Lietuviai studentai užsienyje

Įvadas Metodologinė tarptautinio bendravimo prasmė. Visais laikais žmonės veržėsi į tarptautinį bendravimą, siekė pažinti kitas tautas, jų pasiektą kultūros lygį, tą lygį pasiekti padėjusius metodus, visuomeninio gyvenimo formas, mąstymo būdus. Tai seniai žinomos tiesos. Ir to siekta ne dėl paprasto smalsumo, o su labai giliu kultūriniu tikslu – ne tik praplėsti asmeninio pasaulio ribas, bet ir rasti kitų tautų istoriniame patyrime naujų idėjų, metodų, pavyzdžių ar paskatų savos šalies kūrybinėms galioms pažadinti, sustiprinti. Iš sąlyčio su kitomis tautomis kyla naujos idėjos, sumanymai apie galimybę kitaip tvarkyti savo gyvenimą. Todėl į tarptautinį bendravimą visais laikais žiūrėta kaip į būtiną nacionalinės kultūros plėtros formą. Viena iš bene labiausiai reikšmingų tokio kultūrinio bendravimo formų yra akademinės studijos įvairių šalių universitetuose, teikiančiuose ilgalaikę ir įvairiapusišką galimybę plačiam sąlyčiui su tos šalies kultūriniu kontekstu. Tokiam bendravimui priklauso ir lietuvių keliavimas į Vakarų Europos universitetus 1900–1940 m. Atsigręžti į šių studijų istoriją mus skatina bent dvi priežastys. Pirma, atgavus Lietuvai Nepriklausomybę 1990 m., prieš mus vėl atsiveria pasaulis ir mes – pasauliui, t. y. galimybė ne tik vėlei sugrįžti į laisvų tautų bendrystę, bet ir apmąstyti mūsų tautos jau turėtą turtingą, kelis šimtmečius kauptą tarptautinio akademinio bendravimo patyrimą, kad visa tai apmąstydami galėtume susikurti ir šiuolaikinei Lietuvos raidai adekvačią tokio bendravimo koncepciją. Antra, to reikalauja ir besiplečiantys Lietuvos kultūrinio palikimo tyrimai, aiškinantis, iš kokių šaltinių ir kaip į Lietuvos kultūrą įvairiais laikotarpiais ėjo įvairios idėjos, konceptualios orientacijos, kūrybą skatinantys kitų civilizacijų pavyzdžiai, kas buvo betarpiški jų iniciatoriai ir nešėjai, į kokią Lietuvos kultūros kokybę transformavosi šios idėjos ir t. t.1 Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, neišvengiamai tenka susidurti su jau minėtu XX a. pradžios Lietuvos kultūros reiškiniu, kaip masinės Lietuvos akademinio jaunimo studijos Vakarų Europos universitetuose, kurios buvo vienas iš pagrindinių kanalų, per kurį ano meto Lietuva gana plačiai ir intensyviai importavo iš Vakarų Europos daugelį gyvenimo pavyzdžių, veiklos metodų ir stimulų savo kūrybai aktyvinti, stiprinti, jos našumui ir kokybei kelti, savo politinį, ekonominį, buitinį gyvenimą moderninti. Kultūros ištakų pažinimas reikalauja paaiškinti ir daugelio ano meto Lietuvoje plitusių filosofinių, gamtamokslinių, ekonomikos, pedagogikos, meno idėjų ir srovių, socialinio gyvenimo formų ir struktūrų, politinių, visuomeninių sąjūdžių atsiradimo priežastis bei aplinkybes, atsekti, kokių užsienio profesorių idėjinėje įtakoje vyko ten studijavusių lietuvių kvalifikacinė, asmenybinė savikūra. Lithuania apud exteros studiosa. Šiuo požiūriu žiūrint į Lietuvos kultūros istoriją, galima joje įžvelgti du nuostabiai panašius laikotarpius: 1) XVI amžiaus renesanso, reformacijos sąjūdis ir 2) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių nacionalinis atgimimas. Nors juos vieną nuo kito skiria ištisi istoriniai šimtmečiai, skirtingi civilizacijos išsiplėtojimo laipsniai, skirtinga lietuvių tautos tarptautinė padėtis, bet tarp jų buvo ir daug kas bendra. Juos jungė ne tik lietuvių tautinės savimonės pabudimas, bažnytinės raštijos lietuvių kalba pasirodymas, bet ir intensyvus naujų idėjų, mąstymo būdų, gyvenimo pavyzdžių importavimas iš Vakarų Europos per ten studijuojantį Lietuvos akademinį jaunimą. Lietuvių keliavimas į Centrinės ir Vakarų Europos universitetus mokslo ir naujovių ieškoti prasidėjo jau nuo XIV amžiaus pabaigos, tiesiogiai paskatintas Lietuvos krikšto, per kurį Lietuva gręžėsi į krikščioniškąją Vakarų kultūrą, kuriai artimiau pažinti ir įgyti sąmoningos krikščionybės sąmonę Lietuvos bajorai ir siuntė savo jaunimą į Vakarų universitetus. Šios kelionės iš naujo suintensyvėjo ir išsiplėtė XVI a. Ir tai vėl buvo susiję su ta pačia krikščionybe. Tik šį kartą su joje prasidėjusiu religinio, socialinio atsinaujinimo judėjimu (reformacija). Dabar keliauta į Vakarų universitetus parsivežti radikalių šio judėjimo idėjų, kurių dalis skelbė religinę toleranciją, visų lygybę prieš Dievą, kiekvieno tikinčiojo teisę aiškinti Šv. Raštą, saiką kaip etiško elgesio principą, kritikavo luominį išskirtinumą… Kiekvienas, kuris turės progos susipažinti su XVI ir XVII a. pradžios Centrinės ir Vakarų Europos universitetų (Krokuvos, Karaliaučiaus, Prahos, Leipcigo, Heidelbergo, Vitenbergo, Liuveno, Paryžiaus, Bolonijos, Paduvos, Leideno…) matrikulomis, galės pajusti šio keliavimo geografiją ir mastą2. XIX a. šią tradiciją iki 1832 m. tęsė Vilniaus universitetas, kurio daugelis profesorių buvo ne tik susipažinę su žymių ano meto Vakarų Europos mokslininkų veikalais, bet ir tiesiogiai pas juos studijavę. Vienas iš jų Juzefas Goluchovskis, dėstęs filosofiją Vilniaus universitete 1823-1824 m., studijavo filosofiją 1821 m. Vokietijos Heidelbergo ir Erlangeno universitetuose pas pasaulinio garso filosofus F. Šelingą ir G. Hėgelį, ilgai ir artimai su jais bičiuliavosi, ypač su Šelingu. F. Šelingo įtakoje jis parašė ir Šelingui dedikavo savo veikalą „Filosofijos santykis su tautų ir atskirų žmonių gyvenimu“ (Philosophie in ihrem Verhältnisse zum Leben ganzer Völker und einzelner Menschen, Erlangen, (1822)3. Studijos užsienyje teikė galimybių pažinti ir ankstesnių laikų lietuvių keliavimo į užsienio universitetus istoriją. L. Veržbavičius 1929 m. rašė, jog jis, ieškodamas Bazelio bibliotekoje medžiagos savo disertacijai, netikėtai aptikęs 1563 m. Bazelio universiteto matrikulose studentų užsieniečių sąrašus, tarp jų ir lietuvių (lituanorum) sąrašą, atskirą nuo lenkų. Jame išvardyti 7 lietuviai: 1. Joannes Kiszka, 2. Christophorus Zieniviczius, 3. Nicolaus Dzievaltovskis, 4. Joannes Svieczickis, 5. Joannes Lissovskis, 6. Mathias Varpuczanskis, 7. Gregorius Vosgelius. Iš jų Joannes Kiszka – Vitebsko vaivados Teodoro Kiškos ir kunigaikštytės Onos Radvilaitės sūnus. Visi jie laikyti labai gerais studentais, ypač Kiszka, Zienoviczius ir Dzievaltovskis. Jiems „cloris ac generosis adolescentibus Lituanis“ garsus tų laikų prof. C. S. Curio dovanojo 1563 ir 1564 m. dvi savo knygas apie Ciceroną ir Livijų4. Apie ano laikotarpio LDK lietuvių studijas užsienyje mini ir Prancūzijos Lunéville miesto aukštosios karo akademijos rūmuose bent iki 1940 m. buvusi viena iš salių vadinta „Lietuvos sale“. Mat Lenkijos ir LDK karalius Stanislovas Leščinskis kartu buvo ir Lotaringijos kunigaikštis. Lunéville mieste – paskutinėje Lotaringijos hercogų Leščinskių sostinėje jis buvo įsteigęs Lenkijos karalystės ir LDK jauniems bajorams karo mokyklą. Lietuviai, nepanorę maišytis su lenkais, atsiskyrė nuo jų ir joje mokėsi atskirai. Apie tai ir liudijo ši salė5. Zenonas Blynas-Vetusius, studijuodamas Romos universitete, domėjosi ir Italijoje viduramžiais studijavusiais lietuviais. Jis nurodė Romoz Sapienza universitete ir Nazzareno kolegijoje doktorantų knygoje įrašytų lietuvių studentų vardus: Melchioras Radamina, kun. Jurgis Ancuta, Vilniaus vyskupo Motiejaus brolis, autorius garsios brošiūros Jus plenum religionis catholicae in Regino Poloniae et M. D. Lithuania“, padariusios įspūdžio 1719 m. seime, kun. Ignacas Oskierka, vėliau Vilniaus kapitulos kanauninkas, kun. Antanas Giedraitis, Ignas Masalskis, būsimasis Vilniaus vyskupas6. A. Šapoka, studijuodamas Prahos universitete ir pasinaudodamas vietiniuose archyvuose ir bibliotekose saugomomis įvairių V. Europos universitetų matrukulomis, parengė ir 1935 paskelbė pirmąjį platų straipsnį apie lietuvių studijas viduramžių V. Europos universitetuose7. Tokios tematikos straipsnio Lietuvoje dėl šaltinių stokos jis nebūtų galėjęs parengti. Apie viduramžių ir XIX a. pradžios lietuvių studijas užsienyje įvairaus tipo informacijų ir tyrinėjimų yra paskelbę: Vaclovas Biržiška8, J. Puzinas9, Z. Ivinskis10, A. Tyla11, Rinata Subotkevičienė12, Dainora Pociūtė13, Rūstis Kmuntavičius14 ir kiti. Lenkų istorikas M. Kosman ragino tyrinėti viduramžių laikotarpio lietuvių studijas užsienyje grįžtamojo poveikio lietuvių kultūros raidai požiūriu15. Būtent šiuo požiūriu humanizmo idėjų plitimą Lietuvoje XVI amžiuje per lietuvių studijas užsienio universitetuose tyrinėjo M. Ročka (1966 m.)16, filosofinių idėjų plitimą Lietuvoje XVI-XVII a. – prof. R. Plečkaitis17, reformacijos raidą Lietuvoje – Ingė Lukšaitė18… Antra tokia Lietuvos akademinio jaunimo keliavimo į užsienio universitetus banga stebima XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai kartu su minėtu lietuvių tautinio atgimimu, o vėliau ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ėmė formuotis nauja kultūrinė lietuvių sąvimonė, grindusi savo orientaciją į Vakarus irgi katalikybės tradicija, surišusia Lietuvą dvasiniais ryšiais su Vakarais19, persmelkusi pagrindines jos kultūros ir civilizacijos formas. Iš čia – bendra išvada: mes priklausome Vakarų Europos civilizacijai ir privalome „pasivyti Europą ir pasijusti jos lygiaverčiais nariais“20. Be to, studijos užsienyje iki 1915 m. kartu buvo ir viena vadavimosi iš carinės Rusijos jungo kovos formų, nes tai buvusi „dvasinio kilimo, kovos su priespauda ir tamsa gadynė21. Iki I pasaulinio karo 82 proc, lietuvių studijavo carinės Rusijos universitetuose ir tik mažuma Europoje – 10 proc., Amerikoje – 8 proc.22

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama