„Tarta Ledi“: kai durys užsidarė, darbu ir atkaklumu pravėrė langą

Praėjo daugiau nei treji metai, kai ukrainietė Aliona Lariuk su ketverių metų sūneliu ir mama Viera iš Biela Cerkva miesto, esančio 70 km nuo Kijevo, palikusios viską, paskubomis pasitraukė Lenkijos sienos link, bėgdamos nuo artėjančių karo veiksmų. Aliona beveik penkias paras vairavo automobilį, klaidžiodama kelių labirintais, siekdama išvengti užkardų, pabėgėlių srautų ir karinės technikos, kad apsaugotų ne tik keturmetį sūnų, bet ir tuomet dar tik užsimezgusią dukros gyvybę. Apsistojo priėmusioje prieniečių Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių šeimoje ir pradėjo iš naujo lipdyti sudužusį gyvenimą.
„Kai durys užsidaro, atsiveria langas“, –  šis populiarus posakis jos gyvenime pasitvirtino su kaupu, tereikėjo tik pačiai pridėti pastangų. Nuo pat pirmosios savaitės svetimoje šalyje drąsi moteris, užuot verkusi ir laukusi aplinkinių gailesčio, suėmė save į rankas.  Šeimininkų virtuvėje Aliona užsiėmė tuo, ką geriausiai mokėjo: pradėjo kepti tortus ir gaminti desertus, kuriuos socialiniuose tinkluose, per pažįstamus ėmė siūlyti prieniečių asmeninėms šventėms. O šiandien Aliona Lariuk savo klientus jau pasitinka ir aptarnauja prie baro. Įsteigusi mažąją bendriją „Tarta Ledi Alona“, ji pušyno pakraštyje, Birštono g. 18, Prienuose, išsinuomojo patalpas maisto gaminimo virtuvei, o prieš kelis mėnesius šalia atidarė nedidelę kavinukę. Viduje – vos du stalai, dar du staliukai išnešami į terasą, bet nuosavas, nors ir nedidelis verslas jai reiškia atkakliai siektos, dėl susiklosčiusių aplinkybių atidėtos svajonės išsipildymą. 
 Karas pabėgėlės Alionos Lariuk gyvenimą padalino į du tarpsnius – iki ir po. Prieš karą profesionali konditerė, įgijusi darbo patirties, jau buvo priartėjusi prie savo tikslo – atidaryti nuosavą konditerijos cechą: susipirko virtuvinę įrangą, ieškojo patalpų, susirado restoranų, kurie užsakinėjo jos desertus. Bet... planai per vieną dieną sugriuvo. Tai ją parklupdė, bet, atsivėrus dar vienai galimybei Prienuose, vėl įsižiebė viltis, ir Alionos kepinių (ir ne tik jų) kelionė pas vartotojus prasidėjo iš naujo.  
– Aš mėgstu savo darbą. Pradėjau gaminti tortus, desertus, ėjau į veterinarijos tarnybą, pati juos reklamavau, važiavau į Birštono kurorto kavines, restoranus, siūliau savo kepinius, taip pradžioje užsitikrinau klientų. Bet norėjosi stabilumo, nepriklausyti vien nuo pavienių užsakymų ar sezoninių sutarčių. Išsikėliau tikslą vystyti verslą, perkelti jį iš nuomojamo būsto virtuvės. Susiradau patalpas konditerijos cechui, klientai ateina ir klausia, ar gali pasivaišinti ir kava. Svarstau, jeigu yra tokia paklausa, kodėl ne? Iš to paties šeimininko išsinuomojau šalia esančias patalpas, kuriose anksčiau veikė vaistinė, savo jėgomis ją paremontavom, dabar jose lankytojai gali pavalgyti ir vietoje gaminamus dienos pietus, ir išgerti kavos, – A.Lariuk atskleidė, kaip tapo kavinės savininke.
Paprienėje, pušyno prieglobstyje, įsikūrusi maitinimo įstaiga turi kuklią reklamą lange, o kiekvienos dienos pietų meniu surašomas kreida ant pastatomo stendo. Tačiau nuolatiniai klientai šią vietą žino, darbo dienomis, artėjant vidurdieniui, užsuka išsinešti pietums užsisakytų patiekalų, kuriuos Aliona gamina pati, su meile. Suvalgyti sriubos, karštąjį patiekalą, išgerti kavos, pasivaišinti pyragėliu galima ir čia pat, kavinukėje. Šeimininkė vos spėja suktis, pakuoti užsakymus, aptarnauti lankytojus. Visos savaitės meniu skelbiamas „Tarta Ledi“ feisbuko paskyroje, tai žinantys žmonės, įmonių kolektyvai pietus užsisako iš anksto, bet į kavinę užsuka ir atsitiktinių klientų, šalia veikiančių gydymo įstaigų darbuotojų, aplankyti pacientus atvykusių artimųjų ar ramesnės vietos kavos puodeliui ieškančių lankytojų. 
Šiuo metu Aliona siūlo paragauti ukrainietiškos virtuvės patiekalų. Verda sočias sriubas, jos tirštos, kad pakabinus šaukštas stovėtų: ukrainietiškus barščius, solianką su įvairių rūšių dešra ir mėsa, žalius barščius (rūgštynių sriubą). Antram patiekalui gamina koldūnus su mėsa, virtinukus su bulvėmis ar kopūstais, siūlo jautieną su bulvių koše, plovą, troškinius, kepa Kijevo kotletus, bulvinius blynus su mėsa ir kt. Porcijos – ne valdiškos, o naminės, kad lankytojai pasisotintų. 
Žinoma, populiariausi yra ukrainietiški barščiai, kurie patiekiami su lašinių užkandėle ir česnakais bei žolelėmis pagardinta bandele. Visgi ji tiria savo klientų mitybos įpročius ir svarsto, kaip savo kavinėje galėtų sujungti abiejų tautų nacionalines virtuves. 
– Kai kurie man sako, kad mokėti 4,50 euro už lėkštę barščių yra per brangu, bet paskaičiavus, kiek ir kokių produktų sudedu į puodą, jų nupiginti negaliu. Renkuosi gaminti  iš kokybiškų, tačiau ne pačių pigiausių maisto produktų. Ir kepdama tortus dėl kokybės ir gero skonio netaupau, naudoju sviestą, ne margariną, atsisakau cheminių priedų. Produktus užsisakau iš patikimų tiekėjų, – Aliona stengiasi įtikti reiklių klientų skoniui. – Noriu, kad klientai liktų patenkinti, kartą apsilankę, vėl sugrįžtų pas mane.  
„Tarta Ledi“ kavinaitėje galima įsigyti ir konditerijos gaminių –  įvairių rūšių sausainių, šviežių, ką tik iškeptų bandelių, galima pasmaguriauti ir torto gabalėliu, įvairių rūšių ledais, išgerti juodos ar baltintos kavos. Besiruošdama vasaros sezonui, Aliona įsigijo reikiamą įrangą, todėl lankytojams plaks pieno ir gaivinančius kokteilius su ledukais. Konditerė kepa klasikinius ir šokoladinius „Napoleonus“, medaus ir  biskvitinius tortus su braškėmis, tartaletes, eklerus su įdaru, įvairius pyragaičius ir sausainius. Dėl užsakymų į ją reikėtų kreiptis iš anksto.
Kol kas A.Lariuk šeimininkauja ir rūpinasi verslu viena, samdo tik buhalterį, kuris tvarko dokumentaciją. Jos teigimu, kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai moka ir išmano. Jos vyras Volodymyras senokai dirba tolimųjų reisų vairuotoju, mėnesiais uždarbiauja užsienyje, tačiau parvykęs stengiasi padėti kuo tik gali. Suolus ir stalus iš palečių jis sukalė ir nugruntavo, apdailino pats, kavinės interjero įrengimu rūpinosi Aliona. Jos rūpesčiu, kavinaitėje pastatytas ir staliukas su žaidimais bei piešimo reikmenimis lankytojų vaikams.
Šiame Prienų mikrorajone, anapus tilto, „Tarta Ledi“ yra vienintelė tokio tipo kavinukė, todėl jos įsikūrimu džiaugiasi šalia esančių gydymo įstaigų darbuotojai, lankytojai ir gyventojai. Ir pačią Alioną tenkina esamos sąlygos, sugedus santechnikai, iškilus kokiai nors problemai, šeimininkas geranoriškai padeda ją išspręsti. 
Jos svajonė išsipildė, tik ne gimtoje Ukrainoje, o svetinga jai tapusioje Lietuvoje. Jos šalyje situacija išlieka įtempta, ir Aliona nežino, kada (ar) galės ten sugrįžti. Dabar jos gyvenimas čia, Prienuose, kur sukurtas nedidelis verslas, gimė dukra Adelina, sūnus Vadimas lanko mokyklą, sklandžiai kalba lietuviškai. Aliona  taipogi mokosi lietuvių kalbos, kuri reikalinga bendraujant su klientais. 
A. Lariuk neplanuoja, kiek ilgai galės čia pasilikti – penkeriems, o gal dešimčiai metų? 
Per trejus metus vienintelį kartą ji buvo sugrįžusi į Biela Cerkva užregistruoti gimusios dukros, susitikti su giminaičiais. Jos teigimu, daugiabutis namas, kuriame yra jų šeimos butas, pustuštis – likusios beveik vien močiutės, dauguma gyventojų pasitraukę. 
– Miestas ir žmonės tapo kitokie, aplinkybės juos stipriai pakeitė. Buvo sunku būti ten, kur paliktas ankstesnis gyvenimas ir jo viltys, –  Aliona sako neleidusi sau gailėtis dėl praeities, dabar moters namai ten, kur gyvena vaikai ir šeima, artimais tapę ir įsitvirtinti padėję žmonės, jos darbą vertinantys klientai – Prienuose.  
Ukrainos žemę ginantiems tėvynainiams ji stengiasi padėti pagal savo išgales – savanoriaudama, siųsdama pinigus, siuntinius su reikalingais daiktais.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Autorius: Dalė Lazauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama