Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

Minėti teismai, vertindami šioje byloje įrodymus, viską, kas knygoje „Žali“ rašoma, priskyrė romanui (literatūriniams personažams). Tačiau iš tiesų, ne viskas, kas joje rašoma, priklauso literatūriniams personažams. Knygą „Žali“ pats autorius suskirstė į dvi skirtingo teisinio statuso, bet apimtimi neproporcingas dalis: 1) į „Įžangą“, kurioje jis kalba savo vardu, nesislapstydamas už jokio literatūrinio personažo, ir 2) į patį romano tekstą. Būtent „Įžangose“ (I laida 2002, p. 6-9, II laida 2018, p. 5-8) autorius savo, o ne literatūrinių personažų lūpomis išdėstė minėtus pagrindinius teiginius, kuriais jis, matėme, viešai neigė Lietuvos okupaciją: Lietuvą vadino „ruso šalies pakraščiu“ (2002, p. 8), patį valstybingumo siekį – „įkyria idėja“ (2018, p. 5), dėl jo kovojančius – „išsigimėliais“ „soliteriais“ (2002, p. 8), tamsiais „kaimo bernais, mažai tenutuokiančiais apie garbę ir žmogiškumą“(2018, p. 7), lietuvių laisvės kovas – „pilietiniu karu“ (suprask – savi šaudė į savus) (2002, p. 6), teisino sovietinės okupacijos nusikaltimus kaip okupanto „asmeninį reikalą“ (2002, p. 6)… Tai savotiškas romano socialinis įvadas, semantinis kodas, kuriuo pats autorius nurodo, per kokias vertybes reikia skaityti ir suprasti jo romaną. Todėl tiems, kurie šiuo „kodu“ nepasinaudojo, jiems romanas ir tapo „labiausiai nesuprastas“. „Įžangos“ teiginiai buvo ir pagrindinis, tiesioginis skundo objektas. Skundas reikalavo vertinti ne knygą kaip visumą, o tik tas jos dalis, kuriomis yra tiesiogiai pažeidžiama minėtų istorinių asmenų teisė į orumą. Tačiau minėti teismai jų nenagrinėjo, nevertino – faktiškai atsisakė vykdyti BPK 20 str. 5 p. reikalavimus: vertinti įrodymus „pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu…“, vadinasi, atsisakė vykdyti ir teisingumą. Įdomu, kad lygiai taip pat knygos „Žali“ „Įžangą“, kaip minėta, nutyli ir daugelis recenzentų, knyga besižavinčių. Galbūt kaip nepatogią. Mat ją paminėjus, reikės komentuoti ir jos turinį – akivaizdžią panieką laisvės kovoms ir jų dalyviams. Tai gali trukdyti abstrakčiai samprotauti tik apie knygos meninę vertę, formą, netekusią turinio, o su juo ir – socialinės prasmės. „Įžangų“ teiginiams, kiek jų dauguma nesudaro tiesioginį romano tekstą, negalioja teismo pripažinta literatūros autoriams minėta „didelės erdvės“ žodžio laisvė, „Vakarų demokratijos tradicija“ ir „EŽTT praktika“, priešingai – jie patenka ne tik į Konstitucijos 28 straipsnio, bet ir į kelių LR BK straipsnių dispozicijas: 170 str, I d. („Tas, kas viešai žodžiu, raštu (…), tyčiojosi, niekino žmonių grupę ar asmenį (…) dėl jų socialinės padėties…“ (suprask – dėl partizanavimo), 1702 str. („Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“), 313 str., II d.: (Mirusiojo (žuvusiojo) atminimo pažeminimas: „Tas, kas paskelbė apie mirusį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką arba pakirsti pagarbą jo atminimui‘), 155 str. (įžeidimas: „Tas, kas viešai veiksmu ar raštu užgauliai pažemino žmogų“). Tačiau Vilniaus apylinkės teismo teisėjui, 2019 02 25 atsisakiusiam pradėti ikiteisminį tyrimą, atrodė: „autorius (…) romane kalba apie partizanus nebandydamas juos įžeisti“12 Jei tokie konkrečių laisvės kovotojus orumą žeminantys užgaulūs įvardinimai, kaip „išsigimėliai“, „soliteriai“, „subingalviai“…, kuriuos autorius vartoja romano „Įžangose“ ir pačiame romane, nėra įžeidimai, orumo žeminimas, tai teisėjas arba nesiorientuoja sąvokose, jų reikšmėse, arba atvirai šališkas. Šie BK straipsniai, kaip ir Konstitucija, primena, kad teises turi ne tik tie, kurie rašo, bet ir tie, apie kuriuos rašoma… Bet atsakomybė nebūtinai turi reikšti baudžiamąją. Yra ir administracinių priemonių tokių idėjų platinimui užkardinti, leidėjams sudrausminti. Bet problema, manau, ir tokiu atveju vargu ar išnyktų, nes radikaliojo liberalizmo sąlygomis vyrauja nuomonė: bet kokį žodžio laisvės ribojimą rašytinių tekstų atžvilgiu vadinti cenzūra ir ją smerkti kaip absoliutų blogį. Bet tada cenzūros vardu reikėtų pasmerkti ne tik visus čia minėtus BK straipsnius, bet ir Konstitucijos 28 straipsnį, įpareigojantį kiekvieną asmenį riboti savo teises, taip pat ir laisvo žodžio teisę, artimo teisėmis. Cenzūra – blogis, kai ji ateina iš valdžios dvasiškai pavergti visuomenę politiniam režimui. Tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas ateina iš pačių piliečių tarpusavio pripažinimo teisės subjektais, iš tarpusavio pagarbos vienas kitam, iš sugyvenimo dorybės. Ši byla gali būti aktuali ir kitais aspektais: ji apnuogina ir platesnio Lietuvos konteksto problemas. Pirmiausia, neturėjimą aiškiais kriterijais grindžiamos koncepcijos žodžio laisvei valdyti. Antra, Ivaškevičiaus pusėje stovi nemažos socialinės jėgos, susiformavusios dar okupacinio režimo sąlygomis, dešimtmečiais niekinusios laisvės kovas ir laisvės kovotojus. Trečia, kyla klausimas, kaip laisvės kovų ir jų dalyvių viešas niekinimas ir oficialus jo toleravimas dera su šiuolaikine Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, su kariuomenės siekiu kelti savo karių kovingumą, ugdant jaunimo patriotizmą, formuojant tautos valią priešintis, tam naudojant ir praeities laisvės kovų patyrimą? Valia priešintis – tos pačios reikšmės, kaip ir karinis apsiginklavimas, ypač dabarties sąlygomis. Ginklai patys neveikia. Ginkluojantis, bet nestiprinant valios priešintis, nereiškia, kad visapusiškai stiprinama gynyba. Žodžio laisvė, netarnaujanti valiai priešintis, nėra Lietuvos laisvė. Knyga „Žali“ – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama