Juozas Vitkus-Kazimieraitis pagerbtas tradiciniu žygiu

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. jis vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1944 m. pabaigoje iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, kuri po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m. ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad, nors žuvęs prieš 79 metus, kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien. Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąja mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, dviejų aukštų dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša bulvėms laikyti. Štabe, be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, raštvedys Naras-Liudas Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti, paaiškėjo, jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės. 1945 gruodžio 4 d. buvo bandyta keltis į Lankininkus, bet gruodžio 10 d. žuvo Geležinio vilko rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėg-na, nešildoma. Ir dar gruodžio 14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimieraitis baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo, leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad, Vanagui pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje, įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą. 1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras ir Karklas buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko. J. Vitkus-Kazimieraitis 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune. Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“. 1945 m. Kabeliuose Kazimieraitis parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai: „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai. Šis žygis, skirtas bendram labui – Kazimieraičio ir kitų kovotojų už laisvę atminimo puoselėjimui, patriotizmo skatinimui ir istorijos populiarinimui – turi neįkainojamą prasmę ir vertę. 

Autorius: Rūta Averkienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama