Paprūsės miestelių istorijos: Širvinta, „aulinių karas“ ir tiltas, nevedantis niekur
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Šiais metais Kudirkos Naumiestis paskelbtas Mažąja kultūros sostine, o Lietuvoje minimi Paprūsės metai. Ilgus šimtmečius šis regionas buvo pasienio prekybos, kultūros ir įvairių įtakų sankirta, pasienio miesteliai šimtmečius formavo mūsų krašto tapatybę. Vienas iš tokių – Širvintos miestelis dabartinėje Kaliningrado srityje. Jo atminimas mūsų sąmonėje šiandien beveik išnykęs, nors kadaise čia buvo pasienio kultūros širdis. Įdomiausius buvusio Širvintos miestelio istorijos momentus pristato Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas KANAPKIS.
– Papasakokite apie Širvintos miestelį: kur jis buvo, kuo garsėjo ir kokie ryšiai jį siejo su Kudirkos Naumiesčiu?
– Širvintos miestelis apie 300 metų gyvavo šalia dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Tai buvo pasienio miestas, priklausęs Prūsijai, o vėliau – Vokietijai. Išskirtinis jis tuo, kad buvo labiausiai į rytus nutolęs Vokietijos miestas, kurio herbe net pavaizduota kylanti saulė.
Kudirkos Naumiestį ir Širvintą skyrė Širvintos upė, o jungė artimi prekybiniai ir kultūriniai ryšiai. Nors Naumiestis buvo šiek tiek didesnis, Širvinta, priklausydama Prūsijos, vėliau Vokietijos pusei, turėjo geresnes ekonomines sąlygas, o gyventojai – daugiau galimybių. Šis skirtumas tarp dviejų miestelių buvo jaučiamas net tada, kai jie kartu formavo bendrą pasienio kultūrinę erdvę.
– 1883 m. buvo pastatytas tiltas per Širvintos upę. Kuo jis buvo toks reikšmingas ir kodėl šiandien jis niekur neveda?
– Taip, tai buvo labai svarbus įvykis. Iki tol Širvintos ir Naumiesčio gyventojai kėlėsi keltu arba naudodavosi brasta, tačiau tiltas žymiai palengvino susisiekimą. Prekyba, bendravimas ir net šeiminiai ryšiai tapo dar intensyvesni. Be to, buvo įkurtos muitinės, kurios dar labiau išryškino šių dviejų miestelių ekonominį potencialą. Taigi tilto pastatymas dar labiau suartino šiuos miestus.
Anksčiau šis tiltas buvo ryšys, o šiandien yra tapęs simboliniu ženklu apie nutolusias bendrystes. Jis yra apleistas ir veda į niekur, nes kitoje pusėje – jau svetima ir priešiškai nusiteikusi valstybė. Matyt, todėl apsilankymas prie šio tilto didžiajai daliai ekskursijų dalyvių tampa įsimintiniausia patirtimi.
– Spaudos draudimo laikotarpiu Širvinta tapo svarbia vieta. Gal galėtumėte paaiškinti kodėl?
– Spaudos draudimo laikais Širvintos geografinė padėtis buvo labai patogi: tai buvo pasienio miestelis, priklausęs Vokietijai, todėl carinės Rusijos cenzūra ten negaliojo. Naumiestyje gyvenę lietuvių tautinio atgimimo veikėjai naudodavosi Širvintos pašto paslaugomis – laiškus ir spaudą gaudavo būtent ten, o vėliau patys ar su kitų pagalba pargabendavo į Naumiestį. Širvinta tapo tarsi lietuvių kultūros langu į laisvę, padedančiu knygnešiams ir spaudos platintojams kovoti už lietuvišką žodį.
– Gal galite detaliau papasakoti apie „aulinių karą“?
– Viena spalvingiausių istorijų – vadinamasis aulinių karas. XVIII a. pabaigoje Širvintos miestelis susikivirčijo su netoliese esančiu Dvariškių dvaru dėl ganyklų. Prūsijos didikas fon Plėvė, tuo metu užsiėmęs karo reikalais, buvo palikęs savo dvarą be priežiūros, o vietos valstiečiai, kaip rašoma, už porą tonų alaus ir kibirą degtinės pardavė dalį ganyklų Širvintos miestui. Kai fon Plėvė grįžo, kilo ginčas dėl žemės – abi pusės nesutiko nusileisti.
Fon Plėvė užginčijo širvintiškių teisę į ganyklą ir išginė lauk miestelėnų gyvulius. Širvintiškiai, vedami burmistro Vernerio ir finansininko Hainco, Joninių dieną nutarė atgauti žemę jėga. Jie, lyg eidami į šokius, pasipuošė išblizgintais auliniais. Priekyje varėsi gyvulių bandą – tarsi parodyti, kad už alų įsigytos ganyklos priklauso jiems. Tačiau Dvariškių valstiečiai, pasitelkę pagalbon aplinkinius kaimus, sumaniai apsupo širvintiškius. Burmistras buvo sužeistas, o Širvintos vyrai pasitraukė, palikę ne tik ganyklas, bet ir savo dailius aulinius.
– Kuo ši „aulinių karo“ istorija svarbi platesniame kontekste?
– Ji rodo, kaip gyvai tuo metu bendruomenės kovojo dėl savo teisių ir interesų – net jei kartais tai atrodė kiek juokinga. Šis „mūšis dėl dailių cibukų ir išblizgintų aulinių“ liko kaip žaismingas pasakojimas, kartu liudijantis vietos žmonių užsispyrimą ir ryžtą, jų siekį ginti savo turtą, nors iš tolo tai galėjo priminti labiau karnavalą nei rimtą konfliktą.
– Ar tiesa, kad Širvintoje lankėsi pats Prūsijos karalius? Kada tai buvo ir kodėl jis čia atvyko?
– Taip, tai turbūt buvo reikšmingiausias įvykis miestelio istorijoje. 1845 m. birželio 7–8 dienomis Širvintoje pirmą kartą apsilankė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV ir pėsčiomis netgi nuėjo iki Naumiesčio. Ten, pamatęs didingą barokinę katalikų bažnyčią, karalius pažadėjo pastatyti Širvintoje ne mažiau įspūdingus maldos namus evangelikams. Šis pažadas buvo ištesėtas – 1850 m. pradėtos Šv. Emanuelio bažnyčios statybos. Pastatyta bažnyčia tapo miestelio pasididžiavimu. Ji buvo pašventinta 1856 m. dalyvaujant karaliui, vietos dvasininkams ir net svečiams iš Naumiesčio.
– Ar yra kokių nors ženklų, rodančių, kad ši bažnyčia buvo svarbi ir lietuvių bendruomenei?
– Pašventinimo metu bažnyčioje vokiškai buvo sukalbėta malda „Tėve mūsų“, o Pilkalnio superintendentas Krauzė ją pakartojo dar ir lietuviškai. Tai simbolinis ženklas, rodantis, kad lietuvių kalba buvo gerbiama ir turėjo savo vietą Širvintos religinėje bei kultūrinėje erdvėje. Tai liudija, kad Širvintos gyventojai – tiek lietuviai, tiek vokiečiai – dalijosi bendra religijos išpažinimo erdve, išsaugodami lietuvišką tapatybę. Žinoma, vėliau situacija kiek pasikeitė Oto fon Bismarko laikais, kada Vokietijos valdžia ėmėsi griežtesnių germanizacijos priemonių.
– Kodėl po Antrojo pasaulinio karo Širvintos miestas buvo sunaikintas?
– Deja, Antrojo pasaulinio karo pabaiga Širvintai buvo lemtinga. 1944–1946 m. ši Rytprūsių dalis buvo perduota Sovietų Sąjungai. Tai reiškė ne tik politinius, bet ir kultūrinius, socialinius pokyčius – vietos bendruomenė, kuri šimtmečius kūrė miestelio gyvenimą, pasitraukė iš jo, nes žmonės bėgo nuo sovietų valdžios. Kai kurie karo veiksmams pasibaigus dar bandė grįžti į savo gimtąsias vietas, tačiau ten rado tik griuvėsius ir svetimą kariuomenę. Galų gale sovietų valdžia nusprendė sunaikinti per karą nukentėjusį miestelį. Visi Širvintos namai ir net puošni Šv. Emanuelio bažnyčia buvo nugriauti ir sulyginti su žeme. Sovietai čia įkūrė karinį poligoną. Taigi, miestelis, kuris kadaise klestėjo ir buvo toks svarbus kultūros bei prekybos taškas Lietuvai XIX–XX a. sandūroje, virto tik karių ir tankų pratybų aikštele.
– Ar šiandien yra likę kokių nors ženklų apie Širvintą?
– Šiandien Širvintos kaip miestelio nebėra – viskas buvo sunaikinta, liko tik plynas laukas, naudojamas kariniams mokymams. Tačiau vietos istorija išliko pasakojimuose, prisiminimuose ir archyvuose. Tai – tarsi priminimas, kaip svarbu išsaugoti ir branginti savo krašto kultūrą bei atminimą, kad tokie miesteliai kaip Širvinta nebūtų visai užmiršti.
– Kodėl, Jūsų manymu, šiandien svarbu kalbėti apie Širvintą ir kitus Paprūsės miestelius?
– Širvintos istorija – tai ne tik vietos pasakojimas, bet ir mūsų visų kultūrinė atmintis. Paprūsės miesteliai liudija, kad pasienis buvo ne tik siena tarp valstybių, bet ir tiltas tarp kultūrų. Tai vietos, kur gyveno, prekiavo, meldėsi ir bendravo žmonės, o jų patirtis šiandien įkvepia mus puoselėti savo šaknis. Mažosios kultūros sostinės titulo suteikimas Kudirkos Naumiesčiui ir Paprūsės metų minėjimas skatina mus vėl atsigręžti į šiuos užmirštus miestelius, kuriuose slypi tiek daug istorijų, – ir mūsų pareiga jas išgirsti.
Paprūsės metai primena, kaip svarbu kalbėti apie pasienio miestelius, kurie šimtmečius buvo kultūrų sankirta ir mūsų krašto istorijos dalis. Šios vietos pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kas mus jungia šiandien.
Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia dalyvauti ekskursijoje po Kudirkos Naumiestį ir atrasti Paprūsės miestelių istorijas iš naujo. Ekskursijas po Kudirkos Naumiestį kiekvieną vasaros sekmadienį, 13 val., organizuoja Vinco Kudirkos muziejus.
Autorius: Živilė STADALYTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
