Kupiškėniškai kalbančio nesupranta ir sostinėje

Už Kupiškio ribų žinomas kryždirbys, buvęs policijos kriminalistas atrodo tikras nepasėda – jo pilna ir „Kupkėmio“ etnografiniame ansamblyje, ir pramoginių šokių kolektyve. O jeigu jau kalba, tai tik tarmiškai, net atrodo, kad žmogus kitaip šnekėt ir nebemoka. Net dukra kartais prašo „išversti“.

Žiūrovus pavergia iškalba

Kažin kas Gintą Vaitonį, nagingą metalo meistrą bei folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ senbuvį, labiau išgarsino: įsimintini vaidmenys ir kupiškėniška tarmė ar kalvėje jo nukaltos grožybės?

Prieš važiuojant į Kupiškį „Kupkėmio“ vadovė Alma Pustovaitienė pasufleruoja, kad Gintukas (taip jį vadina visi ansambliečiai) tiesiog nepamainomas – šoka, dainuoja ir nepaprastai šarmingai vaidina. Per beveik tris dešimtmečius, kiek priklauso ansambliui, galima sakyti, tapo „Kupkėmio“ veidu.

Jo išskirtinumas – puiki iškalba, ypatingas humoro jausmas ir grynutėlė kupiškėniška tarmė, kai atrodo, kad žmogus kitaip šnekėti ir nemoka. Taip puikiai savą tarmę mokančius deimančiukus Kupiškio krašte ant pirštų gali suskaičiuot.

„Jis vienas pagrindinių mūsų artistų, kalbėtojų ir apeigų žinovų. Būna, kad ir mieste tarmiškai renginius veda“, – sako vadovė.

Kartais vietiniai G.Vaitonį tiesiog pavadina Piršliu arba Pabroliu – personažais iš visoj šaly žinomų „Kupkėmio“ etnografinių spektaklių „Veselios anoj Šaly“ ir „Trejos kupiškėnų veselios“. Pirmajame jis vaidina vyriausiąjį pabrolį Mitulį, antrajame – piršlį.

„Pamatysit, ką su geležim išdarinėja...“ – pašnekovė nurodo dar vieną vyriškio talentą ir dar labiau sužadina smalsumą.

Ne menininkas ir ne kalvis

Susitinkame „Židinyje“ – kupiškiečių tautodailininkų buveinėje.

Esu įspėta, kad teks perprasti pašnekovo bendravimo manierą, susivokti, kada rimtai kalba, kada pokštus laido.

Koridoriuje ant sienų kabo G.Vaitonio kaldintos saulutės, pintoje etažerėje įspraustas išsišakojęs geležinis medis ir pora skulptūrėlių.

„Čia ne paroda, o sandėliavimas. Kur juos dėt? Man namuose nereikia, vietos tiek neturiu“, – užbėga už akių klausimams.

Tada rimtu balsu dar patikslina, kad nėra joks menininkas, net ne kalvis, o tik paprastas darbininkas, du dešimtmečius kalantis geležį.

„Žmogus paprošo gražiai padaryt, aš ir stengiuosi“, – paaiškina, kaip kūriniai atsiranda.

G.Vaitonio specialybė techniška – žemės ūkio transporto mechanikas. Dirbo ir panašius darbus, ir visai ne iš tos operos: net dešimtmetį yra vilkėjęs pareigūno uniformą. Pradėjęs eiliniu tarnyboje jis pakilo iki kriminalinės paieškos inspektoriaus.

Tuo laiku užsimetė ūsus auginti. Ne šiaip ploną šepetėlį panosėje, o ilgus. O tuo metu kaip tik galiojo taisyklė, kad pareigūno ūsai negali būti žemiau lūpų kampučių.

„Tada pradėjau juos riesti aukštyn, nes statute nebuvo nurodyta, kad nevalia nešiot aukštyn sušukuotų ūsų“, – kvatoja prisiminęs mažą gudrybę.

Nuo tai laiko užraityti ūsai yra nekintanti kupiškėno įvaizdžio dalis.

Viską užkūrė dukros parodyta rožė

Įsidarbinęs anuometiniame „Agrotiekime“, vyras gavo nurodymą surinkinėti žemės ūkio techniką, vėliau su komanda gamino plūgus, kultivatorius ir visa kita, ko ūkininkai stokojo.

„Plūgus gaminom nuo nulio, aš tekinau detales, kiti surinkinėjo, virino. Tada ir prasidėjo rimtesnė draugystė su gelažim“, – vis kyšteli po žodį kitą tarmiškai.

Kartą dukra atnešė parodyti kažkokio suvirintojo padarytą geležinę rožę.

„Sakau, šitokia man nepatinka, aš padarysiu gražiau. Padariau, ir prasidėjo mano kalvystė“, – juokiasi ir prideda, kad daug kas gyvenime nutinka per moteris.

Nukalė vieną, antrą, trečią rožę, paskui žmonai Linai gimtadienio proga įteikė ne tik geležinę rožę, bet ir geležinę vazą jai pamerkti.

Gandas apie nagingą meistrą greit pasklido, užsakovai prašė kaldintų durų rankenų, šviestuvų, žvakidžių, įrankių židiniams, geležinių kurpaičių ir kas tik ką sugalvoję.

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientai įdiegė tradiciją palikdami mokyklą jai ką nors vertingo padovanoti. Net trejus metus iš eilės G.Vaitonis, gimnazistų tėvų užsakymu, kalė įspūdingas dovanas – suolus.

Kalė regalijas iš kamštelių

Šakotasis medis irgi kaltas esant progai – pramoginių šokių kolektyvo „Armita“ 25-mečio gimtadieniui.

G.Vaitonis su žmona šiame kolektyve šoka beveik nuo jo gyvavimo pradžios, panašiai tiek pat sukasi ir „Kupkėmyje“ .

„Šokam tiek metų, kiek kartu gyvenam“, – šypsosi į ūsą.

Vadovė šokėjams užsiminė, kad per vakarėlį norėtų kaip nors sukabinti visų nuotraukas. Kalvis tuoj padirbino medį-kabyklą.

„Paskui išsirinkom šokių klubo prezidentą, jam regalijas nukaliau iš alaus butelių kamštelių“, – prisimena net kaip prezidentui ant kaklo kabino.

Tikina, kad pradėdamas meistrauti nepaišo jokių eskizų, dažnai net nežino, kas bus.

„Piešt nemoku, fantazijos neturiu, pirmiau darau, paskui galvoju. Kalu ir žiūriu – jei negražu, vėl sulankstau. Įkaitinta geležis minkšta kaip plastilinas, geriau nei medis, nes jį atpjovęs nebepritaisysi. Geležį iš naujo pakaitinai – ir lankstai kaip nori“, –aiškina kalvystės plonybes.

Juokiasi, kad jei mokėtų, gal ir pasidarytų ruošinį, bet dar neprireikė.

„Būdami vaikai visi iš plastilino lipdėm – daug kas žvėrelius, o aš tokią nesąmonę: elektrinės pastotę, stulpus ir ištemptus laidus“, – prisimena.

Tol, kol pamato, kad jau gražu

Savitas G.Vaitonio kalvystės braižas ypač matyti kryždirbystėje, saulutėse. Viena tokia šiuo metu kabo krašto tautodailininkų parodoje Kupiškio etnografijos muziejuje.

Daug saulučių iškeliavo pas užsakovus, viena puošia paminklą ant Baltijos kelio.

Saulutes meistras kala irgi nepasipaišęs, iš galvos.

Yra vartęs knygą apie senąją kryždirbystę, bet kopijuoti nė nebandė.

Vedlys kūryboje – savos akys, perdarinėja tol, kol pamato, kad jau gražu.

Žiūriu į skulptūrėlę, padarytą iš seno kirvio. Akiniuota persona – tipiška pedagogė. Akivaizdu, kad kalvio fantazija stogais lipa.

„Čia panelė mokytoja“, – tarsteli.

Prie geležinės porelės, vaizduojančios vyrą ir moterį, pridėtas pavadinimas „Kiekvienai „matarkei“ po varžtą“.

Visgi iš kur tas palinkimas prie geležies? Kažkada pats yra užsiminęs, kad yra trečios kartos kalvis.

„Tėvas prie geležies nėjo, o va senelis tikrai buvo kalvis. Matyt, ir kažkuris iš prosenelių tuo pačiu užsiėmė, kas dabar bepasakys...“ – pripažįsta, kad giminėj nagingų vyrų būta.

Kartą per metus giminė ima ir visa suklega tarmiškai

„Kai mokyklon ajom, nepakalbasi tarmiškai, mužikas esi, reikėjo literatūrine kalba, neleido kupiškėniškai. Tik kai pradėjau savarankiškai dirbt, grįžau prie tarmės“, – pasakoja.

Pasak G.Vaitonio, šnekėti tarme, kuri į kraują įaugus, jokių pastangų nereikia. O štai keturios seserys kupiškėniškai nuo mažumės moka, bet tarmiškai prabyla tik kai tėviškėn parvažiuoja.

„Viena Dzūkijoje gyvena, tai ten kalba dzūkiškai, čia atvažiavus persijungia į kupiškėnų“, – sako.

Kasmet gegužę tėvų namuose, kuriuose dabar L. ir G.Vaitoniai gyvena, būna giminės susitikimai, tada visi prabyla tarmiškai.

„Vilniuje gyvenantys sūnėnai ir dukterėčios, jaučiu, tarmę moka, bet kalbėti ja jau nelabai pavyksta. Mūsų jaunylis sūnus irgi kartais prašo išversti, ką pasakiau“, – kvatoja pašnekovas.

Meistro žmona – žemaitė, per ilgus bendro gyvenimo metus vyro šnektą perprato, bet pati jo tarme neprabilo.

Kad svetimiems prireikia vertėjo kupiškėnui prabilus – tai dažnas reikalas.

„Vilniuj krautuvėj prašau atsvert piernikėlių puskilogramį. Pardavėja išpūtus akis klausia, kas per daiktas. Rodau, va, guli, sausainiai“, – pasakoja naujausią nuotykį.

Paprašytas ką nors paporinti tarmiškai, gal kokį tekstą iš vaidinimų, G.Vaitonis kategoriškai atsisako.

„Aš negaliu kalbėt per prievartą vis tą patį. A.Pustovaitienė naujų tekstų neduoda. Vienam koncerte žmonės paprašė ką nors papasakoti, ėmiau ir sušnekau savaip, ne pagal scenarijų. Na, prisipažįstu, gal buvo sakinys kitas ir N-14. Po to vadovė prigrasino, kad neparodęs kų kalbąsi, nekalbąk“, – dievagojasi besilaikąs pažado vadovei.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama