MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2026.08.21 12:53

Iš saulėtos Portugalijos – į Padovinio kaimą

Suvalkietis
Suvalkietis

Turinį įkėlė

Iš saulėtos Portugalijos – į Padovinio kaimą
Your browser does not support the audio element.

Kai buvęs marijampolietis, tikras miestietis, 31-erių Arnas Raulinaitis atvažiavo į savo įsigytą sodybą Padovinio kaime, vienas pirmųjų darbų buvo ne remontas, ne baldų kraustymas ir net ne bandymas susigaudyti, nuo ko pradėti tvarkyti seną namą. Jis susikasė daržą ir pasodino pomidorų. Jų daigais pasirūpino močiutė. Dar tada, kai Arnas gyveno Portugalijoje ir pati sodyba tebuvo būsimo gyvenimo planas, ji jau augino pomidorų daigus anūkui.

„Močiute, Arnas dar Portugalijoje, sodyba dar net neaišku, ar bus“, – bandė aiškinti mama.
Tačiau močiutė jau žinojo.

Taip pirmieji pomidorų daigai į naują Arno gyvenimą atkeliavo dar anksčiau už jį patį.

Arnas Raulinaitis: „Kardinalių pokyčių sodyboje neplanuoju: noriu išsaugoti viską, ką įmanoma išsaugoti. Absoliučiai.“
Arnas Raulinaitis: „Kardinalių pokyčių sodyboje neplanuoju: noriu išsaugoti viską, ką įmanoma išsaugoti. Absoliučiai.“ / Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

PIN: Pradėk Iš Naujo

Šiandien Marijampolės savivaldybėje, Padovinio kaime, esančioje sodyboje, Arno rytai prasideda jau ne prie Atlanto vandenyno, kaip buvo pratęs, o prie šulinio. Sodyboje vanduo kol kas semiamas iš jo. Namuose dar nėra šilto vandens, šildymo ir kitų įprastų patogumų. Tačiau Arnas į visa tai žiūri ne kaip į nepatogumus, o kaip į naujo gyvenimo pradžią.

Prieš grįždamas į Lietuvą jis trejus su puse metų gyveno ten, kur daugelis svajotų bent kartą nuvykti atostogų – Portugalijoje, netoli vandenyno, kur saulė, paplūdimys ir lėtesnis gyvenimo tempas.

Tad kodėl žmogus, kuriam ten buvo gera, nusprendė grįžti? Ir kodėl grįžo ne į Vilnių, kuriame studijavo ir buvo praleidęs beveik dešimtmetį, o į kaimą?

Klausimas, pasėjęs mintį

„Portugalijoje buvo labai gera. Iki pat paskutinės dienos“, – sako Arnas.

Todėl sprendimas išvažiuoti nebuvo toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Jeigu užsienyje būtų buvę blogai, viskas būtų aišku: susikrauni daiktus, uždarai duris ir grįžti. Tačiau Arno situacija buvo kitokia.
Jis grįžo ne todėl, kad būtų nusivylęs Portugalija. Grįžo todėl, kad pradėjo norėti kažko kito.

Lūžis įvyko visai netikėtai. Pernai gegužę Arnas buvo Danijoje pas brolį. Abu ruošėsi bėgimui – Arnas rengėsi pusmaratoniui, brolis turėjo bėgti dešimties kilometrų distanciją. Ir vieną dieną brolis tiesiog paklausė: „O tu negalvoji grįžti į Lietuvą?“

„Tiesiog taip, „iš oro“, paklausė. Ir nuo to vieno klausimo kažkoks grūdelis pasisėjo“, – prisimena Arnas. Mintis apie Lietuvą buvo paleista.

„Bandžiau dar kažkaip stabdyti tas mintis, toliau mėgautis tuo Portugalijos etapu, bet jau nebepavyko.“
Prasidėjo svarstymai, kaip galėtų atrodyti grįžimas. Ir netrukus Arnas suprato: grįžti jis nori, bet ne į ankstesnį savo gyvenimą. Nori pradėti kitokį.

Portugalijoje suprato, ko nenori prarasti

Anksčiau, Arnui studijuojant ir gyvenant Vilniuje, rytas būdavo kitoks: miegi iki paskutinės minutės, atsikeli, išsivalai dantis ir pro duris. Portugalijoje viskas sulėtėjo: jis atsikeldavo apie šeštą ryto, padarydavo mankštą, valandą pabėgiodavo, neskubėdamas pusryčiaudavo. Po darbo gamindavosi pietus, o antrą dienos dalį galėdavo skirti paplūdimiui, pasivaikščiojimui ar knygai.

Arnas nuotoliniu būdu dirbo Lietuvoje, komunikacijos srityje, kūrė turinį „Audiotekai“, prisidėjo prie projekto „Pradėk Iš Naujo“ (PIN), rašė apie knygas, saviugdą ir gyvenimo pokyčius. Fiziškai jis buvo Portugalijoje, tačiau jo darbinis gyvenimas buvo Lietuvoje. „Atrodo, esi tarp dviejų Europos kraštų, bet abiejuose – ne visa koja“, – sako Arnas.

Arnas įsigijo beveik prieš 90 metų statytą namą. / Asmeninio albumo nuotrauka

Būtent toks buvimas ir privertė jį geriau suprasti, ko jis nori iš gyvenimo: ne didesnio miesto. Ne greitesnio tempo. Tik ramybės, gamtos ir galimybės gyventi savu ritmu.

„Jeigu yra svajonė, reikia pabandyti“

Mintis apie gyvenimą kaime Arno galvoje buvo atsiradusi ir anksčiau. Tik ji ilgą laiką atrodė kaip tolima svajonė – kažkas, ką būtų galima padaryti kada nors, galbūt senatvėje. Tačiau grįždamas į Lietuvą vasaromis Arnas vis dažniau pastebėdavo vieną paprastą dalyką: „Grįžęs ir pas močiutę eidavau, ir pas draugus į sodybas kaime važiuodavau. Pirmas dalykas nuvažiavus – nusiauti batus ir basomis išeiti į pievą.

Mes nežinom, kaip susiklostys mūsų gyvenimai. Tai galvoju: jeigu yra svajonė, tai reikia pabandyti ją įgyvendinti. O jeigu nepabandysiu, visą laiką kamuos mintis – kas būtų, jeigu būtų.“

Sodybos ieškojo aktyviai

Arnas peržiūrėjo daugybę skelbimų apie parduodamas sodybas, tačiau ilgą laiką niekas taip nesudomino, kad norėtų sėsti į automobilį ir važiuoti apžiūrėti.

Kol atsirado Padovinio vienkiemis.

Arno darže jau noksta pomidorai.
Arno darže jau noksta pomidorai.

Pirmąsias jo nuotraukas Arnas gavo žiemą. Jose – raudonų plytų namas ir kiemas, kuriame sniego buvo kone pusmetris. Ir jau tada kažkas patraukė akį. O kai balandį atvažiavo apžiūrėti gyvai, racionaliam vertinimui, prisipažįsta, sąlygos nebuvo pačios geriausios: „Švietė saulė, visas kiemas žydėjo baltais žiedais. Tai, aišku, iš karto: o Dieve, kaip gražu, noriu.“

Nuo pirmojo apsilankymo prasidėjo pirkimo procesas, o šį rugpjūtį sodyba tapo jo namais.

Ne nugriauti, o prikelti

Sodyba nėra ta vieta, kurią pamatęs žmogus iškart pagalvotų: čia galima kraustytis rytoj. Kad pamatytum tikrąjį vaizdą, pirmiausia reikėjo nupjauti žoles aukščio sulig žmogumi. Išvalyti kūdros pakrantę, padaryti daug darbų, kad, pagaliau, praeiti būtų įmanoma.

Vyresni žmonės, įvertinę sodybos būklę, anot Arno, pirmiausia turbūt griebtųsi už galvos.
Kiek darbo! Kiek pinigų! Kiek visko reikės pakeisti!

Arnas į tai žiūri ramiau.

„Kadangi nežinau nei kiek darbo reikės, nei kiek pinigų, gal dėl to man ir buvo lengviau priimti sprendimą“, – šypsosi jis.

Kol kas gyvenimo sąlygos čia paprastos: vanduo iš šulinio, dušo ir tualeto namuose dar nėra, reikia įsirengti šildymą, patikrinti krosnį, sutvarkyti elektros ir kitus techninius dalykus.

Tačiau svarbiausia – ne patogumai. Nemažai pasaulio matęs Arnas sako, kad yra keliavęs po egzotiškas vietas, kur žmonės gyvena be elektros ir vandens, maistą gamina ant laužo, o naktimis per galvą laksto pelės. Todėl dabartinė sodybos būklė jam atrodo gana komfortiška.

Ir kardinalių pokyčių šeimininkas čia neplanuoja: „Noriu išsaugoti viską, ką įmanoma išsaugoti. Absoliučiai.“

Į Lietuvą parsivežė Portugaliją

Nors Arnas iš Portugalijos išvyko, dalis jos liko širdyje. Pirmiausia – požiūris į gyvenimą.
„Portugalai yra laimingesnė lietuvių versija“, – juokiasi jis.

Pasak Arno, portugalai, kaip ir lietuviai, nėra patys triukšmingiausi ar karščiausi europiečiai kaip kokie italai ar ispanai. Jie santūresni, ne taip lengvai prisileidžia žmogų. Net jų tradicinė muzika – fado – persmelkta tam tikros širdgėlos.

Tačiau yra vienas labai svarbus skirtumas: portugalai labiau moka atsipalaiduoti. Arnui atrodo, kad Lietuvoje žmonės dažnai per daug sureikšmina tai, kas iš tiesų nėra taip svarbu: ką pagalvos kiti? Gal reikėtų elgtis vienaip, o ne kitaip?

Portugalijoje jis išmoko dažniau klausti savęs, o ne aplinkinių: „Kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas, kad aš pats geriausiai jame jausčiausi?“. Kai pats jautiesi viduje ramus dėl savo gyvenimo ir kai jauti, kad gyveni tokį gyvenimą, kokio nori, tau visiškai tampa nebesvarbi aplinkinių nuomonė.

Tiesa, vieną portugališką privalumą Lietuvoje turėti sunkiau.

Saulę.
Mat Portugalijoje pozityvią nuotaiką šiek tiek lengviau išlaikyti dėl to, kad daugiau saulės ir žmonės labiau atsipalaidavę.

Tačiau, Arno įsitikinimu, pozityvumą galima susikurti ir Lietuvoje.

Tik tam reikia daugiau vidinių pastangų, ypač tamsiuoju metų laiku.

Naujoje sodyboje – ne tik namai

Arnas į Padovinį iš Portugalijos grįžo ne tik gyventi. Jis nori čia kurti.

Jo darbas komunikacijos srityje liko tas pats, tačiau vis daugiau vietos gyvenime užima kita jo aistra – maistas. Jis džiaugiasi, kad čia turės didelę virtuvę.

Maždaug pusantrų metų Arnas maitinasi tik augaliniu maistu. Jis kuria receptus, gali vesti edukacijas, artimiausiuose planuose – gaminti maistą sveikatingumo, jogos ir kitose stovyklose, rengti degustacines vakarienes.

O ilgalaikė vizija – dar įdomesnė.

Vienoje namo dalyje jis norėtų įrengti erdvę edukacijai, antrame aukšte – vietas apsistoti. Jo svajonė – nedidelis atokvėpio kampelis žmonėms: su geru maistu, ramybe ir gyvenimu kaime.

Galbūt ateityje čia atsiras ir jo paties kuriami patiekalai.

Planų daug. Kol kas viskas vyksta po truputį.

Kaip ir sodybos atgimimas.

Pirmasis derlius

Tą dieną, kai kalbamės, Arnas pasakoja ne tik apie ateities planus. Jis rodo pirmąjį savo sodybos derlių – nokstančius pomidorus, kurių daigus augino močiutė, kai jis dar buvo Portugalijoje. Jie tapo pirmuoju naujo gyvenimo ženklu. Gal net simboliu. Nes Arnas į Lietuvą grįžo ne todėl, kad Portugalijoje jam buvo blogai. Jis grįžo todėl, kad suprato galintis susikurti kitokį gyvenimą.

„Didžiausia klaida – nepabandyti“

Paklaustas, ką pasakytų lietuviams, gyvenantiems užsienyje ir svarstantiems apie grįžimą, Arnas atsako trumpai: „Pabandyti.“

Ne todėl, kad Lietuvoje viskas bus lengva. Ne todėl, kad čia iš karto bus geriau. Ir ne todėl, kad išvykus visada norisi grįžti. Tiesiog todėl, kad kol nepabandai, negali žinoti.

Jis pats nebijo suklysti. Juolab kad yra ir patirtis, parsivežta iš Portugalijos: mažiau skubėti, mažiau galvoti apie tai, ką pasakys kiti, daugiau klausytis savęs. Ir, svarbiausia, neatidėlioti gyvenimo „kada nors“ laikams.
Arnas iš Portugalijos grįžo ne į seną gyvenimą.

Jis grįžo kurti jį iš naujo.

Į Padovinio kaimą, į raudonų plytų namą. Į gyvenimą, kuriame daugiau gamtos, ramybės ir vietos pačiam nuspręsti, kaip nori gyventi.

Iš naujo čia, savame krašte.

Autorius: Daiva Klimavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-08-21

Žolinės ir miestelio gimtadienis Svėdasuose

Žolinės ir miestelio gimtadienis Svėdasuose
2026-08-21

Jurgis Pabrėža menininkų akimis: žolynai, tarnystė ir Kretinga

Jurgis Pabrėža menininkų akimis:  žolynai, tarnystė ir Kretinga
2026-08-21

Amsterdamas – patogi vieta gyventi

Amsterdamas – patogi vieta  gyventi
2026-08-21

Metų metus Žlibinuose ir Stalgėnuose – nenutrūkstanti tradicijų tąsa

Metų metus Žlibinuose ir Stalgėnuose – nenutrūkstanti tradicijų tąsa
2026-08-21

Trečiąkart paminėta  jaunimo diena

Trečiąkart paminėta  jaunimo diena
Dalintis straipsniu
Iš saulėtos Portugalijos – į Padovinio kaimą