MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2026.08.24 10:53

"Atgimstanti istorija"

Laluna
Laluna

Turinį įkėlė

"Atgimstanti istorija"
Your browser does not support the audio element.

Atgimstanti istorija - Bachmano arba Paupio dvaras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiandieną papasakosime didžiausio Klaipėdoje Bachmano arba Paupio dvaro istoriją. Šalia Dangės upės pastatyto dvaro teritorijoje vėliau atsirado berniukų prieglauda ir psichiatrijos ligoninė, bet pradėkime nuo pradžių. Kaip pasakoja gidė ir istorikė Laurensija Budrytė-Ausiejienė, šis dvaras pavadintas pirmojo jo šeimininko pavarde.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Bachmano dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas buvo dar XV amžiuje, įrašyta, kad toje vietoje įsikūręs činšo mokėtojas Bachmano pavarde. Bet ta Bachmano pavardė, turbūt, neatsitiktinė yra toje vietoje, nes tai yra tokia šaltiniuota, šiek tiek aukštesnė vieta ir žinoma, kad dar viduramžiais iš tos vietos buvo gabenamas geriamasis vanduo į Klaipėdos piliavietę. Na, o Bachman – tai yra sudurtinis žodis, kuris reiškia „šaltinis“ ir „vyras“. Tai, greičiausiai, tas žmogus, kuris gyveno toje vietovėje, pirmiausia tuo ir užsiėmė – geriamojo vandens gabenimu į piliavietę. Tenais ir dabar galima pamatyti tokius upeliukus, kaip šaltinėlius tekančius, ypatingai po lietaus, kurie suteka į Dangės upę.“

Bachmano dvaras taip pat žinomas kaip Klaipėdos poeto Simono Dacho tėvonija.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Dvaras ne iš karto susiformavo, buvo atskiri ūkiai, jie buvo dalinami įvairiausiems pareigūnams, kunigams, taip pat piliavietėje tam tikras pareigas užėmusiems asmenims ir tik po truputėlį formavosi. Tai irgi vienas iš ankstyviausių tokių žinomų asmenų, kuris buvo gavęs tam tikrą žemės dalį toje vietovėje, tai buvo Benediktas Dachas. 1523 metais jisai buvo pakrantės prievaizdas ir vertėjas iš vietinių kalbų, tai jisai, manoma, jog ir yra Simono Dacho senelis. Tai būtent jam priklausė žemės dalis, jisai gavo ją Kulmo teise – vyriškos lyties palikuoniai galėjo paveldėti tą žemę. Jam mirus, žemė perėjo Simono Dacho tėvui ir būtų perėjus taip pat nuosavybės teise ir Simonui Dachui, jeigu jo tėvas nebūtų miręs anksčiau, negu poetui sukako 18 metų. Taigi, nutrūko ta, sakykim, linija – kol jis buvo nepilnametis, jisai negalėjo paveldėti žemės ir ta žemė vėl sugrįžo valstybės žinion ir buvo perduota vėliau kitiems asmenims. Nėra tiksliai žinoma, kur jisai gimė – ar jisai gimė Bachmano dvare, ar jisai gimė Klaipėdos mieste, kur gyveno jo šeima. Yra tokia versija, kad jis galėjo gimti būtent toje vietoje, bet, deja, iki mūsų dienų neišliko nei vienas tų laikų pastatas. Ten stovintys pastatai jau vėliau yra statyti ir seniausias pastatas šiandien dienai, esantis ten, yra XVIII amžiaus pabaigos. Tai tikrai su Dacho gimine neturintis nieko bendro.“

Žinoma tik tiek, kad prieš 421-erius metus gimęs poetas Simonas Dachas šio dvaro teritorijoje gyveno iki 14 metų, o vėliau išvyko mokytis į Karaliaučių ir nebegrįžo.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „2025 metais minėjome Simono Dacho metus – gražus jubiliejus ir tikrai privertė mus atsigręžti ir prisiminti, kuo ypatingas šitas žmogus ir ką jisai reiškia šiam miestui. Jo tėvas vertėjavo pilyje iš vokiečių, lietuvių ir kuršių kalbas, tą patį darė, beje, ir jo senelis. Mama Simono Dacho buvo miesto burmistro, tai yra mero, šiandien sakytume, anūkė. Tai buvo tokia gana reikšminga, gerbiama šeima mieste. Ir viskas būtų gerai susiklostę jaunajam Simonui Dachui, tačiau jo gyvenime įvyko tragedija – jam esant paaugliui, 13 metų, mirė jo mama. Ir, na, tėvas, be abejo, neliko vienas, parsivedė jisai kitą moterį į namus ir pamotė neypatingai mėgo jaunojo Dacho, tai suorganizavo jį išsiųsti mokytis į Karaliaučių. Jaunuolis išvyko ir, deja, niekada daugiau taip ir nebegrįžo į savo gimtuosius namus, nes neužilgo mirė tėvas ir jisai buvo per jaunas paveldėti ūkį, nes tiktai pilnametystės sulaukę vyriškos lyties palikuoniai galėjo paveldėti ūkį, kuris buvo seneliui duotas. Taigi, jis prarado namus, prarado ūkį ir nebeturėjo kur grįžti. Tai buvo iš tikrųjų jo tokia tarsi gyvenimo tragedija ir jisai skausmingai išgyveno tą netektį, ir meilę miestui, ir ilgesį miestui aprašo pirmajame eilėraštyje, kuriame paminėtas Mėmelio, jo gimtojo miesto, vardas. Tai iš tikrųjų labai vertėtų susipažinti ne tik su „Taravos Anikės“ eilėraščiu apie ją – meilės poema, bet taip pat ir su šituo eilėraščiu, nes jame labai gražiai aprašomas, pasakojamas vaizdas, kaip atrodė tuo metu Mėmelio miestas, kaip jisai vaikščiojo su tėvu pylimais, ką jisai matė. Tai tiesiog XVII amžiaus poeto akimis galime pažvelgti į miestą, kuris gana stipriai pasikeitęs šiandien dienai.“

Sako Laurensija Budrytė-Ausiejienė. Pasakojimą apie Bachmano dvaro istoriją tęsime netrukus.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Tęsiame pasakojimą apie Bachmano dvarą. Nors jau XVI amžiuje šiame valdų komplekse pradėjo formuotis nedideli dvareliai, iš kurių viename, spėjama, gimė ir kurį laiką gyveno lietuvių kilmės rašytojas Simonas Dachas, visgi pats dvaras suklestėjo tik XVIII amžiuje, kai viskas buvo sujungta į vientisą valdą. Pasak gidės ir istorikės Laurensijos Budrytės-Ausiejienės, būtent nuo to meto galima matyti ir išlikusius pastatus.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „1603-aisiais Klaipėdos kunigui Joachimui Neresiui buvo skirta tam tikra dalis žemės. Vėliau, jau XVII amžiaus antrojoje pusėje, pilies komendantui ir leitenantui Levinui von Nolde atiteko irgi nemaža dalis žemės toje vietoje. Skirtingos valdos buvo sujungtos į vieną, formuojant jau didesnio dvaro valdas. Ir, sakykim, dvaro, ko gero, na, suklestėjimas didžiausias, jisai įvyko jau XVIII amžiuje, kuomet savininku tapo Koschkullis – tai tokios garsios nuo XIV amžiaus Kurše gyvenusios giminės palikuonis. Jisai įsigijo tą dvarą, perstatė ten buvusius pastatus, pastatė rūmus dvaro, kurie išlikę yra iki šių dienų. Dvaro rūmai yra statyti 1778-aisiais metais. Ir manau, kad daugelis klaipėdiečių, važiuodami Jaunystės gatve, pravažiuoja, bet gal ir neatkreipė dėmesio, nes tai nėra kažkoks super prabangus pastatas, išpuoštas architektūrinėmis detalėmis. Tai nebuvo būdinga Prūsijai, architektūra buvo, na, nuosaikesnė šiek tiek, tačiau medžiagos kokybiškos. Ir tai rodo, kad pastatas stovi iki šių dienų.“

Bachmano dvaro kompleksą sudarė ūkvedžio namas, ūkiniai pastatai, sandėlis su karvide ir kalvė. Iš viso iki šiol yra išlikę ir saugoma 14 pastatų.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Yra išlikęs pagrindinis dvaro pastatas Jaunystės gatvė 22 adresu. Taip pat yra išlikę ir daug daugiau pastatų, to laikotarpio, šiek tiek vėlesnių. Viso šiandien dienai į saugomų objektų valstybės registre yra įrašyta 14 pastatų – tai yra kaip Paupio arba Bachmano dvaro pastatų kompleksas. Tai pirmą kartą įtraukta į saugomų objektų sąrašą 2004-aisiais metais, o 2019-aisiais metais paskelbtas kaip valstybės saugomas reikšmingas objektas.“

Bachmano dvaras naują etapą išgyveno, kai čia buvo įkurta berniukų prieglauda.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Šitas valdovas pastatė rūmus, tačiau su žmona, su Sofia Ursula, deja, jie vaikų nesusilaukė. Ir po Wilhelmo Koschkullio mirties žmona buvo ištekėjusi dar du kartus, tačiau vis tiek savo vaikų ji neturėjo. Ir su paskutiniuoju, trečiuoju vyru, pavarde Goeze, kuris turėjo penkis vaikus iš ankstesnės santuokos, jie valdė tą dvarą ir, na, buvo klausimas iš tikrųjų, kam turėtų atitekti visas turtas, turėtas šeimos. Čia, sakykim, į istorinę areną įžengia kitas asmuo – Wilhelm Andreas Rhenius, kuris tapo dvaro ūkvedžiu valdytoju. Tai buvo tokia pareigybė – paprastai patys dvarininkai neužsiimdavo dvaro reikalų tvarkymu, nes tai buvo didžiulis ūkis, ar ne, ir miškai, ir laukai dirbami, ir gyvuliai. Tai Wilhelm Andreas Rhenius buvo žmogus išsilavinęs, pakeliavęs, ir Amerikoje buvęs, ir Suriname gyvenęs. Ir būtent per savo žmoną, kuri buvo dukterėčia Sofijos Ursulos, jisai gavo šitą pareigybę Bachmano dvare. Ten gyvendamas, stengėsi skleisti savo idėjas. Jisai buvo hernhuterių idėjų skleidėjas, tai yra iš Moravijos kilusi tokia religinė bendruomenė, kuri, na, daug dėmesio skyrė pamaldumui, taip pat socialinėms įvairiausioms reikmėms, rūpintis žmonėmis, šalia gyvenančiais. Tai jo idėja buvo būtent, įkalbėjo jisai Ursulą, kad tuos pinigus galima būtų panaudoti labai kilniam tikslui. Ir dvaro visi pastatai ir turtas sukauptas buvo, dar jai esant du kartus, testamentu užrašytas, suplanuotai sugalvotai berniukų našlaičių prieglaudai ir kartu auklėjamajai mokyklai. Nei Ursulai esant gyvai, nei Rheniui esant gyvam, tas pastatas dienos šviesos neišvydo. Kiek vėliau buvo pastatytas 1847 metai – iškyla pirmoji prieglauda ir auklėjimo institucija. Tuo pačiu XIX amžiaus pačioje pabaigoje pastebėta, kad prasta labai konstrukcija pastato, kad supuvusios gegnės, reikia perstatyti. Taigi pastatas 1879–1881 metais rekonstruojamas, iškyla puikus mūrinis pastatas, kuris stovi iki mūsų dienų. Ir tada jau tenai mokosi 20 ir dar daugiau vaikų, berniukų prieglauda veikia iki tarpukario, kuomet jau yra Klaipėda ir Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.“

Šiame dvare kurį laiką veikė ne tik prieglauda, bet ir psichiatrijos ligoninė. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

 

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Maždaug nuo XIX amžiaus vidurio iki 1923-ųjų metų, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Bachmano dvare veikė neturtingųjų berniukų auklėjimo įstaiga. Prieglauda ir liaudies mokykla išsilaikydavo iš šiai priklausandžio Bachmano dvaro nuompinigių. Pasak istorikės ir gidės Laurensijos Budrytės-Ausiejienės, dabar šiame pastate yra privatūs butai.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Tai buvo prieglauda, kurioje, aišku, buvo dažniausiai našlaičiai vaikai, neturtingų šeimų, ar ne, vaikai patekdavo tenais ir gyventi, ir mokytis. Dabar tame pastate yra tiesiog privatūs butai. Pastačius pastatą, įdomu tai, kad buvo pastatytas ir paminklas atminti tą geradarę Sofiją Ursulą, kuri, galima sakyti, paaukojo visą savo dvarą ir visą savo palikimą šitos idėjos įgyvendinimui. Pastatytas toks kaip obelisko formos paminklas. Sovietmečiu jis buvo nuverstas ir, kaip pasakojo vietiniai gyventojai, kad buvo tiesiog nuridentas nuo kalno, pašlaitės, nes ant kalvos yra dvaras įsikūręs. Ir vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, jis buvo surastas, originalus paminklas, jis atstatytas yra į savo vietą grynai priešais pastatą stovintis. Ir daug kam kyla klausimas, kas yra ta Sofija Ursula Bachman Göze. Tai Bachman – tai yra, aišku, valdos pavadinimas, o Göze – paskutiniojo vyro pavardė.“

Uždarius prieglaudą, jos pastatas buvo panaudotas muzikos mokyklos bendrabučiui.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Klaipėda, Klaipėdos kraštas yra prijungtas prie Lietuvos, ar ne, keičiasi daug dalykų čionais, keičiasi ir pavadinimas. Pirmiausia Bachmano dvaras yra pervardinamas ir pavadinamas Paupių kaimu arba dvaru. Nuo to laiko jau tie du pavadinimai egzistuoja lygiaverčiai, lygiagrečiai. Tai ir dabar mes turime įrašytą, ar ne, kaip saugomą objektą Paupių, Bachmano dvaras. Tame pastate, kur buvusi prieglauda, tenais įsikūrė bendrabutis Stasio Šimkaus konservatorijos ir moksleiviai tenais tiesiog kaip internate gyvendavo ir, pavyzdžiui, pėsčiomis vaikščiodavo į anksčiau Palangos gatve vadintą, dabar Šimkaus gatve vadinamą konservatoriją. Tai iš tikrųjų buvo profesionalios, ar ne, muzikos mokykla ir labai didžiavosi, kad galėjo sukurti tokį orkestrą iš esmės iš neturtingų šeimų kilusių, nu, tiesiog iš kaimo vaikų suburti orkestrą ir jiems suteikti ne tiktai galimybę mokytis, bet ir galimybę gyventi. Tai va tame bendrabutyje ten gyveno net apie 70–80 mokinių tarpukariu, lankėsi ir gana tokie iškilūs žmonės: ir Kipras Petrauskas – dainininkas ir pedagogas, rašytojas Pranas Mašiotas, ir dailininkas Justinas Vienožinskis. Žodžiu, ta vieta tokia tapo net ir susibūrimų vieta iš dalies. Na, o vėliau, žinoma, kad moksleiviai pasinaudodavo ir siauruku nuvažiuoti iki miesto, kuris visai netoliese ėjo, na, surasdavo būdų, kaip greičiau patekti į miestą, nes atstumas visai nemažas.“

XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje į šiaurę nuo dvaro centro buvo pastatyta, ir iki 1939-ųjų metų veikė psichiatrijos ligoninė.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Atsirado dar vienas naujas pastatas. Taigi, tarpukariu buvo nuspręsta, kad reikėtų pastatyti toje teritorijoje psichiatrijos ligoninę. Kada tiksliai ligoninė iškilo, tai yra šiek tiek skirtumų rašytiniuose šaltiniuose – ar 1929-ais, ar 30-ais–31-ais. Taigi iškyla 75 lovų psichiatrijos ligoninė ir, na, ne tik kaip, sakykime, pastatas, skirtas ligoninei, bet ir kaip architektūrinis objektas. Jisai atspindi to laikotarpio architektūrą – tai yra ir Bauhauso šiek tiek architektūrinių elementų turintis pastatas, ir neoromanikos. Laikui bėgant lovų skaičius yra padvigubinamas, 1937-ieji metai, ligoninė yra išplečiama. Dirba du gydytojai, 17 slaugytojų, veikia siuvykla, kur siuvama apranga tenais gyvenantiems psichiatrijos ligoninės pacientams. Visa teritorija kartu su buvusiu jau anksčiau parku dvaro, dalis to parko yra aptveriama. Šiaip ligoniai gyvena geromis sąlygomis, turi ir karštas vonias. Ir viskas lygtai būtų labai gerai, tačiau ateina 1939-ieji metai. Tuomet, jau vokiečiams užėmus Klaipėdą, priimamas sprendimas, kad reikia visus pacientus iškeldinti ir juos perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę. Tapiau – tai dabartinis Gvardeiskas Kaliningrado srityje. Ir žinoma, kad ten 1940-aisiais metais ir vėliau buvo vykdoma eutanazijos programa visiems pacientams. Taigi pastatas ištuštėjo.“

Na, o kaip Bachmano dvaro istorija klostėsi pokariu, pasakojimą tęsime jau paskutinėje laidos dalyje.

 

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Teigiama, kad per Antrąjį pasaulinį karą Bachmano dvarvietė labai nenukentėjo. Galbūt todėl čia išlikę pastatai iš karto buvo panaudoti švietimo reikmėms. Pasakoja istorikė, gidė ir Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė Laurensija Budrytė-Ausiejienė.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Iš karto pokaryje, 1946 metais, į Klaipėdos Paupių kaimą, Bachmano dvaro teritoriją, Raseinių žemės ūkio mokykla perkeliama yra ir įkurtas Laukų ūkio technikumas. Naudojami įvairūs dvaro buvę pastatai, kadangi tai yra žemės ūkio, ar ne, o dvaras – tai buvo pirmiausia žemės ūkio valda. Tai iš esmės viskas, kas stovi savo vietoje, o išlikę pastatai buvo tikrai geros būklės, yra viskas panaudojama būtent technikumo reikmėms. Institucija nekartą keitė pavadinimą. Šioje vietoje veikė ir Žemės ūkio technikumas, ir Klaipėdos tarybinio ūkio technikumas, ir Klaipėdos aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Ir atgavus nepriklausomybę, 1992 metais, prijungtas Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumas. Dar vėliau, jau po 2000-ųjų metų, Klaipėdos verslo ir technologijų įkurta kolegija. Na, o 2009-aisiais metais, susijungus šiai kolegijai, ten buvusiai, ir Klaipėdos kolegijai, yra suformuojama trečia pagal dydį Lietuvos kolegija – tai yra Klaipėdos valstybinė kolegija, kuri vis dar ir veikia dviejuose ten Jaunystės gatvėje esančiuose pastatuose: buvusios ligoninės pastate ir kitame, jau sovietmečiu statytame pastate. Tačiau nebeilgai jau, dėl to, kad kolegija auga, turi labai gražių planų pasistatyti naują, modernų priestatą Bijūnų gatvėje, šalia istorinio Technologijų fakulteto, kur, tikėtina, po trejų–ketverių metų turėtų persikelti iš Jaunystės gatvės ten esantis Verslo fakultetas.“

Bachmano dvaro kompleksas yra pats didžiausias šiame regione ir valstybės yra saugoma 14 čia išlikusių pastatų, iš kurių dalis yra renovuota.

Laurensija Budrytė-Ausiejienė: „Kitų Klaipėdos miesto ir apylinkių dvarų kontekste šitas dvaras tikrai yra didžiausias. Tai yra išlikusių 14 objektų. Ir gerai išsilaikiusių objektų – per karą jie beveik nebuvo sunaikinti, kažkaip apgriauti. Pokary, sovietmečiu, situacija stipriai pablogėjo.

Kokie pastatai yra išlikę? Yra išlikęs pagrindinis dvaro pastatas, kur dabar gyvena žmonės ir puikiai, tarp kitko, tvarkosi tame pastate: jis yra prižiūrimas, remontuojamas, iš išorės tikrai jį galima apžiūrėti. Taip pat išlikusi yra berniukų prieglauda – labai gražus pastatas, šiek tiek, tiesa, pasislėpęs nuo pagrindinės gatvės. Ir šalia yra paminklas išlikęs Sofijai Ursulai. Dalis parko, kuri atrodo vis mažėja, nes užstatymas didėja dabar toje teritorijoje. Tai istorinuose šaltiniuose rašoma apie gražų parką ir alyvų alėją. Alyvų alėja dar visai neseniai ten buvo, gal jinai ir dar tebėra, šiais metais netikrinau. Ir tarp parko, ar ne, įvairių medžių, krūmų, įsidėstė ir dar daugiau pastatų. Yra ūkvedžio ir melžėjos namas – labai gražus, jis puikiai išlikęs, raudonų plytų gražus pastatas. Dabar, kur parduotuvė yra įsikūrusi, irgi tas pastatas taip pat buvęs Bachmano dvaro dalis – kumečių namai  gyvenamieji. Tai yra va būtent Andreas Renny stengėsi praplėsti dvaro pastatų skaičių, kad, na, kuo didesnį, kuo turtingesnį jį palikti ir kad iš jo gaunamos pajamos padėtų išlaikyti tą berniukų prieglaudą. Tai šiandien dienai irgi gyvena tuose pastatuose žmonės – tai yra Rūko gatvė dabar, šiek tiek tie pastatai yra atokiau.

Yra išlikusios arklidės, kurios dabar naudojamos kaip sandėlys. Be abejo, yra išlikęs tas psichiatrijos ligoninės pastatas, naudojamas švietimo reikmėms. Pirmajame aukšte gyvena žmonės, o visi likę aukštai, kitos patalpos vis dar naudojamos kolegijos paskaitoms ir kitų skyrių veiklai. Dar nepaminėjau kalvės pastatas. Beveik slėnyje, Dangės upės, tas pastatas buvo pavirtęs tokia landyne. Kaip pasakojo Paupių bendruomenės pirmininkė, pergyvenome, kad gali netgi ir padegti kažkada ir visai to pastato nelikti. Tačiau naujieji savininkai tą pastatą išsaugojo, jį aprengė stiklu, kartu ir istoriją išsaugota, ir grąžino nauja vieta, naujas pastatas, puikiai matomas važiuojant. Ir bendruomenės pirmininkė minėjo, jog tikisi, jog būtent toj pašlaitėje kalno kažkada pavyks gal sukurti kažkokią rekreacinę erdvę ir bendruomenei, nes bendruomenė yra gana aktyvi, labai domisi paveldu. Praeitais metais dalyvavo projekte kartu su Klaipėdos universitetu ir sukūrė maršrutą turistinį. Jau viskas yra paruošta, beliko tiktai QR kodus pagaminti ir ta informacija pasidalinti, kad kiekvienas, užsukęs į Paupius, į Bachmano dvarą, galėtų susipažinti su išlikusiais pastatais ir jų istorija ir su istorinėm bei šiandieninėm nuotraukom. Taigi, tikėkimės, kad ta vieta taps labiau žinoma ir patraukli miestiečiams ir miesto svečiams.“

Pasakojo Laurensija Budrytė-Ausiejienė. Tuo ir baigiame pasakojimą apie Bachmano arba Paupio dvarą.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Autorius: Žydrūnas Naujokas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-08-24

Basanavičynėje – Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“

Basanavičynėje – Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“
2026-08-24

Pilviškių savivaldos teisėms – 490 metų. Kodėl tai svarbu šiandien?

Pilviškių savivaldos teisėms – 490 metų. Kodėl tai svarbu šiandien?
2026-08-24

Pabūkime kartu Buožėnuose

Pabūkime kartu Buožėnuose
2026-08-24

Telšių rajone stiprinama gyventojų perspėjimo sistema

Telšių rajone stiprinama gyventojų perspėjimo sistema
2026-08-24

Rietavas turi savo Stasį Povilaitį – per gyvenimą su daina traukiantį Stasį Žalį

Rietavas turi savo Stasį Povilaitį – per gyvenimą su daina traukiantį Stasį Žalį
Dalintis straipsniu
"Atgimstanti istorija"