Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

„Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40),“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę…“ (p. 38). Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas. Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243). Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką. Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti. Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos romano patyčios. „Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345). Drebėk, Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) ( 2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojų; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“. Kolaboravimas atgaline data. Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas. Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę, t. y. kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu. Šio skundo autoriai ne be pagrindo rašė: „Jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotoje Lietuvoje, tai būtų gavęs premiją“7. Bet už tą patį jis gavo premiją ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kokią reakciją tokia knyga būtų sukėlusi Lenkijoje, jei taip būtų pavaizduoti Armijos krajowos kovotojai? Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę. Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis. Tokį romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė importinė Vakarų prekė – postmodernizmas. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalaus subjektyvizmo tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo. Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šia tendencija vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ į verslininkus. Kol rašytojai ar menininkai apskirtai buvo civilizuotų valstybių arba mecenatų finansiškai remiami, jie atstovavo humanistikai: skelbė nuo Švietimo epochos laikų kilnius gėrio, grožio, tiesos, proto, padorumo, civilizuotos laisvės ir kitokius žmoniškumo idealus. Laisvos konkurencijos ekonomika juos išmetė į rinką, privertė išgyventi iš savo kūrinių ir ne iš bet kokių, o iš gausiai perkamų. Kadangi įprastais idealais tokios prekės nesukursi, todėl tas vertybes reikia apversti „aukštyn kojomis“: desakralizuoti buvusias šventenybes, visuomenėje gerbiamus asmenis vaizduoti negerbtinais, naikinti visokius tabu, vietoj padorumo, moralės propaguoti cinizmą, nešvankybes, necenzūrinę leksiką, seksą, pornografiją, jėgos kultą – viską, kas gali sukelti keistumo įspūdį, sensacijas, skandalus, ir taip atkreipti į save didesnį visuomenės dėmesį, ir galiausiai – padidinti knygų perkamumą, socialinę ir finansinę autorių sėkmę. Pritaikius šį metodą laisvės kovų istorijai, joje viskas apsivertė ir turėjo apsiversti aukštyn kojomis. Lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai, matėme, turėjo pavirsti „pilietiniu karu“ („savi šaudė į savus“), pati Lietuva – „ruso šalies pakraščiu“, valstybingumo atkūrimo siekis – „įkyria idėja“, žūtbūtinę kovą kovojantys partizanai iš didvyrių – į „išsigimėlius“, „soliterius“…, okupanto nusikaltimai – „asmeniniu jo reikalu“, neigiami herojai (Dušanskis, Sinycinas…) – teigiamais… Tai tęstinė, laike nuo 2002 m. iki šiol trunkanti, veika: knyga „Žali“ iki šiol prieinama rinkoje, bibliotekose, taip pat ir rusų, vokiečių kalbomis skaitantiems.

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama