Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

Dar didesniam efektui sukurti reikia vaizduoti ne autoriaus prasimanytus literatūrinius personažus, o istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus, su jų tikrais vardais, pavardėmis ir juos vaizduoti niekinančiai – priešingai jų istorinei veiklai, istorinėms aplinkybėms ir istoriniams tikslams. Tikslas ir čia tas pats – nustebinti, papiktinti, šokiruoti, kad knygą pirktų ir tie, kurie norėtų ją apdovanoti, ir tie, kurie norėtų dėl jos kreiptis į teismus. Orientacija į universalų skaitytoją rodo versliškąją šio metodo prigimtį. Kai kurie skaitytojai internetinėse svetainėse rašo neįstengę knygos „Žali“ ištisai perskaityti ar paskaitę, nieko nesupratę, kad ja pasipiktino, kad romanas „labiausiai nesuprastas“ (R. Kmita). Mat „suprasti“ romaną reikštų pereiti į priešo pusę, pritarti, kad kraštą pavergti atėjusieji – teigiami, o jiems besipriešinantys – neigiami herojai. Verslui tai – antraeiliai dalykai. Svarbu – prekės perkamumas, dėmesys autoriui ir finansinė sėkmė. Tai verslui tarnaujančio metodo jėga. Romano autorius sako subjektyviai tarsi nenorįs tyčiotis iš laisvės kovotojų, bet tam jį tarsi „verčiąs“ postmodernistinis metodas, kaip psichologinį, o kartu ir socialinį, ekonominį efektą kuriantis. Štai J. Žemaitis, matėme, vadinamas „subingalviu“, „šunsnukiu“…. Kodėl? Gal jis to nusipelnė – atliko kokią tai romane vaizduojamą nederamą veiką? Deja. Taip jis įvardijamas ne kuriai nors bendrai vertybei apginti, o aštresnei frazei sukurti, dėmesiui patraukti, nes, pasak paties autoriaus, „kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė“8. Būtent jai, kaip aukštesnei vertybei, ir turi nusilenkti vaizduojamo asmens orumas. Todėl šiame cinizme, kaip ir pačiame romane, pirmiausia reikėtų ieškoti ne tiek menininko, kiek verslininko. To metodo įtaką galima jausti ir kitose socialinio veikimo srityse (istorijos tyrimuose, teismų praktikoje, politikoje), siekiant ir jas tam tikru mastu suverslinti, įvykdyti jose vienokį ar kitokį vertybinį perversmą, jei tik šitaip galima sumenkinti esamas vertybes ir laimėti daugiau dėmesio. Pilėnų kariai, laisvę branginę labiau negu gyvybę ir dėl to anksčiau laikyti didvyriais, dabar vadinami bailiais ir prastais kariais9 (Pakelti prieš save ranką irgi reikėjo drąsos). Lietuvių tauta dėl atskirų lietuvių dalyvavimo holokauste pristatoma urbi et orbi kaip „žydšaudžių tauta“ (R. Vanagaitės Mūsiškiai, 2016, Alma littera, p. 14), kur žydšaudžiais turi tapti ir tie 2300 lietuvių, rizikavusių savo gyvybėmis gelbstint tuos pačius žydus, o iš jų ir 918 Izraelio pripažintų „Pasaulio teisuoliais“. Keistai turi atrodyti tauta, kurios atstovai tarpusavyje lenktyniauja, kaip išradingiau svetimųjų naudai paniekinti savus arba kuo labiau į svetimus panašėti. Ir tai – nelaiminga tradicija: mūsų bajorai praeityje gėdijosi lietuvių kalbos, pačios lietuvybės, nūdienos rašytojas – laisvę gynusios savo tautos, Lietuvos moterys – lietuviškų pavardžių su galūne -ienė… Į kokią ateitį išsiruošė tauta su savęs niekinimo ir savęs gėdijimosi sąmone? Postmodernizmas ir žmogaus teisės. Subjektyvumų įvairovei legalizuoti ir jai trukdančioms tradicijoms griauti postmodernizmas supinamas ir su savaip suprantamomis žmogaus teisėmis. Tradicinė santuokinė šeima, įtvirtinta Konstitucijoje kaip visiems privaloma teisinė kategorija, skelbiama „pasenusia“. Jai sumoderninti – susubjektyvinti, sumenkinti Konstitucinis teismas į Konstitucijos dvasią įrašo ir „kitas šeimos formas“. Kokios tos formos, neįvardija, bet žino, kad pirmumas turi būti atiduotas ne Konstitucijai, o tam pačiam asmens-„suvereno“ subjektyvumui: „šeima yra tai, ką atskiras asmuo laiko šeima“ (premjerė I. Šimonytė, 2021 m.). Šeimos sąvoka iš Konstitucijos kompetencijos perduodama individo-„suvereno“ kompetencijai, kad ir šioje srityje jis įvykdytų vertybinį perversmą. Konstitucijoje įtvirtintos dvi gyvybei būtinos biologinės lytys arba piliečio praktinis gebėjimas vykdyti pareigas tik vienai valstybei ir tuo pagrindu būti tikru tik jos piliečiu – irgi nemažesni „atsilikimai“. Toks pat „atsilikėlis“ ir į „klaidą įpuolęs“ tarsi yra ir pats Dievas, sukūręs tik Adomą ir Ievą, ir dėl to nieko nežinantis apie „kitas lyčių formas“… Jiems įveikti teismai „individualiais sprendimais“ legalizuoja trečiąją lytį (socialinę, o kiti sako – ir daugybinę), prezidentai suteikinėja išimties tvarka atskiriems asmenims realiai nefunkcionuojančią dvigubą pilietybę, nes to reikalauja asmuo-„suverenas“. Tam pačiam „suverenui“ reikalaujant, leidžiama Lietuvos pase rašyti asmens pavardes ne valstybinė kalba. Seimas koreguoja lietuvių kalbos raidyną, irgi kaip „atsilikusį“, trukdantį įsiteikti svetimiesiems. Čia jau negalioja Romos teisininkų principas „Kas skirta visiems, tam turi pritarti visi (Romos teisininkai po Justiniano). Galioja priešingas principas: ko geidžia vienas ar keli, tam privalo pritarti visi. Todėl įveikinėjami ir kitokie „atsilikimai“. Vilniaus apylinkės teismas, 2024 m. priėmęs „individualų sprendimą“ (nes tokio įstatymo dar ir nėra), žmogaus teisių vardu pripažino vieno ir to paties vaiko dvi biologines mamas. Gamtos nustatytą vientisą žmogaus atsiradimą pavertė nevientisu: jį padalijo į dvi stadijas: pastojimą pripažinęs vienai, o tos pačios gyvybės gimdymą – kitai; viena iš jų su „Sodros“ pritarimu dar įgijo ir teisę į „tėvystės atostogas“, t. y. teisę imituoti ir vaiko „tėvą“. Čia kalbama apie vaikus, bet vaikų teisės ir socialinių pasekmių numatymas, kaip toks vaikas jausis tarp vaikų, turinčių vieną biologinę mamą, nedalyvauja… Mūsų konstituciją kūrė modernistai, o ją aiškina jau postmodernistai… Individas, apginkluodamas savo subjektyvumą postmodernistiniu metodu ir mokslo, technikos pažanga, atveria duris naujai „kultūrinei revoliucijai“. Slankiojanti žodžio laisvės riba. Dėl to paties subjektyvumo prioriteto postmodernizmas siekia paneigti ir du pagrindinius Konstitucijos principus: 1) visų asmens teisių ir laisvių santykinumą (28 str.) ir 2) visų teisės subjektų lygybę įstatymams (29 str.). Juos paneigus, jau galima laisvai elgtis ir su žodžio laisve: vieniems ją siaurinti, kitiems („literatūrinių kūrinių autoriams“) neribotai plėsti. Štai Seimo narys Petras Gražulis, 2023 m. pavadinęs kelis LGBT bendruomenės narius „išsigimėliais“, pateko į teismą ir buvo nuteistas. Ivaškevičius, tuo pačiu vardu pavadinęs Lietuvos laisvės kovotojus knygos „Žali“ „Įžangoje“, pagerbtas premija, o Vilniaus apygardos teismo kolegijos 2019 04 02 nutartimi pateisintas dar ir teisės vardu10. R. Žemaitaitis, griežtais, bet irgi įprastos kalbos žodžiais pakritikavęs Izraelio politikus dėl nusikaltimų Gazos Ruože ir dar pacitavęs tautosakinę (literatūrinę) vaikų skaičiuotę apie „žyduką“ ir „pagaliuką“, Konstitucinio teismo pripažintas pažeminęs žydų tautą ir tuo šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Buvo priverstas atsisakyti ir Seimo nario mandato. Naujų sankcijų taikymą Žemaitaičiui už tą patį toliau tęsė Lietuvos Prezidentas, pareiškęs netvirtinsiąs Žemaitaičio partijai priklausančių Seimo narių vyriausybės nariais, net ir turinčių tam reikalingas kvalifikacijas. Klausimas, kokiu teisiniu pagrindu partijos vadovo nuodėmės virsta jo partijos seimo narių teisių apribojimu, o koalicijoje esantys šios partijos Seimo nariai tampa nelygiateisiais, nors viešai kolektyvinė atsakomybė neigiama? Tą pačią Izraelio politikų veiklą, dėl kurios kritikos R. Žemaitaitis susilaukė tiek sankcijų, ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą ne tik pasmerkė, bet ir siūlė „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“, o Tarptautinis Baudžiamasis Teismas 2024 m. išdavė Izraelio premjero atžvilgiu net arešto orderį. Bet R. Žemaitaitis, išeitų, labiau „pažemino žydų tautą“… Teismų argumentai romano „Žali“ byloje. Sakoma: „degtinės kokybė nepriklauso nuo butelio formos“. Pasirodo, kartais priklauso. Svarbu ne ką pasakei, o į ką savo žodžius įpakavai. Jei juos įpakavai net ne į romaną, o tik į jo „Įžangą“, tai, pasak Vilniaus apygardos teismo kolegijos, tavo žodžio laisvė įgyja „didelę erdvę“ teisėtai niekinti istoriškai konkrečius laisvės kovotojus11. Nenurodyti bent orientacinių „didelės erdvės“ ribų, tai faktiškai paversti žodžio laisvę neribota. Bet tokia laisvė jau yra ne laisvė, o legalizuota agresija artimo teisės atžvilgiu. Nėra dalykų, kurie neturėtų savo apibrėžtumo ribų, palaikančių jų tapatumą. Nėra ir asmens teisių, kurios būtų neribojamos artimo teisėmis. Kiekvienas suabsoliutintas, savo ribas praradęs ar jas neigiantis dalykas neišvengiamai virsta savo priešybe. Antikoje tai vadinta „absoliučios laisvės“ paradoksu: jei viskas leistina, tai leistina ir laisvę riboti, vadinasi, ne viskas leistina. Rašytojas yra tos pačios visuomenės narys, pavaldus tai pačiai Konstitucijai, draudžiančiai bet kokias privilegijas, taip pat ir žodžio laisvės srityje. Rašytojas turi teisę laisvai prasimanyti literatūrinius personažus-virtualias būtybes, joms priskirti irgi prasimanytus vaidmenis. Bet jis neįgyja tokios laisvės niekinti istoriškai konkrečius, Lietuvai nusipelniusius asmenis, tuo labiau juos vadinti necenzūriniais žodžiais, paneigiančiais pačią žmoniškąją asmenybės vertę. Teisei – tai asmens įžeidimas. O „kas įžeidžia vieną, tas kėsinasi ir į visus“ (teisės principas).

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama