Ar­gen­ti­no­je vil­ka­viš­kie­tė at­ra­do lie­tu­vy­bės ži­di­nį

Vil­ka­viš­kie­tė Ais­tė Mic­ke­vi­čiū­tė ne­se­niai grį­žo iš Ar­gen­ti­nos, ku­rio­je pra­lei­do dau­giau nei pus­me­tį. Mer­gi­na juo­kau­ja, kad per šį lai­ką pa­ty­rė tiek įspū­džių, kad vien iš jų bū­tų ga­li­ma pa­ra­šy­ti kny­gą.

Įk­vė­pė auk­lė­to­ja

Prieš me­tus A. Mic­ke­vi­čiū­tė Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te (KTU) bai­gė nau­jų­jų me­di­jų kal­bos ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Dar stu­di­juo­da­ma ji kon­sul­tuo­da­vo stu­den­tus mai­nų pro­gra­mų klau­si­mais. Pa­ti vil­ka­viš­kie­tė ne kar­tą per mai­nų pro­gra­mas bu­vo iš­vy­ku­si į už­sie­nį, tad šio­je sri­ty­je pa­tir­ties tu­rė­jo so­čiai.

Ais­tė tei­gė, kad ke­liau­ti ją įkvė­pė bu­vu­si kla­sės auk­lė­to­ja, Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Ra­sa Lau­kai­tie­nė. Bū­tent su ja per „Erasmus+“ pro­jek­tą mer­gi­na pir­mą kar­tą iš­vy­ko į Ru­mu­ni­ją. Vė­liau bu­vo ir dar ke­le­tas ke­lio­nių, tarp ku­rių – 2018 m. iš­vy­ka į Is­pa­ni­jos Gra­na­dos mies­tą. Žvel­giant iš da­bar­ti­nių per­spek­ty­vų ši iš­vy­ka Ais­tės gy­ve­ni­mą pa­kei­tė kar­di­na­liai.

„Gra­na­do­je man la­bai pa­ti­ko. Sau pa­sa­kiau, kad ten tik­rai su­grį­šiu ir im­siu mo­ky­tis is­pa­nų kal­bos. Taip ir pa­da­riau. KTU tu­rė­jau la­bai ge­rą is­pa­nų kal­bos dės­ty­to­ją, ku­ris pri­ver­tė dar la­biau pa­mil­ti ne tik pa­čią kal­bą, bet ir is­pa­nų kul­tū­rą“, – pa­sa­ko­jo vil­ka­viš­kie­tė.

Stu­di­juo­da­ma ji pa­si­nau­do­jo mai­nų ga­li­my­bė­mis ir dar kar­tą me­tams iš­vy­ko į Gra­na­dą, o vė­liau – pus­me­čiui į Mek­si­ką. Šios pa­tir­tys Ais­tę ne tik įkvė­pė, su­tei­kė nau­jų ži­nių, bet ir pa­dė­jo ne­prie­kaiš­tin­gai iš­mok­ti is­pa­nų kal­bą.

Šil­tai priė­mė

Stu­di­juo­da­ma A. Mic­ke­vi­čiū­tė su­ži­no­jo apie ga­li­my­bę net ir po moks­lų at­lik­ti pra­kti­ką vie­no­je iš už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nių bei gau­ti Švie­ti­mo moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos sti­pen­di­ją. Nors ne­ži­no­jo, į ku­rią ša­lį pa­teks, mer­gi­na mo­ty­va­ci­nia­me laiš­ke pa­brė­žė, kad pui­kiai su­si­kal­ba is­pa­niš­kai, to­dėl no­rė­tų ke­liau­ti bū­tent į is­pa­na­kal­bę vals­ty­bę. La­biau­siai ją trau­kė Ar­gen­ti­na.

Į vil­ka­viš­kie­tės pra­šy­mus bu­vo at­si­žvelg­ta. Praė­ju­sią va­sa­rą ji su­ži­no­jo, kad ke­liaus į sa­vo sva­jo­nių ša­lį ir at­liks pra­kti­ką Be­ri­so mies­te įsi­kū­ru­sio­je lie­tu­vių drau­gi­jo­je „Ne­mu­nas“.

Kaip tik tuo me­tu da­lis šios bend­ruo­me­nės na­rių bu­vo at­vy­kę į Vil­niu­je vy­ku­sią šimt­me­čio Dai­nų šven­tę, ku­rio­je su Vil­ka­viš­kio jau­ni­mo pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ru da­ly­va­vo ir Ais­tė. Ten ir įvy­ko pir­mo­ji jos bei bū­si­mų­jų ko­le­gų pa­žin­tis.

Nu­vy­ku­si į Ar­gen­ti­ną vil­ka­viš­kie­tė bu­vo su­tik­ta itin šil­tai. Ji iš­kart įsi­trau­kė į lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­las.

„Drau­gi­ja „Ne­mu­nas“ tu­ri 4 šo­kių ko­lek­ty­vus – „Griaus­ti­nį“, „Pi­pi­rą“, „Skaid­rą“ ir „Ne­mu­ną“. Pri­si­jun­giau prie dvie­jų iš jų, nors nie­ka­da anks­čiau ne­prik­lau­siau jo­kiai šo­kių gru­pei“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Imig­ran­tų sos­ti­nė

Ar­gen­ti­no­je Ais­tė įsi­kū­rė La Pla­tos mies­te, nuo Be­ri­so nu­to­lu­sia­me maž­daug 15 km. Bū­tent Be­ri­se vil­ka­viš­kie­tė ir pra­lei­do dau­giau­siai lai­ko. Šis mies­tas va­di­na­mas imig­ran­tų sos­ti­ne, ka­dan­gi ja­me įsi­kū­ru­sios bent 25 skir­tin­gų ša­lių bend­ruo­me­nės. Tarp jų – ir jau neeg­zis­tuo­jan­čios Ju­gos­la­vi­jos. Be šios, itin gau­sios len­kų, lie­tu­vių, uk­rai­nie­čių, ita­lų bend­ruo­me­nės.

La­biau­siai A. Mic­ke­vi­čiū­tei įsi­mi­nė kiek­vie­nais me­tais rug­sė­jo ir spa­lio sa­vait­ga­liais Be­ri­se vyks­tan­ti imig­ran­tų šven­tė. Ren­gi­nys tra­di­ciš­kai pra­si­de­da sim­bo­li­niu se­no­vi­niais rū­bais pa­si­rė­džiu­sių imig­ran­tų at­plau­ki­mu prie Ar­gen­ti­nos kran­tų ir iš­si­lai­pi­ni­mu. Vė­liau iš įvai­rių Be­ri­so bend­ruo­me­nių su­si­ren­kan­tys žmo­nės de­monst­ruo­ja tra­di­ci­nius sa­vo vals­ty­bių šo­kius ir kvie­čia pa­ra­gau­ti na­cio­na­li­nių pa­tie­ka­lų. Kas­met šven­tė­je iš­ren­ka­mi du at­sto­vai, ku­rie po to vi­sus me­tus at­sto­vau­ja imig­ran­tams įvai­rio­se Be­ri­so ra­jo­ne vyks­tan­čio­se šven­tė­se, ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ki­muo­se ir pan. Praė­ju­siais me­tais to­kią pri­vi­le­gi­ją bu­vo ga­vu­si vie­na iš lie­tu­vių bend­ruo­me­nės at­sto­vių.

Dės­tė lie­tu­vių kal­bą

Imig­ran­tų šven­tę Ais­tė ne tik ste­bė­jo iš ša­lies, bet ir pa­si­ro­dė šo­kių aikš­te­lė­je kar­tu su „Griaus­ti­nio“ ko­lek­ty­vu. Vi­sus šo­kius mer­gi­nai te­ko iš­mok­ti ma­žiau nei per mė­ne­sį. Šiam ko­lek­ty­vui va­do­vau­jan­ti vil­ka­viš­kie­tės bend­raam­žė Re­na­ta Ce­len­ta­no Aral­da vie­ti­nius gy­ven­to­jus mo­ko ne tik šok­ti, bet ir lie­tu­vių kal­bos. Įdo­mu tai, kad ji pa­ti su mū­sų ša­li­mi ne­tu­ri jo­kių są­sa­jų.

„Jos mo­čiu­tė bu­vo bal­ta­ru­sė, ta­čiau anū­kę nu­ve­dė į lie­tu­vių bend­ruo­me­nę. Ga­liau­siai Re­na­ta nu­spren­dė mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Ar­gen­ti­no­je bu­vau jos pa­dė­jė­ja. Tu­rė­jo­me dvi gru­pes – maž­daug dvi de­šim­tis 14-60 me­tų am­žiaus žmo­nių. Vie­niems mū­sų kal­ba tie­siog at­ro­dė gra­ži, ki­ti sa­kė no­rin­tys ke­liau­ti į Lie­tu­vą, tre­ti ban­dė tęs­ti pro­tė­vių tra­di­ci­jas. Daž­niau­siai mo­ky­tis lie­tu­viš­kai pra­de­da vy­res­ni žmo­nės. Jau­ni­mui mū­sų kal­ba yra šiek tiek per sun­ki“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si A. Mic­ke­vi­čiū­tė.

Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad Ar­gen­ti­no­je pa­ra­gau­ta pe­da­go­go duo­na jai ne­bu­vo sve­ti­ma. Mer­gi­na jau ku­rį lai­ką nuo­to­li­niu bū­du ve­da ang­lų ir is­pa­nų kal­bų pa­mo­kas.

Skir­tin­gos bend­ruo­me­nės

Iš vi­so Ar­gen­ti­no­je Ais­tė pra­lei­do 7,5 mėn. Ji tei­gė iki tol nie­ka­da ne­gal­vo­ju­si, kad už­sie­ny­je ga­li bū­ti toks stip­rus lie­tu­vy­bės ži­di­nys. Vien drau­gi­jai „Ne­mu­nas“ pri­klau­so apie 300 na­rių, ta­čiau stip­rių lie­tu­vių bend­ruo­me­nių šio­je bei ki­to­se Pie­tų Ame­ri­kos ša­ly­se yra ir dau­giau. Ne­ma­žą da­lį iš jų vil­ka­viš­kie­tei pa­vy­ko ap­lan­ky­ti, pa­ma­ty­ti jų gy­ve­ni­mą iš vi­daus.

„Įvai­rias lie­tu­vių bend­ruo­me­nes vie­ni­ja ne tik bend­ra praei­tis. Daž­niau­siai į jas bu­ria­si ket­vir­tos ar penk­tos kar­tos tau­tie­čiai, ku­rie sten­gia­si įvai­riais bū­dais puo­se­lė­ti lie­tu­vy­bę. Dau­gu­ma išei­vi­jos lie­tu­vių da­ly­vau­ja bend­ro­se re­pe­ti­ci­jo­se, gra­žiai bend­rau­ja ir po jų: kar­tu lei­džia lais­va­lai­kį, ato­sto­gau­ja, ren­ka­si vie­ni į ki­tų šven­tes. Aiš­ku, įvai­rios bend­ruo­me­nės tu­ri ir skir­tu­mų. Pa­vyz­džiui, Urug­va­jaus lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, ku­rio­je lan­kiau­si du sy­kius, vie­ni­ja vy­res­nio am­žiaus žmo­nes. Įdo­mu tai, kad šiai bend­ruo­me­nei pri­klau­so ir dau­ge­liui pui­kiai ži­no­mas ar­gen­ti­nie­tiš­ko tan­go Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas Eduar­do Šle­kys-Gi­me­ne­zas“, – pa­sa­ko­jo A. Mic­ke­vi­čiū­tė.

Ji pa­ste­bė­jo, kad ne­pai­sant mei­lės pro­tė­vių gim­ti­nei, daž­niau­siai tar­pu­sa­vy­je Pie­tų Ame­ri­kos lie­tu­vių bend­ruo­me­nių na­riai kal­ba is­pa­niš­kai.

Drau­giš­ki žmo­nės

A. Mic­ke­vi­čiū­tė pri­si­pa­ži­no, kad Ar­gen­ti­no­je ją su­po daug ge­rų žmo­nių, o vi­si su­tik­ti vie­ti­niai bu­vo la­bai ma­lo­nūs, pa­slau­gūs ir drau­giš­ki. Ji pa­te­ko į ne vie­ną si­tua­ci­ją, kuo­met pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi as­me­nys.

Prieš ke­liau­da­ma į Ar­gen­ti­ną vil­ka­viš­kie­tė iš ten gy­ve­nu­sio gi­mi­nai­čio bu­vo gir­dė­ju­si, kad šios vals­ty­bės gy­ven­to­jai itin my­li fut­bo­lą ir kad ten la­bai ska­nūs bei po­pu­lia­rūs įvai­rūs mė­sos ga­mi­niai. Vis­gi per­ne­lyg daug fak­tų apie ša­lį Ais­tė sa­kė ne­ži­no­ju­si.

„Tas gi­mi­nai­tis tė­vams lauk­tu­vių bu­vo par­ve­žęs ma­tės ar­ba­tos puo­de­lį, ku­rį na­muo­se ma­ty­da­vau ko­ne kas­dien, ta­čiau nie­ka­da ne­si­gi­li­nau į jo reikš­mę. Da­bar jau pa­ti par­si­ve­žiau tris to­kius puo­de­lius, o spe­cia­lių ar­ba­tos la­pe­lių par­si­ga­be­nau gal 5 kg. Ten ji la­bai po­pu­lia­ri. Nes­var­bu, kaip be­bū­tų užim­ti ar­gen­ti­nie­čiai, jie vi­sa­da ras 10-15 min. lai­ko su drau­gais iš­ger­ti ma­tės“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Neak­cen­tuo­ja ma­te­ria­laus tur­to

Prieš ke­liau­da­ma į Ar­gen­ti­ną Ais­tė bu­vo gir­dė­ju­si, kad ši ša­lis nė­ra sau­gi, ta­čiau pa­ti su va­gys­tė­mis, api­plė­ši­mais ar ki­to­kiais pa­vo­jais ne­su­si­dū­rė.

„Sos­ti­nė Bue­nos Ai­rės ar­chi­tek­tū­riš­kai man pri­mi­nė se­nuo­sius Eu­ro­pos mies­tus – Pa­ry­žių ar Mad­ri­dą. Ar­gen­ti­no­je mi­ni­ma­li al­ga sie­kia apie 300, o vi­du­ti­nė – apie 800 eu­rų. Ne­pai­sant to, kad at­ly­gi­ni­mai nė­ra dideli, kai­nos ša­ly­je ne­ma­žos, ne­re­tai net di­des­nės nei Lie­tu­vo­je. Dau­gu­ma žmo­nių sun­kiai ver­čia­si. Ne­ma­žai jų va­žiuo­ja ap­si­pirk­ti į Či­lę, kur ga­li­ma įsi­gy­ti pi­ges­nių pre­kių“, – pa­sa­ko­jo A. Mic­ke­vi­čiū­tė.

Jai pa­si­ro­dė įdo­mu, kad vi­so­je ša­ly­je nė­ra daug eu­ro­pie­čiams įpras­tų pre­ky­bos cent­rų, ku­riuo­se vie­no­je vie­to­je ga­li­ma įsi­gy­ti no­ri­mų pro­duk­tų. Ar­gen­ti­no­je do­mi­nuo­ja spe­cia­li­zuo­tos par­duo­tu­vės.

Vil­ka­viš­kie­tei įstri­go ir ar­gen­ti­nie­čių pa­pras­tu­mas. Jie vi­siš­kai neak­cen­tuo­ja ma­te­ria­lių da­ly­kų, to­kių, kaip pra­ban­gūs au­to­mo­bi­liai, di­de­li na­mai ar ma­din­gi dra­bu­žiai. Ži­no­mų pre­kės ženk­lų rū­bais puo­šia­si ne­bent vie­nas ki­tas sos­ti­nės gy­ven­to­jas, o bran­gios ma­ši­nos ap­skri­tai gat­vė­mis be­veik ne­va­ži­nė­ja. Ar­gen­ti­nie­tės mo­te­rys da­žo­si tik iš­skir­ti­nė­mis pro­go­mis, nė kiek ne­su­reikš­min­da­mos kas­die­ni­nio sa­vo įvaiz­džio.

„Ar­gen­ti­nie­čiams la­bai svar­bus lai­kas su šei­ma. Tai – nuo­sta­bi ša­lis, tu­rin­ti ne­pa­kar­to­ja­mą kraš­to­vaiz­dį, ge­rus žmo­nes ir ska­nų mais­tą. Šios ša­lies gy­ven­to­jai, kaip ir eu­ro­pie­čiai, mėgs­ta ant lau­žo kep­tą mė­są, ma­ka­ro­nus, pi­cas ir ki­tus pa­na­šius pa­tie­ka­lus“, – pa­sa­ko­jo Ais­tė.

Ža­da su­grįž­ti

Vil­ka­viš­kie­tė pri­si­pa­ži­no, jog pa­lik­ti Ar­gen­ti­ną jai ne­bu­vo leng­va. At­sis­vei­ki­nant su nau­jai su­ras­tais drau­gais ver­kė vi­si. Vis­gi iš­si­sky­ri­mas tu­rė­tų bū­ti lai­ki­nas. Ais­tė į Ar­gen­ti­ną ke­ti­na su­grįž­ti 2027-ai­siais, kuo­met Be­ri­se vyks „Nemuno” bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­ma lie­tu­vių šo­kių šven­tė.

Sa­vo il­ge­sį Ais­tė ne­se­niai su­dė­jo į is­pa­nų ir lie­tu­vių kal­bo­mis pa­ra­šy­tą dai­ną „Me que­daré“ (liet. „Pa­si­lik­siu“), ku­rią ga­li­ma iš­girs­ti „You­Tu­be“ ir „Spo­ti­fy“ plat­for­mo­se. Mu­zi­ki­nia­me kū­ri­ny­je kaip tik ir pa­sa­ko­ja­ma apie Ar­gen­ti­nos ža­ve­sį.

Su kai ku­riais bi­čiu­liais iš Pie­tų Ame­ri­kos vil­ka­viš­kie­tė su­si­tiks jau ru­de­nį. Bent 3 iš jų nuo rug­sė­jo ža­da at­vyk­ti stu­di­juo­ti į Lie­tu­vą.

Pa­ti Ais­tė va­sa­rą sa­va­no­riaus Vil­niu­je ir pri­si­dės prie pro­jek­to, skir­to pa­dė­ti už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams su­si­pa­žin­ti su mū­sų ša­lies dar­bo rin­ka ir čia įsi­kur­ti. Ji ir to­liau ža­da mo­ky­ti ang­lų bei is­pa­nų kal­bų bei pla­nuo­ti atei­ties ke­lio­nes. Ga­li­ma nea­be­jo­ti, kad jų bus dar tik­rai ne vie­na.

Autorius: Andrius Grygelaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama