Dėl nerealaus populiarumo filmų – pažeidimai

1952-aisiais Klaipėdos kino teatro „Kapitolijaus“ vadovybė ne tik spjovė į valdžios nurodymus ir savinosi pinigus, bet ir darė pažeidimus dėl tuo metu visoje Sovietų sąjungoje furorą sukėlusių juostų.   

Apie tai liudija dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.  

1951-ųjų gruodį Vykdomasis komitetas buvo konstatavęs, jog žiūrovus aptarnavusios miesto įstaigos šiurkščiai pažeidinėjo vyriausybinius nutarimus, pajamos nesiekė planinių rodiklių, žiūrovams neišduodavo bilietų ir t.t. Prie šio klausimo 1952-ųjų kovą sugrįžusi miesto valdžia savo sprendime išdėstė, jog pinigų jau surenkama daugiau, lyginant pusmečius gaunami mokesčiai buvo išaugę nuo 720 iki 795 tūkst. rublių. O, pavyzdžiui, kino teatras „Tėvynė“ paskutinio 1951-ųjų ketvirčio planą įvykdė 100,4 proc., darbo dienų – 106 proc. Pagerėjusi buvo ir Jūrų uosto klubo veikla.  

Tačiau kino teatre „Kapitolijus“, kuriam vadovavo draugas Šepelevas, o buhalteriu buvo draugas Baltiejus, padėtis nesikeitė. Pavyzdžiui, grupinių seansų, skirtų organizacijoms ir įstaigoms ir apmokėtų per valstybinį banką, metu žiūrovai negaudavo bilietų.  

„Dėl to sudaroma visa erdvė piktnaudžiavimams, kadangi teatro kasininkas už grupinį žiūrėjimą atskaito tik pagal bilietų šakneles“, – nurodė Vykdomasis komitetas.  

Jo sprendime taip pat buvo pažymėta, kad pinigai ir bilietai buvo laikomi kasininkės Stankutės namuose, o direktorius užsispyrusiai nešalino trūkumų, nustatytų Miesto finansų skyriaus atlikto patikrinimo metu.  

Jo sprendime taip pat buvo pažymėta, kad pinigai ir bilietai buvo laikomi kasininkės Stankutės namuose, o direktorius užsispyrusiai nešalino trūkumų, nustatytų Miesto finansų skyriaus atlikto patikrinimo metu.  

Be to, draugas Šepelevas vasarį geležinkeliečių klubui perdavęs juostą „Tarzanas“, nors ji buvo skirta demonstruoti tik kino teatruose, o ne klubų ekranuose. Negana to, antrąją šio kino filmo seriją „Kapitolijaus“ direktorius perdavė Faneros fabriko klubui, kuriame ji buvo rodoma kovo 8 ir 9 dienomis.  

Rusiškuose interneto portaluose galima rasti straipsnių apie tai, jog „trofėjinės“, JAV sukurtos juostos apie „Tarzaną“, kuriame vaidino Johnny Weissmuller, vienas geriausių pasaulio plaukikų tarpukario laikotarpiu, iškovojęs penkis olimpinius aukso medalius, 1952-aisiais „sukrėtė sovietinius žiūrovus“, „sužavėjo sovietinę liaudį“, „pakeitė SSRS“.  

Portalas kino-teatr.ru skelbia, kad tais metais Sovietų sąjungoje žiūrimiausiais filmais tapo būtent keturios „Tarzano“ dalys: 1932 metų „Tarzanas: žmogus-beždžionė“ (42,9 mln. žiūrovų), 1936 metų „Tarzano išgelbėjimas“ (41,3 mln. žiūrovų), 1942 metų „Tarzano nuotykiai Niujorke“ (39,7 mln. žiūrovų) ir 1939 metų „Tarzanas suranda sūnų!“ (38,6 mln. žiūrovų).    

„Pokario metais sovietų kinematografija patyrė ne tik krizę, bet ir didžiulę nesėkmę. Pinigų filmams nebuvo – viskas buvo metama sugriautai ekonomikai atstatyti. Padėtį dar labiau apsunkino pagrindinis šalies žiūrovas – Josifas Stalinas. Būdamas didelis kino gerbėjas, jis vis dėlto manė, kad filmų reikia mažai ir kartu kiekvienas jų turėtų būti šedevras. Todėl sovietinių filmų kasmet būdavo išleidžiama vos keletas, o užsienio juostų įsigydavo nedaug. Tuo metu „Čiapajevą“, „Volgą, Volgą“, „Du kareivius“, „Cirką“ ir kitus populiarius filmus žiūrovai jau žinojo atmintinai, o pajamų iš filmų platinimo nebuvo. Štai tada buvo nuspręsta atverti statinę su trofėjiniais filmais, kuriuos 1945 m. Raudonosios armijos kariai išvežė iš Potsdamo, kur buvo turtingiausias Vokietijoje kino archyvas. Į reparacijų sąrašą tuomet pateko 367 filmai iš visų pasaulio šalių. Ir šalies ekranus viena po kitos plūdo užsienio juostos – šiek tiek sumontuotos, sutrumpintos, su pakeistais pavadinimais. <..> Galiausiai 1952 m. pasirodė filmai apie Tarzano nuotykius. <…> Sėkmė buvo pribloškianti. Pirmą kartą neišprusę sovietų žmonės pamatė kaskadininkų filmą su profesionaliais kaskadininkais. Pagrindinis herojus, dviejų metrų ūgio gražuolis, primenantis antikinę statulą, kovojo su juodaisiais žmogėdromis ir baltaisiais brakonieriais, liūtais, krokodilais, jodinėjo ant dramblio, draugavo su beždžionėmis, gelbėjo žavias blondines, šokinėjo nuo medžio ant medžio, laikydamasis už vijoklių, ir šaukė kviesdamas į pagalbą draugus gyvūnus. Tarzano šukuosenos tapo madingos. Šunys ir katės buvo vadinami Čita, o visų upių ir tvenkinių pakrantėse atsirado prie medžių pritvirtintų virvių su skersiniu apatiniame gale. Jų buvo galima rasti ir kiemuose, kur merginos, garsiai šaukdamos „bungee“, bandydavo narsiai nušokti nuo garažo ar pašiūrės stogo ant žemės. Dėl to šalyje smarkiai išaugo vaikų traumatizmas, o susirūpinę tėvai rašė laiškus aukštesnėms valdžios institucijoms, reikalaudami, kad filmai nebebūtų rodomi. Patys partijos pareigūnai jau suprato, kad padarė klaidą leisdami platinti filmą. Labiausiai paskutinę jo dalį – „Tarzanas Niujorke“. Nes šiame filme Tarzanas atlieka svaiginančius šuolius didingų dangoraižių, gražių automobilių ir elegantiškai apsirengusių amerikiečių fone. Tai, ką žiūrovai matė ekrane, nė iš tolo nepriminė spaudoje aprašytų „nykstančių Vakarų“. Josifas Brodskis vėliau rašė: „Vien keturi Tarzano epizodai prisidėjo prie destalinizacijos daugiau nei visos Chruščiovo kalbos XX suvažiavime“. Todėl valdžia skubiai ėmėsi būtinų priemonių, ir visą šalį laikinai užkariavęs „Tarzanas“ iš kino ekranų išėjo taip, kaip ir pasirodė – netikėtai“, – rašo Armen Muradyan. 

Be tarzaniškų reikalų „Kapitolijuje“ tuo metu buvo ir kitų „nenormalumų“ – ir toliau šiame kino teatre kontrolieriai žiūrovams neišduodavo bilietų, o jų sumokėtus pinigus pasisavindavo. Taip buvo nutikę ir Miesto prekybos skyriaus vedėjui drg. Dolbačevui, kuris ėjo pasižiūrėti filmo (galbūt minėtojo „Tarzano“) kartu su žmona bei pažįstamu ir sumokėjęs 15 rublių bilietų negavo.  

Anot Vykdomojo komiteto, dėl tokių Šepeljevo ir jo pavaldinių veiksmų buvo neįvykdytas ketvirtojo 1951-ųjų ketvirčio eksploatacijos planas ir miesto biudžetas negavo 41 491 rublio mokesčių.  

„Kino teatre nėra tvarkos, nekultūringai aptarnaujami žiūrovai, fojė nėra iškabintos agitacijos, su žiūrovais neatliekamas aiškinamasis darbas, neorganizuojamos lekcijos ir ataskaitos“, – išdėstė Vykdomasis komitetas.  

Kliuvo ir Celiuliozės ir popieriaus kombinato klubui, kuriame irgi nevyko kultūrinė-šviečiamoji veikla, nebuvo naudojama tenykštė kino aparatūra, o fabriko vadovybė nesirūpino pašalinti tokius trūkumus.  

Reaguodamas į tokią padėtį Vykdomasis komitetas nusprendė atleisti ir pareigų „Kapitolijaus“ direktorių, o būsimą jo įpėdinį įpareigojo pašalinti visus trūkumus, taip pat organizuoti kolektyvines „patriotinių, sovietinių“ filmų peržiūras, užtikrinti įstaigoje sanitarinę švarą. Per dvi dienas buvo nurodyta panaikinti pristatytas kėdes, „tarnavusias tik kino teatro darbuotojų pasipelnymui arba žiūrovams be bilietų“.  

Taip pat buvo nurodyta nedelsiant atleisti kaip netekusius pasitikėjimo sargę draugę Vilčiauskienę ir vyriausiąjį kontrolierių draugą Lavrenovą.  

Vykdomasis komitetas kreipėsi ir į apskrities profesinių sąjungų tarybą, kad ši įpareigotų Celiuliozės ir popieriaus kombinato komitetą jo klube įrengti ir pradėti naudoti kino aparatūrą bei pagerinti kultūrinę-šviečiamąją veiklą.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama