, G. Jankevičiūtė42, S. Kupscytė43, Lietuvos kariškių studijas užsienyje – Feliksas Žigaras44. Tačiau lietuvių studijos užsienyje, kaip vientisas, integralus ir daugiatemis reiškinys, grįžtamuoju ryšiu veikęs įvairias lietuvių tautos socialinio, mokslinio, kultūrinio, organizacinio gyvenimo sritis, nėra nagrinėjamos, ypač turinio – ten išklausytų paskaitų tematikos, atliktų įvairių kvalifikacinių darbų, ypač disertacijų, idėjinių orientacijų profesorių, pas kuriuos studijuota… požiūriu. To neaptarus, lieka neaišku, kurių užsienio profesorių įtaka, kokiu mastu ir kaip ilgai jautėsi užsienyje studijavusių lietuvių kūryboje, kaip joje santykiavo originalumas ir perimamumas. Liktų neaiškios ir priežastys daugelio Lietuvoje ano meto Lietuvoje pasirodžiusių valstybinių, socialinių struktūrų, mokslo ir socialinio susitvarkymo idėjų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijusi pati studijų užsienyje socialinė vertė. Vengta šiuo požiūriu tyrinėti studijas užsienyje galbūt dėl labai įvairios tematikos, gausios empirinės medžiagos, kurią surinkti, apvaldyti, įvertinti ir susieti su Lietuvos įvairių gyvenimo sričių raida ir pažanga yra nemažas iššūkis kiekvienam tyrinėtojui. Tokio pobūdžio tyrimų stoka ilgą laiką turėjo ir kitas savo priežastis, pirmiausia politines. Iki 1990 m. (nepriklausomybės atgavimo) jie kirtosi su okupacinio režimo uoliai vykdyta Lietuvos kultūrinio izoliavimo nuo Vakarų kultūros politika ir prieštaravo okupanto siekiui vaizduoti tarpukario Lietuvą kaip neva „atsilikusią“45. Ši studija yra autoriaus nuo 1975 m. vykdytų logikos ir filosofijos istorijos Lietuvoje XX a. pradžioje tyrimų tęsinys46. Aiškinantis įvairių ano meto Lietuvoje plitusių idėjų ištakas, kurių išsamesnis pažinimas vis dažniau vedė į lietuvių studijas Vakarų Europos universitetus, kaip į pirminį savo šaltinį. Tas ištakas buvo galima sukonkretinti tik nustatinėjant lietuvių užsienyje klausytų paskaitų temas, tas paskaitas skaičiusių profesorių idėjines orientacijas, analizuojant Lietuvos jaunimo ten rengtus ir gintus įvairius akademinius, mokslinius ir kitokius darbus, jiems vadovavusių profesorių pažiūras, studentų organizuotą veikimą, studijų geografiją, apytikrę statistiką, finansavimo šaltinius ir daugelį kitų klausimų. Tai sudaro šios temos sudėtingumą tiek empirinės medžiagos gausos, apsunkinto priėjimo prie kai kurių šaltinių, tiek ir metodologijos požiūriu: kokiu mokslinės abstrakcijos laipsniu ši gausi ir daugiatemė medžiaga turėtų būti analizuojama ir pristatoma, kad tyrimas „nepaskęstų“ empiriniuose faktuose ir kartu netaptų mažai informatyvia apžvalgine abstrakcija, tik bendrais požymiais nusakanti šį konkretų procesą. Vienaip šis tyrimas buvo aktualus Lietuvai sovietmečiu, kai autorius ėmėsi šios temos, kitaip – Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai vėlei atsivėrė keliai į Vakarus. Sovietmečiu tai buvo ir netiesioginė režimo uždarumo, minėto ideologinio siekio vaizduoti tarpukario Nepriklausomą Lietuvą „atsilikusia“ kritika. Šiuo metu toks tyrimas gali būti aktualus kaip XX a. pradžios Lietuvos kultūros ištakų sisteminis pažinimas, kartu ir kaip istorinė medžiaga, kuriant nūdienos Lietuvos bendravimo su Vakarų kultūra koncepciją. Autoriaus įdirbis šioje srityje. Kai kuriuos šia tema atliktus savo tyrimo 1976–1989 m. rezultatus autorius yra paskelbęs atskirais straipsniais47. Dėl susiklosčiusių po Nepriklausomybės atgavimo aplinkybių, autoriui teko keisti darbovietes, o kartu ir mokslinių tyrimų kryptį. Todėl šios rūšies tyrimus teko ilgam nutraukti, nežinant, ar kada nors atsiras galimybė vėl prie jų sugrįžti. Šiuo metu tokia galimybė yra, jos rezultatas – ši knyga. Per tą laiką, kai kurias šios temos potemes ėmėsi ir kiti autoriai, ją tyrinėję per savo mokslo srities specifiką. Jų rezultatais remiamasi. Ši tema dėl savo svarbos ir daugiaaspektiškumo, manau, verta, kad jos imtųsi ne vienas tyrinėtojas, kad ji būtų tiriama konceptualiai ir įvairiais aspektais, nes tai buvo laisvei atgimstančios lietuvių tautos laisvo sąveikavimo su daugiašake Vakarų Europos kultūra istorija. Su šia kultūra Lietuva, kaip minėta, buvo save susaisčiusi jau priimdama krikščionybę. Todėl visada bus aktualu pažinti ir kritiškai įvertinti besikeičiančias šios sąveikos formas, aiškinantis, kokiu mastu ir kokiomis formomis vyko ir vyksta šis istorinis lietuvių tautos įsirašymas į Vakarų Europos civilizaciją vis kitomis istorijos sąlygomis. Tyrimo tikslas. Šioje studijoje autorius siekė monografijos lygio tyrimu suvokti Lietuvos akademinio jaunimo studijas užsienyje, kaip daugiateminį ir kartu vientisą kultūros reiškinį, kurio temų ir faktų įvairovę iš vidaus integravo strateginis tautos tikslas – kuo greičiau įsirašyti į Vakarų civilizaciją, pasinaudojant jos laimėjimais savo krašto pažangai skatinti ir spartinti. Idėjinę (vertybinę) lietuvių studijų užsienyje orientaciją pirmiausia bandžiau suvokti per jos humanitarinių, socialinių mokslų (filosofijos, pedagogikos, sociologijos, jurisprudencijos…) dalį. Šis požiūris pasirinktas ne tik dėl to, kad jis tyrimo objektą labiau priartina prie autoriaus kvalifikacijų, bet ir dėl to, kad filosofija visais laikais buvo ir yra konkrečios tautos ir epochos „dvasinė (idėjinė) kvintesencija“. Be to, humanitariniai, socialiniai mokslai pirmiausia kelia žmogaus, kaip viso ko kūrėjo ir tikslo, problemą, į kurią galiausiai yra sufokusuoti visi mokslai ir jų pažanga. Kita vertus, šie mokslai ir gausiausiai buvo studijuojami užsienyje.

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama