Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

Viena iš socializuoto žmogaus teisių – „žodžio laisvė“ ginti savo ir savo tautos teises, kritiškai vertinti žmonių darbus ir poelgius, ieškoti teisingesnės santvarkos, darnesnių tarpusavio santykių, kitaip sakant, kartu su kitais viešai dalyvauti, kuriant geresnį, žmoniškesnį pasaulį. Tokia yra reformistinė, kūrybinė žodžio laisvės paskirtis ir bendroji jos dorybė. Bet kas savyje slepia kuriančią jėgą, tas gali savyje slėpti ir tokią pat griaunančią… Žodžio laisvė, kaip ir kiekvienas reiškinys, vidiniai prieštaringa. Ji gali virsti savo priešybe, jei teisė „pataisyti“, „patobulinti“ kitų žmonių gyvenimus ir poelgius naudojama ne bendrajam gėriui, o kitų žmonių kūrybiniam aktyvumui slopinti, jų orumui žeminti, juos iš rinkos išstumti, save virš kitų iškelti, tam panaudojant visuomenę. Kad tai nepriešintų visuomenės, nesilpnintų jos iš vidaus, ši laisvė ribojama objektyvia jos riba – pareiga pripažinti artimą ir jo teise į orumą riboti savo teises. Būtent ši pareiga daro žodžio laisvę, kaip ir visas žmogaus teises, santykinę ir dėl to – legalią, bendrai gerovei tarnaujančią. Tai teorija. Praktikoje šie aiškūs dalykai, paveikti žmonių interesų priešpriešos, darosi neaiškūs. Žodžio laisvei slopinti kartais mėginama bet kurią kritiką, jei tik ji gali nepatikti kritikuojamajam, skelbti, kaip neva „neapykantą visuomenėje kurstančią“ (A. Laučienės byla Vilniaus apylinkės teisme 2025 m.). Kitu atveju žodžio laisvės ribą norima paversti slankiojančia: vienų asmenų teisę į žodžio laisvę neribotai plėsti (literatūros kūrinio autorių), kitų – pernelyg siaurinti, nors pagal Konstituciją įstatymui visi lygūs (28 str.). Šie klausimai teisiniu požiūriu tapo padidinto aktualumo, išėjus iš spaudos M. Ivaškevičiaus romanui „Žali“ (2002, 2018), V. Petkevičiaus panašaus tipo knygai „Durnių laivas“ (2003), R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ (2016), istorikų D. Barono ir D. Mačiulio „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ (2010) ir kt., kuriuose „žodžio laisvės“ ar istorijos „demitologizavimo“ vardu bandoma sumenkinti ar pašalinti iš lietuvių tautos istorijos visa tai, kas joje gali būti didvyriška, sektina, lietuvių tautą iš vidaus stiprinančio, jos dvasią keliančio, kuo ateinančios kartos galėtų didžiuotis, turėti pavyzdžių ugdytis aktyviais savo krašto patriotais. Tautai reikia ne tik istorinės tiesos, bet ir legendų, mitų tam pačiam tikslui siekti – tautai iš vidaus mobilizuoti kylančių naujų grėsmių akivaizdoje. Situaciją aštrina ir neaiški valstybės, ypač teisėsaugos, institucijų laikysena tokių rašinių atžvilgiu. Dėl M. Ivaškevičiaus ir V. Petkevičiaus knygų bylinėtasi Lietuvos teismuose. Net 32 asmenys bendru pareiškimu 2019 01 25 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, vėliau – į teismus, o Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninė taryba 2019 03 08 – į Vilniaus apygardos teismą su skundu pradėti prieš Ivaškevičių ikiteisminį tyrimą1. Buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos reikalavo atšaukti M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją. Skundų autoriai nurodė 20 įvairių ištraukų ir citatų iš romano „Žali“, kuriose, jų nuomone, grubia forma niekinamas pokario lietuvių ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai ir pats nepriklausomybės siekis, žeminami istoriškai konkrečių šios kovos dalyvių garbė ir orumas. Tačiau minėti teismai neįžvelgė toje knygoje nieko priešingo įstatymams ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, remdamiesi ne tiek teisiniais, kiek politiniais argumentais: „Vakarų demokratijos tradicija“ ir autoriaus teise rašyti „bet kuriomis net ir visuomenei jautriomis temomis“. Teise rašyti „visuomenei jautriomis temomis“ niekas neabejoja, abejojama tik, kur ši teisė baigiasi. Taigi ar iš tiesų teisės požiūriu šioje knygoje viskas korektiška ir ar pakankami argumentai, kuriais teismai grindė savo nutartis?Okupacijos teisinimas ir prieš ją kovojusių niekinimas. Knygos „Žali“ (2002 m. laida) „Įžangoje“ autorius savo, o ne literatūrinių personažų vardu rašo: „Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81). 8.. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40),“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę…“ (p. 38). Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas. Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243). Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką. Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti. Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos romano patyčios. „Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345). Drebėk, Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) ( 2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojų; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“. Kolaboravimas atgaline data. Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas. Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę, t. y. kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu. Šio skundo autoriai ne be pagrindo rašė: „Jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotoje Lietuvoje, tai būtų gavęs premiją“7. Bet už tą patį jis gavo premiją ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kokią reakciją tokia knyga būtų sukėlusi Lenkijoje, jei taip būtų pavaizduoti Armijos krajowos kovotojai? Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę. Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis. Tokį romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė importinė Vakarų prekė – postmodernizmas. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalaus subjektyvizmo tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo. Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šia tendencija vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ į verslininkus. „Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas (…) Ir štai jis, tas rusas ( …), bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą (…] Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ Aš to ruso vietoje, (bet jeigu tik būčiau rusas,) apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ „Ir staiga šis nekaltas rusas, (buvęs patrankų mėsa), pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“2. Šiame tekste „nėra“ Lietuvos okupacijos, jame nėra ir pačios Lietuvos, o tik –„ruso šalies pakraštys“. Nėra jame ir okupacijai besipriešinančios lietuvių tautos, o tik „išsigimėliai“ su „lietuvių charakteriu“, „gerą dešimtmetį įkyriai“ kariaujantys nežinia dėl ko ir dar ne Lietuvoje, o „ruso šalies pakraštyje“ ir tuo trukdantys „rusui būti žmogumi“. Ne „ruso“ imperinė sąmonė, ne siekis pavergti kitas tautas, o pavergtų tautų išsivadavimas trukdo „rusui“ „būti žmogumi“, verčia vargšą „rusą“ kariauti, patirti „didelį nuovargį“, „žiauriu būti“…

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama