Kaip jie „įsisavino“ Rytprūsius...

Kaip jie „įsisavino“ Rytprūsius......Istorikai seniai įrodė, kad Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausia gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose. Kraštas, turėjęs beveik 2,5 milijono gyventojų, neteko 511 tūkstančių, iš jų – 311 tūkstančių civilių. Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai liko be tėvynės. Prieš keletą metų pasirodė vokiečio istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Kosserto knyga „Rytprūsiai. Mitai ir tikrovė“, kurioje objektyviai ir išsamiai, be išankstinio nusistatymo, apžvelgiama tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija. Kaip rašo autorius, be priežiūros paliktam krašto žemės ūkiui reikėjo naujakurių. Todėl 1946 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais įvairiuose SSRS regionuose buvo organizuota agitacija ir į sritį atvyko 12 tūkstančių valstiečių šeimų. Dar 2500 šeimų atsikėlė iš Baltarusijos. Naujiesiems kolonistams buvo pažadėta ir suteikta nemažai privilegijų: nemokama kelionė patiems, nemokamas turto ir naminių gyvulių pervežimas (iki 2 tonų svorio kiekvienai šeimai), kelionpinigiai, namas kaime, karvė arba paskola jai įsigyti ir atleidimas nuo mokesčių bei duoklių trejiems metams. Pirmasis ešelonas į Gumbinę (Gusevą) 1946 metų rugpjūčio 23-iąją atvyko iš Briansko. Taip pat iš Baltarusijos, nuo Uralo, iš Maskvos, Astrachanės, Rostovo, Irkutsko, Krasnodaro sričių persikėlė 1294 žvejų šeimos. Jas apgyvendino kaimuose prie Kuršių marių. 1947 metais atkeliavo dar viena žvejų grupė: 100 šeimų rado naują tėvynę Kuršių nerijoje (50 – Pilkopiuose ir 50 – Šarkuvoje), 80 šeimų apsigyveno Karklėje, Įsėje ir Tovėje ir dar 125 – Gilijoje. Kuršių marios visada garsėjo gausiais žuvų ištekliais, iki tol pamario kaimuose gyveno daug vokiečių žvejų. Dabar ten ėmė gausėti rusų. Naujieji Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities gyventojai, siųsdami Stalinui sveikinimus, taip ir rašė: „Mes atvykome į naująją sritį turėdami tik vieną mintį ir vieną tikslą – vėl prikelti slavų žemę, pažadinti ją naujam gyvenimui“. Skaudu ir liūdna. Pirmiausia į akis krito tvarka Apie tai ne kartą rašiau „Tauragės kurjeryje“. Tačiau palaipsniui atskleidžiami nauji faktai leidžia į šią temą pažvelgti vis naujesniu ir vis dėmesingesniu žvilgsniu. Kaip žinia, Potsdamo sutartimi Sovietų sąjungai iki galutinės taikos sudarymo buvo pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi. Tiesa, kai Potsdame susirinko sąjungininkai, Rytų Prūsija jau buvo padalyta į dvi dalis: pietinėje dalyje sėkmingai bent kelis mėnesius šeimininkavo lenkai, o šiaurinėje – sovietų kariuomenė. Dabartinis oficialus rusiškas Kaliningrado pavadinimas miestui suteiktas 1946 metų liepos 4 dienos SSRS Aukščiausiosios tarybos įsaku – taip buvo įamžintas birželio 3-iąją mirusio ilgamečio SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino atminimas. Taigi kaip šiandien bevertintume Kaliningrado (Karaliaučiaus) statusą, kiek bediskutuotume apie jo laikinumą, kitąmet ši sritis minės savo „aštuoniasdešimtmetį“. Ta proga internete ima rodytis mums ypač svarbių pasakojimų žmonių, atvykusių ten su pirmąja naujųjų imigrantų banga. Šįkart – labai įdomūs vyriškio, kurio tėvas buvo tuometės laivų statyklos Nr. 820 vyriausiasis statybininkas, pokarinę vaikystę praleidusio 1-ojo Spandyno (dab. Suvorovo) rajone, prisiminimai. Tiesa, prieš tai ši šeima ir netgi visa tėvo giminė iš Astrachanės persikėlė į Šiaurę, po to atskiri šeimos nariai – į tuometį Leningradą, Maskvą, Ameriką, Komsomolską prie Amūro... Motinos artimieji irgi nenusileido – iš Ukrainos, Zaporožės, persikėlė į Nižnij Tagilą. Taigi prie klajonių jie visi, kaip ir daugelis rusų, buvo ganėtinai pripratę. Pradžioje – iš kitų persikėlėlių prisiminimų: „Jau artėjant prie paskirties miesto, stebino namai čerpių stogais. Iš karto pasijuto, kad čia gyveno visai kitokie žmonės. Viskas aplinkui atrodė svetima, neįprasta, kažkiek gąsdinančiai. Ir tvarkingi raudonomis čerpėmis dengti kaimų nameliai, ir medžiais apsodinti keliai, ir asfaltas visur... Netgi per vagono langą matėsi, kad tai jau ne Rusija, o Vakarų Europa. Kas labiausiai krito į akis? Tvarka. Viskas aplink sugriauta, bet pilna gėlių. Jazminai. Vien alyvų keletas rūšių. Augo toks žydintis krūmas, kad netgi nežinojau kaip vadinasi. Kiek bijūnų buvo!!! Ir kaip viskas pas juos sutvarkyta: nutirpsta sniegas, pradeda žydėti viena kuri gėlė, paskui kita ir žydi iki pat žiemos, kol prasidės šalčiai. Kiekviename kiemelyje tvorelės. Ne kaip pas mus dabar – pristatyta nupuvusių, sukrypusių kuolų... Ne, čia gyvų augalų tvorelės...“ Pirmiausia 1945-ųjų gruodį atvyko herojaus šeimos tėvas išsiaiškinti, kur jiems teks gyventi. Nuo 1837 metų gyvavusi laivų statykla „Schichau“, 1945 metų viduryje pervadinta gamykla Nr. 820, pradėjo veikti beveik iš karto pasibaigus mūšiams. Visi buitiniai klausimai išspręsti labai greitai – šeimai paskirtas namas. Įmonėje jokio kadrų skyriaus nebuvo, tiesiog ant kažkokios vokiškos kontorinės knygos viršelio užklijavo užrašą „Gamyklos Nr. 820 asmeninės sudėties įskaitos knyga“. Ir priimdavo žmones beveik iš visų sovietijos miestų, kuriuose tik buvo laivų statyklos. Kartu dirbo ir vokiečiai, tiesa, jų į tą įskaitos knygą neįrašydavo. Vonią laikė stebuklu 1879 metais Spandynui priklausė 242 hektarai žemės, grynasis metinis pelnas iš kurių sudarė 5092 markes. Pagal pelningumą vienam hektarui Spandynas buvo tarp geriausių Karaliaučiaus apskričių. Oficialus kaimelio pavadinimas naudotas dar aštuntajame dešimtmetyje, nors tarp gyventojų vis dėlto populiaresnis buvo senasis variantas – Spandyn. Spandyną sudarė trys sąlyginės dalys. Antrajame tebuvo iš viso keturi namai, užtat trečiajame – daug statinių, tarp kurių mokykla. Dar trečiajame Spandine buvo duonos parduotuvė, kur duoną pjaustė specialiais į prekystalį įmontuotais peiliais. Miltų teko eiti prie gamyklos ir eilę užsiimti iš vakaro. Iš herojaus prisiminimų: „Namas, į kurį mes visi įsikėlėme, buvo beveik naujas, pastatytas ar ne 1939 metais. Vokiečiai nespėjo jame ilgiau pagyventi“. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „Schichau“ laivų statyklos darbuotojams buvo pastatyti keturių–šešių butų namai, kurie nuo kitų gyvenamųjų pastatų skyrėsi subendrintais sanitariniais mazgais su klozetu ir nedidele vonia. Tuo metu kituose Spandyno pastatuose patogumai buvo gatvėje. Be to, pastatyta ir nemažai barakų tipo namų vienišiems ir nekvalifikuotiems statyklos darbininkams. „Viso namo trims žmonėms duoti negalėjo, todėl pas mus į antrąjį aukštą įsikėlė močiutė su seneliu. Iš Tolimųjų Rytų atvyko mamos tėtis, vėliau mamos sesuo su vyru. Pradžioje namą šildėmės didelėmis sienose įmontuotomis koklinėmis krosnimis, sumūrytomis per du kambarius. Name radom vokišką stalą, kokio daugiau niekada neteko matyti. Jis buvo pritaikytas plauti indams. Išsistumdavo dubenys su vandeniu ir indeliai sodai ir dar kažkam kitam. Į vieną dubenį buvo pripilama karšto vandens, indai plaunami, antrajame nuskalaujami... Dar palėpėje radau diskinį peilį duonai arba dešrai pjaustyti. Tiesa, mes jo nenaudojom. Kai įsikėlėm, name buvo visi baldai – stiklinis šviestuvas, drabužių ir knygų spintos. Buvo netgi speciali porcelianinė lėkštė lygintuvui pastatyti. Iš išorės jos dugną puošė svastika“, – iš herojaus prisiminimų. Trumpas intarpas iš kito asmens iš kito regiono pakraščio prisiminimo: „...Sunku perteikti žodžiais, kaip mus nustebino vonia. Supratimo neturėjom, kas tai yra. Mama nutarė, kad jeigu ji stovi virtuvėje, turi tarnauti ūkio reikalams. Todėl krovėm į ją savo daiktus, tarp jų ir virtuvės inventorių... Prisimenu, kokį šoką patyrėm pirmąjį kartą gyvenime išvydę kriauklę. Niekas neįsivaizdavom kam ji skirta. Ji buvo labai įdomios formos – išlinkusi puslankiu ir pritvirtinta prie sienos. Kriauklė tarnavo mums kitiems tikslams – mes į ją atlikdavom smulkius reikalus... Suprantama, vėliau išsiaiškinom tikrąją paskirtį, bet vis tiek naudojom kaip pripratę...“ Vokiečių miestelyje jau nebuvo. Jie gyveno barakuose greta įėjimo į statyklą – daugiausia belaisviai, statykloje dirbę iki pat ištrėmimo 1948 metais. Iš herojaus prisiminimų: „Kai persišaldžiau, mane gydė vokietis gydytojas, galėjo būti 46 ar 47 metų. Nustatė plaučių uždegimą, o ligoninėje vaistų nebuvo. Tėvai pasakojo, kad vokietis man neišrašė jokių vaistų, kadangi manė, jog rusai juo nepatikės, bet davė kažkokio tepalo, kuriuo, namie trindami, mane ir išgydė. To gydytojo neįsiminiau. Bet įstrigo kito vokiečio vaizdas. Jis taip pat gyveno barake prie statyklos. Greičiausiai tėvas jo paprašė, kad paklotų grindis mūsų namo priestate – būsimoje virtuvėje, nes iš buvusios virtuvės padarė mūsų su broliu kambarį. Kartą atidariau duris ir tas vokietis man nusišypsojo... Prietemoje išvydau jo auksinį dantį ir skubiai užtrenkiau duris...“ Nuo bado krito gyvuliai Iš kito asmens prisiminimo: „Mes nemėgom vokiečių ir atvirai tarp savęs apie tai kalbėjom. Vieną atvejį ryškiai prisimenu. Išvažiavus vokiečiams, teko prižiūrėti jų kates ir šunis. Jie mums rodėsi tokie pat nemalonūs, ne taip kaip mūsų gyvūnai. Pas mus liko vokiečių katė ir šuo. Pastarasis iš karto išprotėjo, o pilkas storas katinas kurį laiką dar pagyveno. Kartą susėdom pietauti prie stalo. Katino dubenėlis stovėjo viduryje stalo, reikėjo siekti. Ir mama netyčia užpylė ant katino lašelį karštos sriubos. Reakcija buvo nepaprasta. Katinas ramiai nuėjo į šalį ir, užlindęs už židinio, pratūnojo ten gerą valandą. Bet kai mama pradėjo nurinkti indus, jis, galima sakyti, pasiuto. Pašoko, praskrido mamai virš galvos ir aštriais nagais įsikibo į medinį stalą. Suakmenėjo ir krito negyvas... Mama su tėvu po to kalbėjo, kad tai buvęs tikras fašistas...“ Skirtingų rajonų jaunimas, kaip nuo seno buvo priimta Rusijoje, dažnai mušėsi, tai laikyta normaliu reiškiniu. Miestelyje buvo senos vokiečių kapinės, iš kurių paminklus buldozeriai stumdė į pakraščius. Mat kažkas sugalvojo toje vietoje kurti miesto parką. Paminklus rinkosi naujieji gyventojai ir, iškilus būtinybei, antroje pusėje iškaldavo naujas mirusiųjų pavardes... Rašinio herojaus šeima turėjo automobilį „DKW Front 7“. Tėvas jį nusipirko 1947 metais iš karininko, kuris automobilį buvo atsivežęs iš Vokietijos. Spandyne beveik prie kiekvieno namo stovėjo automobilis. O ratų reikėjo ne vien ekskursijoms ar pramogai. Su produktais kaimyninėje Lietuvoje ir Latvijoje buvo geriau negu Karaliaučiaus srityje. Kaip prisiminė šio rašinio herojus, dargi septintojo dešimtmečio pradžioje rusai važinėjo į Tauragę apsipirkti. Jam įsiminė didelis popieriaus rulonas su svastikomis, į kurį pardavėja turguje vyniojo sviestą. Popierius buvo kokybiškas ir jo greičiausiai nutarė neišmesti. Ten pat atvykėliai pirkdavo kiaušinius. Tiesa, tėvas dažnai važinėjo į Maskvą ir parveždavo iš ten sviesto, cukraus. Kartą parvežė sūnui netgi batus. Parduotuvėse, kaip tada visi kalbėjo, žmonių buvo pilnos lentynos, o duonos – jokios... Iš kitų asmenų prisiminimų: „1946 metais davė duonos. Po mėnesio ar dviejų daugelis jos jau nebeturėjo – žmonės varė naminę, girtavo, kėlė vestuves. Manė, kad duonos bus visada. Bet baigėsi netgi naminė degtinė. M.Kalinino vardo kolūkyje galvijus prižiūrėjo kareiviai ir dar tais pačiais 1946 metais užmiršo paruošti žiemai šieno. O gal manė, kad kažkas ir taip atveš. Neatvežė. Prieš Naujuosius metus arkliai ir karvės pradėjo kristi nuo bado... Pirmaisiais atvykimo metais naujoje žemėje neužderėjo ir bulvės. Nors tai buvo labai derlingos vokiečių žemės. Patys kalti. Suleidom plūgus į 25 centimetrų gylį ir pažeidėm žemės struktūrą. O vokiečių derlingiausias sluoksnis buvo paviršiuje... Sugadinę žemę, mes pasiekėme, kad atskiruose plotuose neaugo netgi žolė. Be to, sunaikinom visą drenažo sistemą. Prisimenu, kaip, vaikščiodami po lauką, rinkom vamzdelius ir vėliau mėtėm į šulinius. O pačius šulinius, į kuriuos sutekėdavo visi upeliai, užvertėm žemėmis...“ Greta visų kuriozų, su kuriais susidūrė iš tolimiausiųjų SSRS pakraščių atvykę persikėlėliai, buvo ir pažintis su gintaru. Daugelis šio pavadinimo nebuvo net girdėję. Plačiai nuskambėjo istorija iš Jantarno (Palvininkų) gyvenvietės, kur atvykėliai gintaru kūreno krosnis, manydami, kad tai tokia anglis. Juk buvo juodas, neretai pasitaikydavęs ganėtinai nemažais gabalais... Pasakojimo herojus prisiminė, kaip paauglystėje jie išnardė visus gintaro karjerus, kurių niekas nesaugojo. Lietuviai vienu metu pradėjo aktyviai gintarą supirkti ir vienas vyrukas už gautus pinigus netgi nupirko vaikams vieno kambario butą... Ir dar vienas prisiminimas: „...Žmones tuo laiku siutino visa, kas vokiška. Mūsų šeima, pavyzdžiui, valgė iš paprastų aliuminio indų, o gražų porcelianinį servizą vaikai daužė laidynėmis. Taip pat elgėmės su baldais – gaminome savo, o vokiečių paliktais kūrenome krosnį. Atsimenu, kaip kartą mama davė duonos vienai vokietei su dviem vaikais. Atsidėkodama pastaroji padovanojo servizą ir pūkinę antklodę. Servizą mama išmetė iš karto, o antklodės vis dėlto pasigailėjo ir užkišo palėpėje. Naudojom tik savo daiktus...“ *** Aštuoniasdešimt metų Lietuvos, ir tuo pačiu Tauragės, pasienyje egzistuoja keistas ir šiandien vis labiau karinę grėsmę keliantis anklavas – Kaliningradas. Daugeliui ir šio seno prūsų krašto, ir Lietuvos vyresniojo amžiaus žmonių jis vis dėlto buvo ir tebelieka Karaliaučiumi su kitais prūsiškais miestų pavadinimais, nepaisant to, kad J.Stalinas dar 1943 metais Teherane pareiškė: „Istoriškai tai nuo seno slavų žemės...“ Tilžėje (Sovetske), prie geležinkelio stoties, stovi paminklas, vaizduojantis persikėlėlius, atvykusius įsisavinti „buvusių fašistinių, o dabar mūsų sovietinę Rytų Prūsiją“... Ką čia daugiau pridursi? Nebent pabaigai dar vieną citatą: „Nemačiau aš tokių žalių miestų. Man tada pasirodė, kad tai simbolis. Jauna žolė – tai atgimimas. Pajutau, kad privalau kažką gera padaryti šiam kažkada greičiausiai gražiam miestui. Tada per daug jauna buvau ir tikėjau, jog tą žemę reikia rusiška padaryti...“

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama