MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2026.08.24 11:43

Rietavas turi savo Stasį Povilaitį – per gyvenimą su daina traukiantį Stasį Žalį

Antikva
Antikva

Turinį įkėlė

Rietavas turi savo Stasį Povilaitį – per gyvenimą su daina traukiantį Stasį Žalį
Your browser does not support the audio element.
Baigęs fortepijono klasę, nuo rugsėjo Stasys pradės lankyti akordeono pamokas Rietavo M. K. Oginskio meno mokykloje, o ateity svajoja ir apie gitaros mokslus
64-erių rie­ta­viš­kis Sta­sys Ža­lys yra gy­vas įro­dy­mas, kad pra­dė­ti įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes nie­ka­da ne­vė­lu. Gy­ve­ni­mas il­gą lai­ką pa­šne­ko­vą blaš­kė nuo vie­no iš­ban­dy­mo prie ki­to, o su­lau­kęs bran­dos vy­ras pa­sie­kė sa­vo ra­my­bės uos­tą ir at­ra­do tik­rą­jį pa­šau­ki­mą. Pa­ty­ręs skau­džią vai­kys­tę, anks­ti ne­te­kęs tė­vų glo­bos, jau daug me­tų vy­ras sa­vo gy­ve­ni­mą ku­ria Rie­ta­ve, o jo šir­dis pla­ka tik mu­zi­kos rit­mu.

Vai­kys­tė glo­bos na­muo­se

S. Ža­lys at­vi­rai pa­sa­ko­jo, kad jo gy­ve­ni­mo pra­džia ne­bu­vo leng­va. Jis gi­mė Šiau­lių ra­jo­ne, Dir­vo­nė­nų kai­me. Tė­vai sken­dė­jo al­ko­ho­lio liū­ne, tad na­muo­se, kur au­go net 12 vai­kų, vi­sa­da trū­ko sau­gu­mo jaus­mo, mei­lės ir ši­lu­mos. Vos 4-erių me­tų Sta­sio ir jo bro­lių bei se­se­rų li­ki­mas pa­si­kei­tė ne­grįž­ta­mai, vi­si bu­vo paim­ti iš šei­mos ir iš­skirs­ty­ti į skir­tin­gus Lie­tu­vos glo­bos na­mus.

„Kai dar bu­vau kū­di­kis, pa­ty­riau di­džiu­lę gal­vos trau­mą, ma­ma ma­ne pa­me­tė iš ran­kų ir nuo ta­da pra­si­dė­jo ke­lio­nės po įvai­rias gy­dy­mo įstai­gas. Tė­vai re­tai ka­da iš­si­blai­vy­da­vo ir jiems ma­no būk­lė ma­žai te­rū­pė­jo. Vė­liau, jau bū­da­mas suau­gęs, ga­vau neį­ga­lu­mą dėl kū­di­kys­tė­je pa­tir­tų ne­grįž­ta­mų su­ža­lo­ji­mų. Ne­me­luo­siu, ir ma­no pa­ties gy­ve­ni­me bu­vo eta­pas, kai ėjau tė­vų pra­min­tu ta­ku. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad nuo li­ki­mo, o gal nuo ge­nų to­li ne­pa­bėg­si“, – at­vi­ra­vo rie­ta­viš­kis.

Kaip be­bū­tų, il­gai­niui vy­ras įvei­kė sa­vo pri­klau­so­my­bę ir at­si­sto­jo ant ko­jų. Pa­sa­ko­jo, kad vi­sa­da sten­gė­si ne­gal­vo­ti apie sa­vo praei­tį, vai­kys­tę, tė­vų ir ki­tų šei­mos na­rių li­ki­mą. Net ir da­bar sa­kė nie­ko ne­ži­nan­tis apie ar­ti­muo­sius, bro­lių ir se­se­rų li­ki­mus. Jam bu­vo pra­neš­ta tik tai, kad abu tė­vai anks­ti iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Pa­sak pa­šne­ko­vo, kas li­ko praei­ty­je – li­ko praei­ty­je, rei­kia žvelg­ti tik į atei­tį.

Li­ki­mas at­ve­dė į Rie­ta­vą

Ne­pai­sant vie­nat­vės ir anks­ty­vų gy­ve­ni­mo smū­gių, S. Ža­lį vi­suo­met ly­dė­jo ne­ma­to­mas sar­gas – mu­zi­ka. Nuo pat ma­žų die­nų jis jau­tė ne­nu­mal­do­mą trau­ką est­ra­di­nėms dai­noms, o di­džiau­siu jo au­to­ri­te­tu bu­vo ir iki šiol yra est­ra­dos le­gen­da Sta­sys Po­vi­lai­tis. Rie­ta­viš­kis pa­sa­ko­jo, kad taip daž­nai ža­vė­da­vo­si šiuo at­li­kė­ju ir dai­nuo­da­vo jo dai­nas, kad glo­bos na­mų dar­buo­to­jai jį pa­tį pra­mi­nė Po­vi­lai­čiu.

Ši pra­var­dė ga­liau­siai ta­po pra­na­šiš­ka, nes mu­zi­ka Sta­sio šir­dy­je ap­si­gy­ve­no vi­sam lai­kui. Paš­ne­ko­vo ke­lias iki da­bar­ti­nių na­mų bu­vo il­gas ir vin­giuo­tas. Rie­ta­vas jo gy­ve­ni­mo že­mė­la­py­je at­si­ra­do tik su­lau­kus bran­daus am­žiaus ir ta­po sa­vo­tiš­ku ra­my­bės uos­tu, ku­rio Sta­sys ieš­ko­jo vi­są gy­ve­ni­mą. Čia pa­ju­tęs pil­nat­vę, nu­spren­dė pa­si­lik­ti vi­sam lai­kui.

„Ma­no ke­lio­nė į Rie­ta­vą bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Kai bu­vau 50-ies, Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je man bu­vo at­lik­ta dar vie­na su­dė­tin­ga gal­vos ope­ra­ci­ja, per­pil­tas krau­jas ir gy­dy­to­jų pa­sa­ky­ta, kad jei­gu dar ka­da iš­ger­siu bent la­še­lį al­ko­ho­lio, ma­nęs lauks an­ge­lų pa­sau­lis. Ačiū jiems, kad iš­plė­šė iš mir­ties gniauž­tų ir pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui. Ne­ga­liu paaiš­kin­ti, kas ta­da nu­ti­ko. Ar dėl per­pil­to krau­jo, ar ko­kio ste­buk­lo dė­ka ma­no gy­ve­ni­mas nuo ta­da kar­di­na­liai pa­si­kei­tė“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Stasio istorija gali būti įkvėpimu visiems, manantiems, kad bėgantys metai užveria duris naujoms patirtims ir savirealizacijai

Iš Klai­pė­dos li­go­ni­nės S. Ža­lys bu­vo per­kel­tas sveik­ti bei stip­rė­ti į Rie­ta­vą. At­sis­to­jęs ant ko­jų vy­ras ra­do prie­globs­tį pas ge­ros šir­dies mo­te­riš­kę Ka­la­ku­tiš­kės kai­me, čia ga­vo kam­ba­rė­lį ir dar­bo jos ūky­je. Kai jį pri­glau­du­si mo­te­riš­kė nu­mi­rė, Sta­sys ga­vo so­cia­li­nį būs­tą pa­čia­me Rie­ta­vo mies­te. Ja­me įsi­kū­ręs vy­riš­kis su­pra­to, kad atė­jo me­tas iš­pil­dy­ti vai­kys­tės sva­jo­nę – iš­mok­ti gro­ti ko­kiu nors inst­ru­men­tu ir pra­la­vin­ti bal­są.

Nie­ko ne­lau­kęs už­si­ra­šė į cho­rą. Lyg ty­čia, jo lan­ky­ta neį­ga­lių­jų drau­gi­ja įsi­gi­jo nau­ją sin­te­za­to­rių, o se­ną­jį ati­da­vė Sta­siui. Iš cho­ro mo­ky­to­jos vy­riš­kis ga­vo do­va­nų kny­gą „Jau­na­sis pia­nis­tas“ ir pra­dė­jo uo­liai pa­žin­din­tis su na­to­mis.

Ne­pa­lau­žia­mas op­ti­miz­mas

Sup­ras­da­mas, kad no­rint to­bu­lė­ti rei­kia ir pro­fe­sio­na­lų pa­gal­bos, rie­ta­viš­kis priė­mė drą­sų spren­di­mą – per­žen­gė Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los slenks­tį ir pa­reiš­kė, kad no­ri čia mo­ky­tis. Taip prieš 6-erius me­tus pra­dė­jo lan­ky­ti for­te­pi­jo­no pa­mo­kas. Nors dau­ge­lis ma­no, kad me­no mo­kyk­los suo­lai yra skir­ti tik vai­kams, Sta­sys įro­dė, kad bran­dus am­žius – ne kliū­tis, o pri­va­lu­mas, su­tei­kian­tis dau­giau dis­cip­li­nos ir nuo­šir­daus už­si­spy­ri­mo.

For­te­pi­jo­no pa­mo­kos ta­po kas­die­ne S. Ža­lio me­di­ta­ci­ja, o mu­zi­ka – kal­ba, ku­ria jis ga­li iš­reikš­ti vis­ką, ką te­ko iš­gy­ven­ti. Jo pir­muo­ju mo­ky­to­ju bu­vo ne ma­žiau mei­le mu­zi­kai de­gan­tis Juo­zas Bars­tei­ga, o nuo rug­sė­jo pir­mo­sios Sta­sys pra­dės krims­ti moks­lus pas jau­ną­jį mo­ky­to­ją Ed­mun­dą Gy­lį ir gi­lin­sis į gro­ji­mo akor­deo­nu su­bti­ly­bes.

„Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – be mu­zi­kos aš ne­ga­liu gy­ven­ti nė die­nos. Iš­mo­kęs gro­ti vie­nu inst­ru­men­tu, jau sva­jo­ju apie ki­tą. Kai iš­mok­siu gro­ti akor­deo­nu, pla­nuo­ju čiup­ti gi­ta­rą, tik rei­kia su­lauk­ti to mo­men­to, kai Rie­ta­ve at­si­ras šio inst­ru­men­to mo­ky­to­jas. Mo­ky­tis gro­ti ke­ti­nu tol, kol tu­rė­siu jė­gų ir svei­ka­tos, bet ka­dan­gi svei­ka­ta šiuo me­tu ne­si­skun­džiu, ti­kiuo­si, pa­vyks įgy­ven­din­ti vi­sas sa­vo sva­jo­nes“, – kal­bė­da­mas pla­čiai šyp­so­jo­si mu­zi­kan­tas.

Mu­zi­kos pa­mo­kas vy­ras de­ri­na su dar­bu Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je, ku­ria­me at­lie­ka įvai­rius ūkiš­kus dar­bus.

Nors Sta­sio praei­ty­je ne­trū­ko tam­sių pus­la­pių, šian­dien jį pa­žįs­tan­tys žmo­nės ste­bi­si vy­ro vi­di­ne stip­ry­be. Rie­ta­viš­kis į gy­ve­ni­mą žiū­ri neį­ti­kė­ti­nai op­ti­mis­tiš­kai. Jo ne­ka­muo­ja nei liū­de­sys, nei vie­nat­vė, nei sle­gian­tys vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai. Kaip pa­ts sa­ko, jo ne­blės­tan­čio po­zi­ty­vu­mo va­rik­lis yra tik mu­zi­ka, kas­dien su­tei­kian­ti mil­ži­niš­ką ener­gi­jos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo už­tai­są.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-08-24

Basanavičynėje – Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“

Basanavičynėje – Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“
2026-08-24

Pilviškių savivaldos teisėms – 490 metų. Kodėl tai svarbu šiandien?

Pilviškių savivaldos teisėms – 490 metų. Kodėl tai svarbu šiandien?
2026-08-24

Pabūkime kartu Buožėnuose

Pabūkime kartu Buožėnuose
2026-08-24

Telšių rajone stiprinama gyventojų perspėjimo sistema

Telšių rajone stiprinama gyventojų perspėjimo sistema
2026-08-24

"Atgimstanti istorija"

"Atgimstanti istorija"
Dalintis straipsniu
Rietavas turi savo Stasį Povilaitį – per gyvenimą su daina traukiantį Stasį Žalį