Praeities puslapius praskleidus
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Komisaro Lukjanovo vaidmenį atliko jaunas mokytojas Bakšnys. Jis buvo labai puikus ir draugiškas vyras. Kai prasidėjo jo amžiaus jaunuolių mobilizacija į Reicho armiją, mokytojai jį slapta išlydėjo, palinkėdami sėkmingai pasislėpti nuo mobilizacijos. Taip jos ir išvengė. Pasiruošimas spektakliui vyko su dideliu entuziazmu. Bet kur vaidinti? Šaulių namų salė, kaip ir mokykla, užgriozdinta narais pernakvoti į frontą žygiuojantiems vokiečių kareiviams. Tačiau vyrai surado išeitį. Per vieną naktį jie išardė narus, sutvarkė sceną. Norėjau prie vaidinimo prijungti dar vyrų ansamblį, nes daugelis iš jų turėjo gerus balsus. Vienas paprastas kaimo bernas turėjo tokį stiprų ir gražų bosą, kad jam galėjo pavydėti pats Fiodoras Šaliapinas. Tačiau mano muzikinis išsilavinimas buvo silpnokas, ir nesugebėjau tinkamai jų paruošti. Teko atsisakyti antros programos dalies. Suvaidinome du spektaklius – pirmą ir antrą Kalėdų dieną. Salė abi dienas buvo pilnutėlė. Po to vyrai per vieną naktį vėl sustatė narus į vietą. Jeigu tuo laiku būtų pasirodę vokiečiai, visus būtų sušaudę vietoje. Laimė, tomis dienomis nei vienas vokiečių kareivis Varėnoje nepasirodė. Pragyventi iš šimto markių algos buvo neįmanoma. Tuo laiku už šiuos pinigus galėjai nusipirkti tik 2 kg sviesto ar lašinių. Padėjo mokinių tėvai, kurie kiek galėdami šelpė mokytojus maistu. Patys būdami neturtingi, jie negailėjo mokytojams ir padėjo, kuo įmanydami. Valstietis, turįs 20–30 ha smėlėtos žemės, pavasarį pritrūkdavo savo šeimai duonos. Nežiūrint to, dažnai kviesdavo mokytojus į svečius ir vaišindavo, kuo turėdavo. Žinoma, ant stalo atsirasdavo ir buteliukas naminės. Anksčiau nebūdamas didelis stikliuko mėgėjas dabar po truputį įpratau svaigintis. Tai buvo mano klaida. Valsčiaus viršaitis Petras Kaliūnas gyveno karališkai, nes žmonės jam už įvairias paslaugas prinešdavo visokių dovanų. Jis mane dažnai pakviesdavo pas save vaišių. Petras neblogai grojo smuiku, aš turėjau akordeoną, todėl sudarydavome kapelą. Viršaitis, kadaise buvęs Amerikoje, šiek tiek prisiminė angliškai, todėl su vokiečiais šiaip taip susikalbėdavo. Tiek viršaitis, tiek sekretorius buvo pasiėmę sušaudytų žydų turto. Baldai pas juos buvo liuksusiniai. Siūlė ir man pasiimti ką–ne–ką iš tų baldų, bet aš pasibaisėjau sušaudytų žydų turtu, atsisakiau tokios malonės ir nieko nepaėmiau. Ir dabar dar džiaugiuosi, kad šiuo atveju mano sąžinė rami. Visą laiką išgulėjau ant savo sofos, kurios gobelenas taip buvo suplyšęs, jog viena mokytoja, gailėdama manęs, užlopė lietuviškais raštais išrašinėtu apklotu. Netrukus apylinkėse pasirodė tarybiniai partizanai. Sklido kalbų, jog jie, užėję pas gyventojus, prašydavo maisto arba pasiimdavo ką nors iš drabužių ar avalynės, palikdami raštelius, pagal kuriuos grįžusi Raudonoji armija atsilyginsianti. Pasitaikydavo, kad jie nužudydavo vieną kitą seniūną ar eigulį. Vis dažniau naktimis pasigirsdavo tarybinių lėktuvų ūžimas. Žmonės kalbėjo, kad tuos lėktuvus vairuoja moterys. Po karo paaiškėjo, jog tie gandai turėjo pagrindą. Vieną naktį net trinktelėjo bombą, kuri sprogo tarp I Varėnos ir II Varėnos. Žmonės pasakojo, kai apylinkių miškus naktį apšviesdavo parašiutinės raketos, tarybiniams partizanams iš lėktuvų išmesdavo ginklus ir kitą amuniciją. Visa tai privertė vietinę valdžią sustiprinti sargybą. Be policininkų, čia budėjo dar nemažai vietinių aktyvistų. Aš prie to aktyvo neprisidėjau, ir vėliau net pats viršaitis pradėjo kreivai į mane žiūrėti, vadindamas sabotažininku. Vieną naktį sudegė namas, kuriame gyveno valsčiaus sekretorius. Gesinant gaisrą ir man teko dalyvauti. Sakė, kad buvęs padegimas, nes tuo laiku dingo iš miestelio vienas pilietis, nesutaręs su vietine valdžia. Sekretorius persikraustė į mokyklą, į tą tuščią kambarį, į kurį bijojo persiketi buvęs mokyklos vedėjas. Šis kambarys buvo prie pat valsčiaus valdybos. Žygiuojantys į frontą vokiečių kareiviai mokykloje nakvojo vos tris kartus, bet mūsų į mokyklos patalpas neleido. Taip ir vargo mokiniai ir mokytojai žydų lūšnose ištisus dvejus metus. Po dvejų metų aš persikėliau į Daugus. Laikai darėsi vis neramesni. Vokiečiai, turėdami didelių nuostolių fronte, pradėjo mobilizuoti lietuvius į savo kariuomenę. Kai pirmomis karo dienomis visa Lietuva buvo okupuota, Lietuvos Laikinoji vyriausybė pasiūlė vokiečių vadovybei suorganizuoti lietuvišką korpusą, kuris kartu su vokiečių daliniais kariautų prieš bolševikus, tikėdami, kad vokiečiai suteiks Lietuvai nepriklausomybę. Vokiečiai, tikėdamiesi po kelių savaičių baigti karą, su tokiu pasiūlymu nesutiko, nes numatė ateityje visą Pabaltijį prijungti prie Reicho, o vietinius gyventojus perkelti į rytus. Netrukus ta Laikinoji Vyriausybė buvo išvaikyta, o jos vietoje atsisėdo visokie vokiečių gebietskomisarai (apygardų komisarai – G. L.), kurie nesiskaitė su lietuvių nuomone. Aš, dabar jau daugiau patyręs gyvenime, pradėjau susivokti politiniuose įvykiuose ir pagalvojau, kas būtų įvykę, jei vokiečiai būtų leidę organizuoti lietuviškus dalinius. Tuo laiku Lietuva galėjo mobilizuoti apie šimtą tūkstančių karių. Jų eilėse būčiau atsidūręs ir aš. Galbūt mano ir kitų lietuvių kaulai seniai būtų puvę kur nors prie Ilmenio ežero (Rusijoje, Novgorodo srities vakaruose – G. L.). Po virtinės nepasisekimų fronte vokiečių vyriausybė atkreipė dėmesį į lietuvius. Patrankoms mėsa visokia tinka. Pirmoji mobilizacija mano amžiaus vyrų dar nelietė, tik reikėjo, kad mobilizacijos punkte, kuris buvo valsčiaus valdybos patalpose, dalyvautų bent vienas buvusios Lietuvos kariuomenės karininkas. Valsčiaus viršaitis pakvietė mane. Vokiečių karininkas, vadovavęs mobilizacijai, pirmiausia mane išegzaminavo, norėdamas sužinoti, ar aš tikrai buvęs karininkas. Neblogai kalbėdamas vokiškai, jam taip nupasakojau, jog šis padarė išvadą, kad aš nesąs joks karininkas ir liepė viršaičiui surasti kitą. Viršaitis ant manęs užpyko. Tą kartą į mobilizacijos punktą atvyko tik keli neįgalieji, o sveiki vyrai pasislėpė miškuose. Liaudies tarpe paplito toks anekdotas: „Susitiko trys piliečiai: kurčias, aklas ir bekojis. Kurčiasis sako: girdėjau, kad organizuojami lietuviški batalionai. Aklasis prideda: o aš mačiau, kai pulkais eina į priėmimo punktus. Bekojis užbaigia: tai gal ir mes stosime. Ir visi trys nuėjo į priėmimo punktą.“ Vokiečių administracija, pamačiusi, kad geruoju lietuviai nestoja į jų kariuomenę, pradėjo gaudynes. Kelis kartus į Varėną buvo atvykę SS daliniai, bet jiems nesisekė ką nors sugauti. Apie jų pasirodymą vietos gyventojai iš anksto sužinodavo, nes sekė vokiečių kariuomenės judėjimą. Aš, sužinojęs, kad esesininkai traukia mūsų miestelio link, sėsdavau ant dviračio ir maudavau kuo toliau nuo Varėnos. Kai viskas aprimdavo, grįždavau atgal. Vieną kartą, tai buvo 1943 metų vasarą, aš nesuskubau pasitraukti. Valsčiaus sekretorius, atėjęs į mano butą, pranešė, kad valsčiaus valdyboje pilna vokiečių žandarmerijos ir kareivių. Vienas iš jų esąs lietuvis, pavarde Zaunius. Ši pavardė man buvo girdėta. Kadaise Dovas Zaunius buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras, o jo žmona Vincė Jonuškaitė-Zaunienė – Kauno operos ir baleto teatro solistė. Pasirodo, šis vokiečių žandaras buvo jų sūnus. Aš paprašiau sekretoriaus, kad pakviestų jį pas mane. Atėjo gražiai nuaugęs gal 20–25 metų jaunuolis vokiečių žandaro uniforma. Prisistatė, kas esąs, ir be jokios įžangos tarė: – Jums kuo skubiausiai reikia iš čia pasitraukti, kol praeis šis šturmas, nes kitaip pateksite į frontą. Paskui dar pridūrė: – Aš esu patenkintas, kad patekau į žandarmeriją, tai turiu progos ne vieną lietuvį iš bėdos išgelbėti. Nuoširdžiai paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už perspėjimą. Pasirodo, jo tėvas kaip Klaipėdos krašto pilietis repatrijavo į Vokietiją, o sūnus buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Koks būtų ištikęs mane likimas, jei šis jaunuolis nebūtų manęs perspėjęs? Nieko nelaukdamas, sėdau ant dviračio ir pirmiausia nuvykau į sanatoriją, esančią už kelių kilometrų miške. Šiai sanatorijai vadovavo atsargos kapitonas, daktaras Albinas Grigaitis. Jis buvo puikus, aukštos erudicijos žmogus. Vokiečių okupacijos metais ne vieną žmogų išgelbėjo nuo mobilizacijos, įdarbindamas šioje sanatorijoje. Jis įdarbino buhalterio pareigoms rašytoją Stasį Kapnį. Jį pažinojau, nes, domėdamasis literatūra, su juo praleidau ne vieną valandą. Kai mobilizacija pradėjo liesti mano draugą – Perlojos mokyklos vedėją Vaitiekų, šis rado prieglobstį pas daktarą Albiną Grigaitį. Sanatorija buvo tiesioginėje vokiečių žinioje, jos tarnautojai buvo atleisti nuo karinės tarnybos. Daugelį žmonių jis priglobė po savo sparnu, pats rizikuodamas gyvybe. Su vietos mokytojais jis palaikė nuoširdžius santykius. Čia mokėsi jo sūnus. Daktarą Albiną Grigaitį radau pasiruošusį sunk-vežimiu važiuoti į Alytų. Kai paaiškinau apie padėtį Varėnoje, daktaras pasiūlė tuojau lipti į sunkvežimio kėbulą su dviračiu. Aš išlipau Dauguose ir apsistojau pas pažįstamus mokytojus. Anksčiau, vykdamas iš Alytaus į Varėną, dažnai užsukdavau į Daugus. Aš jiems užveždavau slapta leidžiamų laikraštėlių, kuriuos gaudavau iš tam tikrų asmenų Alytuje. Po karo spaudoje pasirodė aiškinimų, jog šie laikraštėliai buvo leidžiami lietuvių nacionalistų su vokiečių žinia. Aš tuo netikiu. Argi vokiečiai būtų leidę taip ant jų burnoti? Juose buvo rašoma apie visokias vokiečių piktadarybes, įvykdytas Lietuvoje, nurodydavo vokiečių palaižūnus ir šnipus. Ne. Su vokiečių žinia jie negalėjo būti platinami. Tą pačią dieną iš Daugų paskambinau į Alytų apskrities mokyklų vyr. inspektoriui Varneliui, sakydamas, kad man Varėnoje jau labai karšta pasidarė. Inspektorius, suprasdamas padėtį, telefonu paskyrė mane Daugų pradinės mokyklos vedėju. Senasis vedėjas Juozas Dubickas turėjo netoli Daugų vandens malūną ir jam neapsimokėjo dirbti už šimtą markių per mėnesį. Rytojaus dieną, nuvykęs į Alytų, gavau paskyrimo raštą į naujas pareigas ir buvau labai dėkingas inspektoriui už tokį humanišką poelgį. Iškriko visi I Varėnos pradinės mokyklos mokytojai. Dar pavasarį išsikėlė mokytoja Kalvaitytė kažkur prie savo tėviškės į Šakių apskritį. Mokytoja Dringelienė pasiprašė perkeliama į Merkinę. Jos sūnus baigė šešis skyrius, ir ji norėjo toliau leisti jį į mokslą, o Merkinėje veikė gimnazija. Jurėnas perėjo dirbti į vietos kooperatyvą buhalteriu. Dabar ir aš pasitraukiau. Pyko ir siuto viršaitis, vadindamas mane sabotažininku. Pasitraukiau laiku, nes tuo metu buvo organizuojamas vietinės savisaugos būrys, kurio vadu viršaitis buvo numatęs paskirti mane. Būčiau įklimpęs, o po karo represuotas. Jau prasidėjo naujieji mokslo metai, o aš dar vis negalėjau išvykti į Daugus. Nebuvo kam perduoti mokyklos. Apskrities mokyklų inspektorius nesurado kandidato, kuris panorėtų vykti į tokią pavojingą vietą. Iš Daugų mokyklos mokytojas Baniulis kiekvieną dieną skambindavo man telefonu, reikalaudamas kuo greičiau atvykti, nes be vedėjo jis nežino, ką veikti. Bet aš vis delsiau ir laukiau naujo vedėjo, kuriam galėčiau perduoti mokyklą. Būdamas pareigingas, nenorėjau palikti mokyklos Dievo valiai. Praėjo dvi savaitės, o naujo vedėjo kaip nėra, taip nėra. Aš jau negalėjau ilgiau laukti. Pasikviečiau mokyklos Tėvų komitetą ir perdaviau jam mokyklos inventorių. Pradėjau ruoštis kelionei į naują vietą. Visas mano turtas buvo suplyšusi sofa, etažerė, lagaminas, dviratis ir daugybė knygų. Per tiek metų buvau sukaupęs nemažą biblioteką, nes knygos buvo kaip hobis. Visą šį turtelį vienas vietinis vyrukas sutiko vienkinkiu vežimu nugabenti į Daugus. Už pervežimą jis nieko nenorėjo imti, bet nuo puslitrio naminės neatsisakė ir būtinai norėjo išgerti prieš kelionę. Vyrukas kelyje buvo toks silpnas, jog arklį valdyti teko man, o jis pro vežimo kraštą „lupo ožius“. Taip atvykau į Daugus ir pradėjau darbą. Buvo 1943 metų rugsėjis. I Varėnoje išdirbau dvejus metus. Tie metai buvo nelengvi. Kovodamas dėl to, kad išliktų lietuviška mokykla, kai vokiečiai užėmė mokyklos patalpas, patalpinau klases nepritaikytose patalpose, išsklaidytose po visą miestelį. Teko kovoti su šalčiu ir kitais nepatogumais. Vis dėlto sugebėjau ir tokiomis sunkiomis sąlygomis nenusiminti, suorganizuoti tokius spektaklius, už kuriuos rizikavau savo galva. Kiekvieną dieną jaučiau nuolatinę įtampą, kad kada nors gali sugauti ir pasiųsti į lietuviams visai nereikalingą frontą. Paskutiniu metu atsitiktinai mane išgelbėjo vokiečių žandaras, kuris buvo lietuvis. Į Daugus važiavau su viltimi, kad čia bus geriau, mažesnis pavojus pakliūti į Vokietijos kariuomenę, kuri kasdien ritosi į Vakarus.
Autorius: Gintaras Lučinskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
