Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis. Tokį romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė importinė Vakarų prekė – postmodernizmas. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalaus subjektyvizmo tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo. Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šia tendencija vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ į verslininkus. „Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas (…) Ir štai jis, tas rusas ( …), bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą (…] Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ Aš to ruso vietoje, (bet jeigu tik būčiau rusas,) apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ „Ir staiga šis nekaltas rusas, (buvęs patrankų mėsa), pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“2. Šiame tekste „nėra“ Lietuvos okupacijos, jame nėra ir pačios Lietuvos, o tik –„ruso šalies pakraštys“. Nėra jame ir okupacijai besipriešinančios lietuvių tautos, o tik „išsigimėliai“ su „lietuvių charakteriu“, „gerą dešimtmetį įkyriai“ kariaujantys nežinia dėl ko ir dar ne Lietuvoje, o „ruso šalies pakraštyje“ ir tuo trukdantys „rusui būti žmogumi“. Ne „ruso“ imperinė sąmonė, ne siekis pavergti kitas tautas, o pavergtų tautų išsivadavimas trukdo „rusui“ „būti žmogumi“, verčia vargšą „rusą“ kariauti, patirti „didelį nuovargį“, „žiauriu būti“…. Tęsiant okupanto ideologijos tradiciją, lietuvių išsivadavimo kovas autorius vadina ne tarptautiniu konfliktu, o „pilietiniu karu“, arba tą pačią prasmę turinčiu naujadaru „vertikaliu karu“: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu, nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena valstybė kariavo pati su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (2002, p. 6). Neigiant okupaciją ir jai besipriešinančius, nelieka kitos išeities, kaip „vienai valstybei“ apsimesti beprote ir „pačiai su savimi kariauti“. Bet realybėje su „savimi kariauja“ tik imperijos, slopindamos pavergtų tautų išsivadavimo kovą arba totalitariniai režimai prieš sukilusią savo tautą. Todėl ir „rusas“ negali „būti žmogumi“, kol jis – imperijos kūrėjas ir gynėjas. Bet pagal Ivaškevičių „rusui“ „būti žmogumi“, kaip minėta, trukdo ne jo paties imperinė sąmonė, o tik „išsigimėliai su lietuvių charakteriu“. Todėl „rusas“ romane – teigiamas herojus, o anie – neigiami. Neigti Lietuvos okupaciją, vadinti laisvės kovas „pilietiniu ar vertikaliu karu“, tai tas pats, kaip Sausio 13 d. byloje sakyti: „savi šaudė į savus“. Už šią frazę vienas asmuo Sausio 13-osios byloje nuteistas pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį. Tą pačią mintį skelbiantis romano „Žali“ autorius, bet ją pervardinęs į „pilietinį karą“ ir įpakavęs į knygos „Žali“ „Įžangą“, teismų oficialiai pateisintas ir dar 2019 m. pagirtas premija tos pačios valstybės, dėl kurios kovojančius jis vadina „išsigimėliais“. „Nesant okupacijos“, žinoma, nebūtų ir dėl ko kariauti, bet jie kariauja, nes juos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018, II, p. 5). Kadangi „įkyri idėja“, psichiatrų aiškinimu, priskiriama prie psichikos sutrikimų, tai dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pokario metu, pasak autoriaus, kovėsi tik žmonės su sutrikusia sąmone ir tamsūs „kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą“ (2018, p. 7). Apvertus vertybes aukštyn kojomis, nusilenkti nelaisvei – jau ne vergo, o „garbės ir žmogiškumo“ ženk-las. Tie „išsigimėliai“, pasimetę ir vertybėse: aukoja gyvybes dėl mažaverčio dalyko – „spalvos“. „Spalva“ – čia autoriui irgi papildoma priemonė žeminti laisvės kovotojus, nes „Labiausiai jie kariavo prieš raudoną – tai priešų kraujo spalvą“ (2018, p. 5). Raudona spalva sąmoningai siejama su kraujo spalva, kad laisvės kovotojus būtų galima vaizduoti kaip kariavusius prieš raudoną spalvą ne kaip prieš okupacijos, pavergimo politinį simbolį, bet kaip troškusius neva paties „priešo kraujo“. Laisvės kovų beprasmiškumo simbolis. Knygos pavadinimą „Žali“ ir jos pagrindinę idėją menkinti laisvės kovas prieš okupaciją toliau konkretina ir plėtoja iliustracija ant pirmosios laidos (2002 m.) viršelio – apversta skardinė su iš jos ant žemės išsiliejusiais, vadinasi, neprasmingai panaudotais, žaliais dažais4. Tai simbolis, kuriuo norima įdiegti mintį apie pokario Lietuvos laisvės kovų ir sudėtų aukų beprasmiškumą5 ir kartu pateisinti kitą svarbią romano idėją – panieką laisvės kovotojams – „žaliems“, kaip neva beprasmiška veikla užsiiminėjusiems, kaip „viską dariusiems atbulai“(2018, p. 6), kuriems „nesvarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (2018, p. 7). Tokius, žinoma, jau galima vadinti ir įžeidžiančiais vardais, vaizduoti niekingose seksocentristinių ir kitų biologinių poreikių tenkinimo scenose, vedančius tarpusavyje beprasmiškus pokalbius, tyčiotis iš jų idėjų-tiesų kaip jėga „neapgintų“, vadinasi, „nebuvusių“ („Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“, 2018, p. 194). Suprask – pralaimintieji tiesų neturi, tiesa – stipriųjų monopolis. Mat teisinant okupaciją, reikia propaguoti ir jėgos kultą, totalitarinį režimą, kaip okupaciją įgyvendinančius. Laisvės kovų vadai – patyčių objektai. Intrigai sustiprinti šios trys pagrindinės romano idėjos (okupacijos neigimas, laisvės kovų beprasmiškumas ir kovotojų žeminimas) suvienijamos ir nukreipiamos į istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus: Joną Žemaitį, Juozą Kasperavičių, Petrą Bartkų ir jų ryšininkę „Pieninę“ (Rasos Nausėdaitės slapyvardis). Tai asmenys, kurie po 1990 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pagerbti ir apdovanoti aukščiausiais pagarbos ženklais, jų vardais vadinamos gatvės, J. Žemaičio vardu – Lietuvos karo akademija, J. Žemaitis oficialiai pripažintas pokario Lietuvos vadovu, o jo vadovaujamas Kovų sąjūdis – vienintelė teisėta valdžia to laikotarpio Lietuvoje, jam dalyvaujant 1949 m. priimta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurią LR Seimas pripažino Lietuvos konstituciniu aktu. Šie asmenys, vykdydami tautai reikšmingas pareigas, aukodami savo gyvybes, kūrė ir savo padidintą orumą, oficialiai pripažintą minėtais Lietuvos valstybės teisės aktais. Kas daugiau duoda, tas turi ir teisę į padidintą pagarbą, orumą. Knygoje priešingai: šie asmenys – paniekos ir patyčių objektai: „Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis6, guli prieš mane ir piktdžiugiškai šypsosi“ (2018, p. 243). „Kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą“ (suprask – su išmatomis gimdymo metu) (2018, p. 237). Apie J. Žemaitį: „Mes važiuojam. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas…“ (2018, p. 115).‘ „Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu (2018, p. 100) „Bartkus buvo viso labo met-ro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė ir ničnieko neatsitiko“ (2018, p. 206). Partizanų ryšininkė „Pieninė“ (Rasa Nausėdaitė) „verkė antru galu“ (2018, p. 366). „Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81).

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama