KŪRYBOS KRAITĖ

ŠILKMEDŽIO SPALVA

Liūdni siūruojas meldai, nerimas keroja – išravėtos piktžolės dygsta iš naujo. Baidau paukščius nuo raustančių šermukšnių, skinu saldžias šilkmedžio uogas. Rišu žolelių ryšulėlius vakaro arbatai, čia mano šventovė, suvokiama delnais, jie turėtų pailsėti prie jūros molo, bet mane sugauna atrakcijos triukšmingos. Aš pasiklystu tarp miesto blizgesio, dar nemačiusi banguojančių mylių. Vitrinų stiklai nuskaito mane kaip tuščią praeivę, gintarinis aidas veikia kaip aštrus veidrodis. Po švarku slepiu jautrią šilkmedžio spalvą, miestas nesupranta mano tikrojo virpesio. Manęs dabar laukia ramesnis laikas, kur po kojomis dygsta sava kiemo žolė.

Aldona ANUŽIENĖ

[caption id="attachment_34395" align="alignnone" width="1024"]

Fotogalerija „Gamta – didžioji dailininkė“, Danutės Vasiliauskienės nuotr.[/caption] ******************************* Mano sapnas tai žinutė neskaityta, o gal nesuprasta, iš pačio ryto gauta telegrama nakties ranka rašyta ar laiškas, kuris lyg rasa žolėj nukrito... Mano sapnas – simboliai ir pėdos – vėjas ant palangės susiraitė, baltas sparnas mistinės pelėdos, pilnaties mažytė kepuraitė... Mano sapnas – mėlynos aguonos ir likimo delnas lemtimi vingiuotas, pienių vynas, ligi gyvuonies raudonas – mano sapnas manimi sapnuotas...

Jurga VALERY

[caption id="attachment_34396" align="alignnone" width="768"]

Fotogalerija „Gamta – didžioji dailininkė“, Elenos Žalgirienės nuotr.[/caption]

KOKS RUGSĖJIS NUOSTABUS!

Koks Rugsėjis nuostabus – Knygos kvepia kaip medus! Kiek aplinkui daug draugų – Šventė įkvepia jėgų. Tuoj skambutis nuaidės – Mokslo metai prasidės. Žodžiai liesis iš širdies Dėl tėvynės ateities. Bus pirmoji pamoka – Žadins atmintį taika. Ji su Nemuno vardu Plauks ant Baltijos bangų. Nes taika visiems brangi – Širdį plakančią girdi. Gyvas žiedas ant šakos Mezga vaisių visados! Užaugins ir tau sparnus, Kad įveiktum sunkumus. Ji – tėvynė Lietuva Baltijos gausme gyva. Kol pasaulis neramus, Vis labiau brangink namus. Nuo pavojų jie apgins, Meilę tėviškei augins. Daug bus klasėj pamokų Su gyvenimo kvapu. Kaip upelis jos tekės – Ves svajonę prie žvaigždės. Šis pasaulis įvairus, Kaip ir jūra neramus. Visko būna juk žinai – Pasisaugok būtinai! Kad netaptum jo auka, Grūdins valią tam knyga. Slaptą mintį ji atspės, Saugų kelią rast padės. Patarimų ji daug duos, Iš vargų kasdien vaduos. Ji kaip motina gera – Nuoširdi ir atvira. Koks Rugsėjis nuostabus! Saulėn veržiasi žmogus. Su svajonėm ir darbais, Mokslo metais išaustais.

Juozas MAKSVYTIS

[caption id="attachment_34397" align="alignnone" width="843"]

Fotogalerija „Gamta – didžioji dailininkė“, Vaidoto Kisielio nuotr.[/caption]

GYVENIMO RANDAI

Skubu į Gyvenimo kaLną įkopti, Vėjų, sniegynų palaimintas Tavo, Kūrėjau, sūnus Einu begalinio pasaulio įveikti dienų Su kiekviena nauja patyrimo šviesa! Kalno didybė neramiąją širdį užvaldė Mano charakterio visos savybės jau išsibarstė. O aš kaip benamis, vienišius einu be savęs Iš naujo mokausi surinkt save, vėl atrasti atgimstantį savo dvasios buvimą. Per sunkų rusenantį Gyvenimo rugsėjį Šaukim Dievo Meilės ir Gailestingumo susimylėti Žinau, kad grakščiausias Kanados krioklio kanjonas Ateina mane, pasaulio trapų indą suaižėjusį, atnaujinti Dievo Amžinoji šviesa! Dar kalno nė pusės nebūsiu įkopęs. O išminties Karalius kantrybės man irklą paduoda. Einu aš kaip atviras vėjo brolis, prieš srovę Žemės vaiko lopšinę niūniuodamas. Einu, nors nelygūs ir sunkūS Gyvenimo randai prislėgę, Kad vėl kandžiame cinizmo pasauly Aš kalno pasiekčiau viršūnę. Per pralaimėjimus – susitaikymo neišsenkančią Ramybę!

2008, Hamiltonas, Kanada

DVI VIENIŠOS AKYS

...Dvi vienišos akys... Dvi randančios, irstančios ... kėdės. Kadaise buvo puošnios ir išdabintos Kilmingiems svečiams ir elitui tauriam! Niekam nereikalingos dabar jos, dvi raudančios akys. Dvi suirusios, nušiurusios kėdės leidžia vienatvės dienas. Ruduo savo tylą, susikaupusią per dienas, rimty teikia! Medis vešlus primena tik istoriją brangią! To laiko rudenio debesys bėga, Savo įmintų pėdų ženklus palieka! Vidurdienį įdėmiai įsiklausęs Žvelgia žemišką tylųjį virsmą! Supasi, supasi vėjas pašėlęs, Elnias išsižiojęs nerimo apimtas bėga! Miškai tėviškės lopšinę krypuodami traukia Mūsų čia kiškio – vargšo niekas nelaukia! Vaišinas vienišas medis rudenio lapais... Kur ta brangi valanda, kaip lipsime į sunkųjį kasdieninį kalną! Niekas nenori pirmas... Žvalgosi bijūnai daržely, ar dar kas nors per sidabro vartus pirmas įžengs!