Praeities puslapius praskleidus

2011 m. šių eilučių autorius iš giminaitės išsaugoto rankraščio parengė ir Lietuvos kariuomenės dienos paminėjimui išleido karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knygą „Praeities puslapiai“ (400 psl.)… Knygoje, ypač pirmojoje jos dalyje, vartojama dabartinėje lietuvių kalboje neteiktinų žodžių. Jie palikti tam, kad būtų išlaikytas savitas atsiminimų autoriaus stilius ir atspindėti jo gimtajam kaimui būdingi tarmės atspalviai. Šiuolaikinių kalbos normų neatitinkantys ar iš aktyvios vartosenos pasitraukę žodžiai paaiškinti skliausteliuose. Andrius Vasiliauskas gimė 1915 m. rugsėjo 25 d. Alytaus apskrityje, Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje), ūkininkų Petronės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje. 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgį Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios grįžo tik 1917 metais. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą – lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams – karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė. 1921–1924 metais Andrius Vasiliauskas mokėsi ir baigė Dubėnų pradinę mokyklą (Alytaus valsč.). 1925–1934 metais mokėsi (su 1928–1929 m. pertrauka ) ir baigė Alytaus valstybinę gimnaziją. 1934 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Karo mokyklą. 1936 m. rugsėjo 15 d. baigusiam Karo mokyklą (XVIII laida) suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 3-ąjį pėstininkų pulką 1-os kulkosvaidžių kuopos būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. pakeltas į leitenantus. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo 3-ojo pėstininkų pulko prieššarvinio būrio vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-osios šaulių divizijos 259-ojo šaulių pulko prieštankinio būrio vadu. 1940 m. lapkričio 15 d. įsakymas atšauktas ir gruodžio 1 d. iš kariuomenės atleistas. Nuo 1941 m. kovo 1 d. A. Vasiliauskas paskirtas į Metelių pradinę mokyklą (Alytaus aps.) II eilės mokytoju. 1941 m. Marijampolėje baigė 3 mėn. vasaros mokytojų kursus. Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į I Varėnos pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. Nuo 1943 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Daugų pradinę mokyklą (Alytaus apskr.) vedėju. 1944 m. birželio 10 d. susituokė su mokytoja Aldona Liutkevičiūte (g. 1921). 1944 m. liepos mėnesį su žmona ir jos giminėmis pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. balandžio mėnesį Vokietijos teritorijoje suimtas, po tardymo mobilizuotas į Raudonąją armiją. 1945 m. balandžio 11–25 d. tarnavo Raudonosios armijos 217-ame šaulių pulke šauliu; 1945 m. balandžio 26 d. – birželio 9 d. tarnavo 601-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. birželio 10 d. – spalio 4 d. tarnavo 635-ame šaulių pulke kulkosvaidininku; 1945 m. spalio 5–27 d. tarnavo 212-ame atsargos pulke kulkosvaidininku. 1945 m. apdovanotas medaliais: „Už pergalę prieš Vokietiją“, „Už Berlyno paėmimą“. 1946 m. vasario 15 d. – 1950 m. liepos 1 d. dirbo Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1946 m. kovo 1 d. iki 1963 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Marijampolės apskrities (nuo 1950 m. rajonas) Sasnavos septynmetės (nuo 1956 m. vidurinė) mokyklos mokytoju ir direktoriumi (nuo 1950 m. spalio 1 d.). Nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. iki 1976 m. birželio mėn. dirbo Kauno rajono Ežerėlio vidurinės mokyklos direktoriumi (iki 1965 m. rugsėjo 1 d.) ir mokytoju. Andrius Vasiliauskas mirė 1989 m. rugpjūčio 29 d. – jau sulaukęs Atgimimo… Nedaug buvo likę iki Nepriklausomybės atkūrimo. Palaidotas Zapyškio (Kauno r.) kapinėse. Andriaus Vasiliausko knygą „Praeities puslapiai“ sudaro 2 dalys: „Gyvenimo kelias prasideda“ ir „Gyvenimas ėjo tolyn“. Pirmojoje atsiminimų dalyje, rašytoje 1966–1981 m., atsiskleidžia nelengva tarpukario Lietuvos gyvenimo realybė – norintieji siekti mokslo turėdavo dėti daug pastangų, ne visiems pavykdavo, nes trūkdavo lėšų. Dėl savo atkaklumo, gabumų ir tėvams, ypač vyresniajam broliui Juozui, padedant, Andrius baigė pradinę mokyklą, tęsė mokslus gimnazijoje. Šių atsiminimų autorius išsako ir savo svajones, siektus idealus. Jaučiamas jo artimas ryšys su gamta, tėviške, atsiskleidžia meniška prigimtis. Andrius jautriai aprašo pirmosios meilės istoriją, subtiliai išdėsto savo jausmų vingius. Daug dėmesio skiria savo gyvenimo kelio pasakojimui, gyvenimo, kuris tarsi pasuko ne ta linkme, nes pats jis ne itin troško krimsti karo mokslus. Kaip vėliau parodė gyvenimas, jis labiau buvo linkęs į meniškus dalykus, literatūrą. Tad ne veltui gimė šie „Praeities puslapiai“. Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiai tarsi yra ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda antroji atsiminimų dalis. Struktūriškai joje daug mažiau dalių. Pirmojoje dalyje vaizduojama daugiau įvykių, pasakojimas dinamiškesnis. Antrojoje dalyje jaučiama gyvenimo branda, žinojimas, ko nori. Visa tai į jo likimą įneša žmona Aldona. Autorius aprašo savo gyvenimo vingius vokiečių okupacijos laikotarpiu, tarnybą Raudonojoje armijoje, pokario metus, gyvenimą su atsidavusia žmona Aldona. Andrius Vasiliauskas išsamiai pasakoja, kaip dirbo mokytoju ir direktoriumi Sasnavoje (Marijampolės r.) ir Ežerėlyje (Kauno r.). Iškeliamos pastangos nestoti į Komunistų partiją. Tai rodo prisiminimų autoriaus tvirtas nuostatas. Abiejose dalyse vietomis pasakojama su humoru, kurio jausmą Andrius turėjo. Jam tai padėjo išgyventi ne vieną sunkią situaciją. Apskritai gyvenime jis laikėsi tvirtų nuostatų, labai vertino tiesą ir pats stengėsi būti teisingas bei doras, išskirtinai darbštus, atsakingas, pareigingas. Net ir nelabai patinkančius darbus atlikdavo atsakingai. Antroji dalis parašyta po didžiausios Andriaus gyvenimo tragedijos – žmonos mirties – per trumpą laiką: 1981 m. kovo 29 – balandžio 19 dienomis. Į šios knygos puslapius sugulė vieno žmogaus gyvenimo istorija. Unikali, nepakartojama kaip ir pats žmogus. Tai, ką mielas skaitytojas iš jos pasiims, bus jo, kiekvienas atkreips dėmesį į tai, kas jam svarbu. Iš šios kaip ir iš kiek-vienos asmeninės istorijos galima pasimokyti įvairių gyvenimo dalykų. „Praeities puslapiai“ vertinga knyga ir tuo aspektu, kad joje aprašomas gyvenimas nuo 1920 iki 1981 metų, – praktiškai ištisa epocha. Tad galima susidaryti objektyvesnį, platesnį įspūdį apie tų laikų gyvenimo peripetijas, žiūrint paprasto žmogaus, Andriaus Vasiliausko, akimis. Šie atsiminimai rašyti sovietmečiu, todėl apie kai kuriuos įvykius nutylima (pvz., kad brolis Jurgis 1929–1944 m. tarnavo policijoje ir vengdamas represijų pasitraukė į Vakarus, kad su juo susirašinėjo laiškais) arba tie įvykiai aprašomi atsargiau (pvz. apie brolį Stasį – partizaną Kirvį, žuvusį 1949 m. liepos 7 d.), nenurodomos kai kurių asmenų pavardės. Knygos pradžioje autorius išreiškia mintį nežinąs, ar jo atsiminimai kada bus išspausdinti. Andrius Vasiliauskas, rašė, kad knygoje išsakyti savo gyvenimą reiškia atlikti tam tikrą pareigą. Nuo to jis pasijautęs lengviau. Norint išsamiau sužinoti apie knygoje sugulusį Andriaus Vasiliausko gyvenimą, reikia versti šiuos „Praeities puslapius“ ir pasinerti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Leidinio „Merkio kraštas“ skaitytojams pateikiama atsiminimų dalies ištrauka, kuri knygoje pavadinta „Varėnoje“. Aš jau buvau pripratęs prie tokios padėties, kai gyvenimas mane blaškė iš vienos vietos į kitą, todėl be ilgų svyravimų sutikau su Alytaus apskrities mokyklų vyr. inspektoriaus pasiūlymu persikelti į kitą vietą. Graudžiai atsisveikinęs su savo giminaičiais, sėdau ant dviračio ir apleidau tą vietą, kurioje dirbau vos 3 mėnesius. Ši vieta man patiko, bet paliko gražių ir liūdnų prisiminimų. Persikėlęs kažkurioje vietoje valtimi per Nemuną, ant dviračio traukiau toliau per dar nežinomą kraštą – dainomis apdainuotą, legendomis apipintą Dainavą. Netrukus pasiekiau Merkinės miestelį, vieno šio krašto rašytojo įamžintą jo nuostabiuose kūriniuose. Po to pasiekiau savo paskyrimo vietą I Varėną. Šį miestelį šiek tiek pažinojau, nes 1934 metais, gavęs brandos atestatą, su jaunystės draugu Juozu Kavaliausku apie dvi savaites stovyklavome prie Glėbaus ežero, esančio Varėnos pašonėje. Tada man pirmą kartą teko aplankyti Perloją. Šis kaimas, turintis apie 300 gyventojų, 1919 metais garsėjo, kaip „nepriklausoma respublika“. Ši „respublika“ nepripažino nei lietuvių, nei lenkų valdžios. Buvo išsirinkusi net savo „prezidentą“. Tik tada, kai Lietuvos kariuomenė pasiuntė į jų sostinę keletą artilerijos sviedinių, Perloja pasidavė Lietuvos valdžiai. Tuo laiku dar buvo gyvas ir šios „respublikos“ vadovas Jonas Česnulevičius. Atvykęs į vietą, tuojau susiradau mokyklą. Ji buvo įsikūrusi senose, dar caro laikais statytose kareivinėse, nes tuo laiku šioje vietoje buvo kariuomenės poligonas. Žemė čia buvo smėlėta, nederlinga, todėl smėlis tiko kariuomenės pratyboms. Paskui čia kurį laiką buvo ir Lietuvos kariuomenės poligonas. Matyt, Lenkijos vyriausybės reikalavimu, kadangi čia pat ėjo demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, poligonas buvo perkeltas į Gaižiūnus. Mokyklos mūrinis dviejų aukštų pastatas buvo gana erdvus. Viename antro aukšto gale buvo įsikūrusi valsčiaus valdyba, kitame gale – mokytojų butai, kurie buvo gana erdvūs. Visas pirmas aukštas paskirtas klasėms. Dirbo keturi mokytojai, nors mokykla buvo šešių skyrių. Kai kuriems mokytojams teko dirbti su dviem klasėmis. Mane pasitiko dvi pagyvenusios mokytojos. Viena buvo senmergė, nors jai nedaug trūko iki penkiasdešimties, o antroji – apie 40 metų našlė. Jos jauną mokyklos vedėją sutiko labai maloniai. Buvusio mokyklos vedėjo tuo laiku neradau. Iš karto supratau, kad jos su buvusiu vedėju nelabai sutarė, nes man pasiūlė užimti jo butą, o jį perkelti į vieną tuščią butą. Grįžęs buvęs vedėjas, Vilniaus krašto lietuvis, nesutiko persikelti į tą butą, nes jo žmona bijo ten gyventi, esą tame bute vaidenasi, o ji esanti silpnų nervų. Niekas nematė tų vaiduoklių, bet jo žmona keletą kartų juos sutikusi koridoriuose ar kambarių kampuose. Aš jokiais vaiduok-liais netikėjau ir man buvo vis tiek kur gyventi. Matydamas savo kolegių priešiškumą, buvęs vedėjas nuvyko į apskrities miestą pas mokyklų vyr. inspektorių, kuris jį perkėlė į to paties valsčiaus Pavarėnio pradinę mokyklą vedėju. Taip klausimas išsisprendė be didesnių konfliktų. Jo vieton buvo paskirtas mokytojas Jurėnas. Jis anksčiau gyveno okupuotame Vilniaus krašte. Prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui, jis kaip lenkų kariuomenės atsargos karininkas buvo mobilizuotas, o vėliau internuotas Lietuvoje. Čia gyveno jo dėdė Lietuvos kariuomenės pulkininkas, kurio dėka jis buvo išlaisvintas, gavo dokumentus Jurėno pavarde ir buvo paskirtas mokytoju į Varėną, nes buvo baigęs Lenkijoje mokytojų seminarą. Lietuviškai rašė su klaidomis, todėl lietuvių kalbą jo skyriuje paskyriau dėstyti kitai mokytojai. Vyras jis buvo geras, turėjo meninių gabumų, bet sirgo džiova (tuberkulioze – G. L.), todėl labai kentėjo. Jį šefavo mokytoja Kalvaitytė. Dažnai paruošdavo jam iš kiaušinių „gogel-mogel“ (plakti kiaušiniai su cukrumi – G. L.), kad nors kiek sustiprintų sveikatą ir palengvintų progresuojančią ligą. Aš kurį laiką maitinausi pas našlę, kuri turėjo mokyk-linio amžiaus berniuką. Jos vyras, buvęs II Varėnos viršaitis, mirė prieš keletą metų. Jis buvo lenkas. Darbas mokykloje prasidėjo tik rugsėjo pabaigoje. Sąlygos pradžioje buvo neblogos: klasės erdvios, butai mokytojams geri. Nepraėjo nei mėnuo, kai vokiečiai įsakė apleisti mokyklos patalpas. Per Varėną vokiečiai padarė devintą kelią į frontą. Mokykloje įrengė narus, kur turėjo nakvoti į frontą žygiuojantys jų kareiviai. Gerai, kad dar neiškraustė mokytojų iš butų, nors teko susispausti ir palikti keletą kambarių vokiečių karininkams. Teko mokyklai ieškoti kitų patalpų. Išsiskirstėme po visą miestelį. Buvo tuščių sušaudytų žydų namų. Išardžius vidines sienas, viduryje namo likdavo tik krosnis. Žiemos metu pro išdaužytus langus pripustė sniego. Rytais atėję į tokią klasę, dažnai rasdavome viduje vėpūtinius. Pirmiausia su vaikais išvalydavome sniegą, o paskui mokytojas prie krosnies, o aplink jį vaikai sėsdavo į suolus. Tokiomis sąlygomis teko mums dirbti, kol gyvenau Varėnoje, iki 1943 metų rudens. Vokiečiai užėmė ne tik mokyklą, bet ir Šaulių namus. Šiuos namus pastatė entuziastas mokytojas Andrius Ryliškis. Dirbdamas pasienyje, prie pat demarkacijos linijos, jis sugebėjo suorganizuoti gyventojus. Įvairiais būdais rinko lėšas: spausdino atvirukus, organizavo loterijas, rinko aukas ir talkos būdu pastatė puikius namus, kuriuose buvo erdvi salė ir patalpos bibliotekai. Jis norėjo, kad pasienio gyventojai turėtų savo kultūros židinį. Už tą triūsą jis 1940 metais buvo neteisingai areštuotas ir grįžo iš Kauno kalėjimo tik vokiečiams okupavus Lietuvą. Aš jį pirmą kartą pamačiau, kai buvo atvažiavęs pasiimti kai kurių savo daiktų. Tai buvo vyras, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo. Gaila, kad tik trumpai teko su juo pasikalbėti. Jis buvo perkeltas į Birštoną mokyklos vedėju. Šaulių namuose, buvusios bibliotekos patalpose, įsirengiau klasę, kurioje mokiau 5–6 skyrius. Biblioteką, sukomplektuotą iš geriausių knygų, radau apverktinos būklės. Knygos buvo išmėtytos po visas pakampes, didelės krūvos suverstos tiesiog ant grindų. Kad nežūtų, jas palengva parsinešiau į savo butą. Visą gyvenimą branginau knygas ir buvo gaila, kad jos žūsta be prasmės. Varėnoje nebuvo matyti nė vieno vokiečių kareivio. Frontas priartėjo prie Maskvos. Gruodžio mėnesį prasidėjo garsioji Maskvos ofenzyva (strateginis puolimas, apimantis visą frontą – G. L.), kuri baigėsi vokiečių sutriuškinimu. Žmonės suprato, jog žaibiškas karas kažkur įstrigo. Liaudis pradėjo dainuoti: Sutiko vėjus šiaurinius, Nušalo prūsas kiaušinius. Vokiečių vadovybė, norėdama šilčiau aprengti prie Mask-vos sušalusius savo kareivius, įsakė okupuotose teritorijose rinkti iš gyventojų kailinius, pirštines, megztinius ir kitus šiltus apdarus. Ši rinkliava baigėsi tuo, kad seniūnas parsinešė vos vieną neišdirbtą avies kailį. Prasidėjo ilgi žiemos vakarai, nuobodūs ir beprasmiški. Miestelio jaunimas sugalvojo šv. Kalėdų proga suruošti spektaklį. Kitokių pramogų tuo laiku nebuvo. Vieną kartą buvo atvažiavęs fronto teatras, kuris Šaulių namų salėje suvaidino spektaklį iš Fridricho laikų. Žiūrovai daugiausia buvo vietiniai gyventojai, todėl mažai ką suprato. Vokiečių kareivių buvo visai nedaug. Vietiniai gyventojai troško pamatyti lietuvišką spektaklį. Čia gyveno veterinarijos felčeris Zubinas, kurio jauna žmona kažkada vaidino Marijampolės saviveikliniuose spektakliuose ir turėjo nemažą vaidybos patirtį. Ji tapo mūsų entuziastų saviveiklininkų režisiere. Nutarėme pastatyti Stasio Lauciaus dramą „Signalas“, kuri vaizdavo lietuvių kovas su bolševikais 1919 metais. Surinkome artistus, o jų turėjo būti nemažai. Bolševikų komisaro vaidmuo teko man. Komisaro meilužę vaidino Genutė Palevičiūtė, kuri dirbo valsčiaus valdyboje raštininke. Aš ją dažnai nuėjęs pašnekindavau, o vėliau iš Zubino žmonos sužinojau, jog ji mane įsimylėjusi, bet neturinti jokios vilties. Režisierė perspėjo mane, kad nevedžiočiau mergaitės už nosies ir, jei jaučiąs kokią simpatiją jai, kad prisipažinčiau. Aš jai stiprios simpatijos nejaučiau. Žodžiu, ji man buvo miela mergaitė, ir tiek. Vėliau ji išsikėlė į Eišiškes. Tik po daugelio metų sutikau ją Palangoje jau pagyvenusią, kelių vaikų motiną.

Autorius: Gintaras Lučinskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama